Хербьёрг Вассму - Šimto metų istorija

Ji stebi naktiniu staliuku ropojančią didelę musę, bet anos mintys tebekirba galvelėje. Kirba ir tada, kai pasikėlusi nuo lovos ji prispaudžia musę nykščiu ir jau sutrėkštą įtrina į mezginiuotą staltiesėlę. Kirba ir spiriant į medinį žirgelį, naktimis kantriai stovintį prie jos lovos. Ir tada, kai spusteli visus keturis jo ratukus į grindis — taip smarkiai, kad šie pasišokinėdami nurieda per kambarį.

Mintys nesiliauja kirbėjusios, kai nulipusi laiptais žemyn ji turi pasakyti: „Labas rytas!“ Kai reikia suvalgyti ant lėkštutės padėtą sumuštinį ir išgerti puoduką pieno. Tebekirba ir tada, kai bando įtikinti save, kad viską pamiršo: apsiauna guminukus ir jau tipens į lauką padėti vyresniajam broliui kasti bulvių. Pasiima ir mažąjį kasiklį, brolis jį padarė kaip tik jai. Ten vagoje blizga auksinės bulvių akutės, paliestos jos šildo delnus. Taip buvo vakar.

O šiandien visa perniek... Todėl Jordisė neina pas vyresnėlį, nors šis kviesdamas moja ranka. Ji nupėdina pro lauką link tvarto, tačiau ir ten tai tebekirba galvoje. Nebegalėdama ištverti ji grįžta į namus pas mamą Kjerstę.

Įeina pro virtuvę, nes ponia, aišku, sėdi svetainėje. Nusiauna guminukus, nusivelka striukę. Patylomis. Jau eitų vidun, bet pro uždaras duris išgirsta jųdviejų balsus.

— Juk negali taip staiga imti ir išsivežti, Elida!

— Kodėl staiga? Mes juk tarėmės, kad atvyksiu jos pasiimti, kai susirasiu namus. Ar prisimeni, Kjerste?

— Taip, bet... praėjo nemaža laiko. Vaikas nepažįsta jokių kitų namų, tik šiuos.

— Yra ir kitų priežasčių — girdėjau, kad...

— Ką gi tu girdėjai?

— Kad Jordisė jums pabodusi, kad nebemylite jos. Deramai nesirūpinate.

— Kas skleidžia tokias šlykščias paskalas?

— Nesvarbu, kas.

— Tai nežmoniška, Elida! Man reikia žinoti, kas mus drabsto purvais!

— Nesvarbu. Negaliu pasakyti.

— Visa tai netiesa. Tiesiog išlaužta iš piršto!

— Tai nejaugi būčiau prasimaniusi?

— Ieškai pasiteisinimo, kad galėtum ją išsivežti.

— Kjerste, mieloji, gali neabejoti, kad esu už viską tau dėkinga. Bet dabar elkimės kaip suaugę žmonės.

— Suaugę žmonės? Ar protinga išsivežti mergytę, įsitikinusią, kad jos namai čia?

— Bet tu juk žadėjai jai pasakyti, kas jos tikrieji tėvai. Kuo gi kaltas Fredrikas, kad susirgo ir mirė?

— Sakiau daugybę kartų. Bet mes nežinome, kaip tai suvokia mažas žmogutis. Ji labai sunerimo, kai taip netikėtai atvykai. Argi užtenka vaikui tik papasakoti ? Juk reikia paisyti ir jausmų.

— Mieloji Kjerste, pagimdžiau dešimt vaikų, tai nejaugi nieko neišmanau apie jų jausmus?

Jordisė nebeištveria. Net durys nespėja girgžtelėti, jai įpuolant vidun. Balsai nuščiūva. Mirtina tyla. Jordisė nuskuba prie stalo ir užsiropščia mamai Kjerstei ant kelių. Kitoje stalo pusėje sėdinti Elida seka ją akimis. Šiandien ponios skruostai drėgni.

Mama Kjerste apglėbia Jordisę ir prispaudžia lūpas jai prie skruostelio. Bet pasako tai, kas baisiau už tą LAIKINAI. Nepalyginti baisiau.

— Jordisė, mažute, mes ką tik šnekėjomės, kad tu važiuosi aplankyti mamos Elidos ir savo brolių bei seserų. Bus smagu. Paskui galėsi grįžti namo... čionai... ilgai netruksi.

*

Mama Elida parsiveža ją į sodybą, ji vadinasi Strengelvogo namai. Toji sodyba priklauso vyriškiui, vardu Hansas Olajis, dažniausiai jis būna išplaukęs žvejoti. Jordisės viešnagė užtrunka, net prailgsta. Kasryt ji tikisi, kad atėjo paskutinė viešnagės diena. Bet taip nebūna.

Ji prisiklausiusi pasakojimų apie brolius ir seseris. Kai įskaičiuoja save, jų tiek, kiek pirštų ant abiejų rankų. Hanso Olajo vaikų neprisiverčia skaičiuoti, nes jie ne Elidos. Daugelis jų nebegyvena namuose. Kai kurie labai seni, persiritę per dvi dešimtis, susituokę, o kiti dirba svetur. Du Elidos vaikai, Karstenas ir Helgutė, gyvena pas globėjus. Ji yra juos mačiusi, bet prisimena lyg pro miglą.

Jordisė nepriklauso šiems namams — čia ji tik laikinai. Agda, atvirkščiai, priklauso ir pažįsta visus aplink gyvenančius kaimynus. Be to, lanko mokyklą ir turi penalą su pieštukais.

Jordisė įsidrąsina ir pasako Elidai ojojojoi, kaip pasiilgusi mamos Kjerstės.

— Gal ji nežino, kur aš esu? Todėl ir neatvažiuoja manęs pasiimti? — klausia ji.

— Žino. Bet mudvi susitarėme, kad, prieš jai apsilankant, tu šiek tiek pabūsi namuose, — keldama Jordisę ant skraito aiškina Elida. Pasisodinusi sūpuoja tol, kol ta spurdėdama nuslysta jai nuo kelių.

— Paskambink ir pasakyk, kad aš jau pabuvau namuose, taigi ji gali atvažiuoti. Aš jos taip pasiilgau, kad net skauda.

— Pažiūrėsim, gal ką nors sugalvosim, — atsako Elida, bet netvirtu balsu.

Kur buvęs, kur nebuvęs Jordisę apima noras atsiskirti ir pamąstyti apie mamą Kjerstę. Tada ją iškart varo šlapintis. Eiti toliau išvietės draudžiama. Prieplaukose ir pakrantėje vaikai gali nuskęsti, sako Elida. Durpduobėse taip pat. Bet iki išvietės nueiti leidžiama. Kartais Jordisė ištupi joje ir be jokio reikalo.

O kartais taip viduriuoja, kad nenulipa nuo skylės tol, kol kas nors pabeldžia į duris. Skylė per didelė. Klūpodama ir įsitvėrusi jos kraštų Jordisė tarsi visa skendi duobės tamsoje. Žino — jei įkristų, tučtuojau atlėktų mama Kjerstė ir ištrauktų.

Vietoj mamos Kjerstės atskuba Elida. Skardus jos balsas paakina Jordisę apsimesti, kad išvietėje nieko nėra. Bet priėjęs Hansas Olajis taip stipriai trūkteli rankeną, kad nušoka kabliukas. Laimė, Jordisė jau apsimovusi kelnes ir nepatiria gėdos.

— Mes išsigandome. Tu turi atsiliepti šaukiama, — imdama Jordisę už rankutės moko Elida.

— Elida, būk gera, tučtuojau palydėk mane namo pas mamą Kjerstę, nes jaučiu, kad ji baisiai manęs pasiilgo, — kaip įmanydama gražiau paprašo Jordisė. Tik neįstengia sulaikyti ašarų.

— Nežinau, ar tai teisinga, Elida, — atsidūsta Hansas Olajis, sukdamas krantinės link.

— Nuo šiol tavo namai bus ten, kur gyvenu aš, Jordisė. Tavo tėtis Fredrikas prašė, kad mudvi daugiau nebesiskirtume!

— Bet aš vis tiek noriu namo, — drąsiai kalba Jordisė. — Jaučiu, kad laukia ir tėtis Reidaras. O jis griežtas. Pranešk, kad jie atvyktų manęs pasiimti.

Tada pravirksta ir Elida. Sutrikusios abi tupi ant išvietės laiptukų. Ir nelengva nuspėti, ką Hansas Olajis turi galvoje svarstydamas, kas yra teisinga. Galiausiai Elida parsiveda ją namo ir nudelbusi akis į savo batų galiukus paaiškina, kad jie, matyt, dabar neturi laiko jos pasiimti, todėl pasiimsią kiek vėliau.

— Aš galiu ir pati paprašyti, jei nuvestum mane prie telefono.

— Ne, parašysiu ir paklausiu, kada galėtum pas juos paviešėti, — sako Elida ir pritūpusi apglėbia Jordisę. Elida kvepia bruknių uogiene, verdama kaip tik šiuo metu. Bet Jordisei nuo to ne geriau.

— Aš juk viešiu pas tave ir Hansą Olajį. Tai trunka per ilgai.

— Pažiūrėsim, gal ką nors sugalvosim, — lyg ir pažada Elida, perpindama jai išsipešiojusią kasytę.

Jiedvi pareina į namus. Elida stoja virti uogienės. Aplink viskas kaip įprasta. Jordisė užsiropščia ant durpių dėžės ir paslepia veidą delnuose.

Kodėl jie iki šiol neatvyksta?

— Kai baigsiu virti uogienę, mudvi eisime Agdos pasitikti, — sako Elida.

Jordisė nusliuogia nuo dėžės. Pajunta užgulant gerklę ir nosį. Išėjusi nuo laiptelių pamato, kad Agda iš mokyklos jau grįžusi. Atremta į tvarto sieną riogso jos kuprinė. Dabar ji kuičiasi namelyje, jųdviejų sukrautame iš akmenų. Tylėdama Jordisė prieina prie jos.