Хербьёрг Вассму - Šimto metų istorija

Prašyti iš Elidos ko nors sau jai net į galvą neateitų.

O dabar Jordisė pati sau ponia ir važinėja dviračiu, kur panorėjusi. Kad ir kur sumanytų nuvykti, dviratis visada šalia. Niekam neprasitarusi ji nusprendžia išvažiuoti. Išnykti iš čia!

Kaip tik dabar ji suka paminas Myrės pusėn, kad spėtų su laivu išsiųsti laišką. Jame Jordisė dėkoja Norai ir Andorui Pedersenams, priimantiems ją į darbą. Hamariojuje jie turi krautuvę ir nakvynės namus.

*

Jordisė įgudusi prie namų ruošos. Apsiruošti moka visos Elidos dukterys, net Agda. Kaip tik tai Nora Pedersen ir vertina. Didelis baltas Pedersenų namas dunkso sode, aptvertame baltai dažyta skeltine tvora, palei pat kelią. Jordisės dviračiui atsiranda vietos malkinėje — taip šiose apylinkėse vadinama durpių pašiūrė. Pati ji įsikuria aukšto kamaraitėje.

Vaizdą į jūrą užstoja gausybė įvairiausių medžių. Visą vasarą šnerves kutena nenuslopstantys gėlių kvapai. Pro išsikerojusias ievas ir erškėtrožių krūmus net šviesa atrodo žalzgana.

Gėlių kvapas tvyro ir kapinaitėse. Jordisė nesiliauja čiaudėjusi. Bet negi dabar imsi dejuoti, juk gėlės tokios gražios. Ponia Pedersen mokina ją ravėti ir tvarkyti kapavietes. Jordisė prisipažįsta prie tokio darbo nepratusi.

— Greitai išmoksi, — atsidusdama sako ponia Pedersen ir aiškina toliau.

Nesutvarkyti kapai čia, Opeide, gali užtraukti tokią pat gėdą kaip prieš Velykas nenuvalytos sienos bei lubos Elidos namuose. Nesiliaudama čiaudėti Jordisė visą popietę stropiai ravi stengdamasi išrauti tik piktžoles. Kažką tyliai niūniuodama ponia Pedersen stebi jos darbą. Bet neištaria nė vieno pikto žodžio, nors tikriausiai rastų prie ko prikibti.

Joms baigus tvarkyti kapus, Jordisė iškrato paskutinį kibirą su pienėmis ir garšvomis už kapinių tvoros, o ponia Pedersen stovi prie vartelių ir kalbasi su kažkokiu vaikinu. Nenorėdama trukdyti pokalbio Jordisė paėjėją toliau, bet ponia ją pašaukia:

— Jordisė! Eikš čionai, susipažink su Hansu Kristianu!

— Laba diena! — tiesdama ranką taria Jordisė.

— Laba! — atsako tasai Hansas ir nužvelgia ją.

Jo veidas kaip iš žurnalo. Spokso išplėtęs didžiules akis, tarsi niekada nebūtų matęs žmogaus.

— Hansas — dailininko Hanseno ir Olgos sūnus, — pristato jį ponia Pedersen, tarytum Jordisė pažinotų visus Opeido gyventojus.

Ji triskart nusičiaudi. Nosinė peršlapusi, negi tokią trauksi. Stovi šniurkščiodama, sutrikusi.

O jis nesutrinka.

Ištraukia iš kišenės gražiai sulankstytą švarią nosinę ir paduoda jai.

— Užvis bjauriausias vasaros peršalimas, — rimtai sako jis.

— Aš nesergu, tik čiaudau, — paaiškina Jordisė ir pagarbiai prilaikydama nosinę išsišnirpščia.

Su Hanso nosine rankoje jai nepatogu. Negi grąžinsi prišnerkštą?

— Parsinešiu namo, išskalbsiu ir tuoj pat grąžinsiu, — greitakalbe išberia ji.

Jis pakreipia galvą.

— Neverta vargintis...

— Tik to betrūko, — griežtai taria ponia Pedersen, nupėdindama apžėlusiu takeliu.

— Ar jis tavo? — klausė Hansas, rodydamas į dviratį, atremtą į kapinių mūrą. Ant jo vairo ponia Pedersen pakabinusi tuščią gėlių krepšelį su įrankiais.

— Taip! Tai mano brangenybė!

Tai jį prajuokina. Kaip sniegas subaltuoja stiprių dantų eilė.

— O brangiojo neturi?

Jis dzingteli skambučiu, o paskui uždeda ranką ant balnelio.

— Ne, — atsako siekdama dviračio, bet kliudo priešais stovintis Hansas.

Ponia Pedersen jau nukakusi iki pat kelio.

— Man reikia eiti, ponia Pedersen laukia, — sumurma Jordisė stverdama už vairo.

— Aš jį nuvesiu, ar galima?

— Taip, — tarsteli Jordisė.

Jai belieka tursenti šalia. Kartkarčiais pajunta jo žvilgsnį. Bet pati atkakliai žiūri į žvyrkelį. Jis rūpestingai apeina daugybę duobių ir balučių. Tarsi suprastų ją baiminantis, kad purvas neaptaškytų dviračio tinklelio ir krepšio.

— Ar dažnai eini tvarkyti kapų? — po valandėlės klausia Jordisė.

— Ne, kai mama neturi laiko, palaistau gėles.

— Ar visi Opeide taip rūpestingai prižiūri kapus kaip jūs ir ponia Pedersen? — pasiteirauja ji.

— Tai daugiau moterų darbas.

Jordisė nebežino, apie ką dar kalbėti. Norėtų sėsti ant dviračio ir važiuoti. Juk šitaip slankioti nedera.

— Ar važiuosi šeštadienį į šokius Traniojuje?

— Nee... — kiek ištęsdama žodį atsako ji. — Nieko nepažįstu. Aš čia neseniai.

— Bet aš pažįstu! O tau, suprask, reikia susipažinti.

— Gal ir taip. Jei mane išleis...

— Aš minsiu, o tu sėdėsi ant skersinio.

— Nežinau, ar dviratis išlaikys.

— Žinoma, juk pagamintas taip, kad išlaikytų du žmones.

— Nežinau... Tai mano vienintelis dviratis... Ar iki ten toli?

— Ne, dviračiu — gal pusvalandis.

— O tu ar turi dviratį? — klausia ji.

— Negaliu sau to leisti, mat rudenį pradėsiu mokytis Kabelvogo aukštojoje mokykloje.

— Oho! Ar tai brangu?

— Ganėtinai. Bet įveikiama. Juk reikia stengtis kuo nors tapti šiame pasaulyje, — kalba jis.

Juodviem beveik pasivijus ponią Pedersen, jis palinksta į ją.

— Tai sutarta! Septintą ateisiu prie Pederseno namų, ir minsime į vakarėlį. Bus smagu! Brangusis Hansai! Brangioji Jordise!

Hamariojus, Opeidas, 1939. 10.18

Brangusis!

Aplinkui baltuoja žiema, naktį gausiai prisnigo. Tikriausiai snigs dar daugiau. Ir tegu. Nuo to tik smagiau.

Ketvirtadienį žiūrėjau filmą „Viktorija“, tikrai geras, nors kai ko nepavyko pamatyti, nes trūkinėjo juosta. Žiūrint kitą filmą, ji visai nutrūko. Deja...

Brangusis, bandyk priprasti prie Kabelvogo mokyklos. Jei ne, susirask kokią simpatiją, ir gyvenimas prašviesės. O kai grįši namo, mudu vėl būsime drauge, juk taip?

Tavo Jordisė

Kabelvogo aukštoji mokykla, 1939.11. 11

Brangioji Jordisė!

Viliuosi, kad įskaitysi — prikraigliojau kaip vištos koja.

Ačiū už susitikimą! Kaip Tau sekasi? Tikiuosi, Tavęs per daug nekankina namų ilgesys. Žinau, kaip tai slegia, nes ir pats patiriu.

Tą vakarą vos nepavėlavau į autobusą. Parašyk, ar ponia Pedersen sužinojo, kad buvau pas Tave. Nuostabiai praleidome vakarą, tiesa? Ko gero, iki Kalėdų jau neteks gauti puodelio kavos iš Tavo rankų.

Ar susitinki su Torsteinu? O gal jis nesirodo? Nesupyk už įžūlų klausimą.

Dabar mus apkrovė darbais. Turiu parašyti rašinius trimis temomis, o parašiau tik du. Liko sunkiausias: „Avių paklydėlių beieškant“. Aprašyti reikia vaizdžiai, o tai nelengva. Niekada nesu ieškojęs pasimetusios avies. Bet gana apie tai. Ar daug vyrukų pradėjo lankyti navigacijos kursus? Juk turėjo apsistoti pas jus.

Norėčiau, kad dabar būtum čia — skamba graži muzika. Gretimame kambaryje bičiulis turi radiją. Visi atveriame duris į koridorių, ir ruošti pamokas darosi lengviau. Europoje vyrauja įtampa. Naujienos nekokios.

Oi, dabar groja tą „Si-si-si“, ar kaip ten vadinasi. Taip ir pasineri į kitą pasaulį...

Ar buvai jaunimo sueigoje? Ką čia dar papasakojus? Kita vertus, gal Tau visai neįdomu, kokiais niekais užsiimu. Bet noriu, kad žinotum, jog kiekvieną rytą kopiu į Apžvalgos kalną ir nuo jo aikštelės žvelgiu Hamariojaus pusėn. Kalno kupra slepia Tave nuo manęs. Bet tai ilgai netruks...

Mano meilės svajos skrenda pas Tave! Ilgai nelauk, parašyk. Mes galime patikėti vienas kitam savo mintis.

Lik sveika, apkabinu.

Hansas K. Hansenas

Kalbevogas, 1939.11. 26

Brangioji Jordise!!