Хербьёрг Вассму - Šimto metų istorija

Žudyti, žudo, nužudė.

Įbruku jam tą skiautelę, mums lipant į autobusą.

Mano kuprinė šokčioja, aš pati kratausi ir drebu. Atsisėdu vairuotojui už nugaros.

*

Pradedu svarstyti, kaip su mūsų gimine elgiasi mirtis. Mano galva, ji nėra natūralus reiškinys. Galbūt tai iškreiptas, nebrandus požiūris į gyvenimą. Elida sako, kad mus lydi sėkmė, nes giminėje daugiau gimstama nei mirštama. Ji, be abejo, žino, apie ką kalba.

Kai sulaukusi gilios senatvės Elida išleidžia paskutinį atodūsį, manęs nėra šalia. Bet yra Jordisė, tiesiog sukurta mirštantiesiems išlydėti. Ją kviečiasi ir svetimi. Ji budėjo prie ilgaamžės tetos Visės, prie senelės Olgos. Daro tai ne iš pomėgio. Tiesiog jaučiasi esanti išskirtinė, turinti nemenką patirtį. Miklios rankos — šešiems kačiukams Jordisė nusuka galvas greičiau, nei virtuvėje nuo puoduko strykteli mažoji sesutė. O žuvis darinėja taip, kad vaizdas tiesiog užburia.

Kartą iš medžioklės jis parsineša šūvio sužalotą kiškelį. Būdamas minkštaširdis prašo Jordisės sutvarstyti letenėlę. Ši nieko neatsako, tik ryžtingai nusuka žvėreliui sprandą. O jis nespėja nė mirktelėti.

Jei būčiau tokia sumani kaip Jordisė, jo seniai nebūtų čia. Kai pati bandau tai įgyvendinti, kyla triukšmas. Esu mačiusi, kaip užtaisomas šautuvas. Jordisė taip pat yra šaulių draugijos narė, bet medžioti nemėgsta.

Taigi kartą nusikabinu šautuvą, užtaisau ir pasiguldau po antklode mėlynojoje lovoje. Vis dėlto iššauti netenka. Jis užrinka, kad nuo prieangio sienos dingęs šautuvas. Jordisės padedamas puola ieškoti. Aptinka šautuvą pats. Vapteli Jordisei, kad rado įkištą tarp visokio jos šlamšto sandėliuke.

Gal taip ir geriau — kad rado šautuvą. Nuo tol jis visuomet laiko jį užrakintą savo kontoros spintoje.

Nuo sienos dingsta kasdienis įspėjimas apie mirties pavojų.

Bėda mane aplenkia.

*

Po daugelio metų 1985-ųjų rudenį sėdžiu Onkologijos klinikoje prie Jordisės mirties patalo. Ji sveria keturiasdešimt du kilogramus ir paskutinę savo gyvenimo savaitę nebekalba. O juk anksčiau turėjau daugybę progų pasikalbėti su ja. Atsiverti. Išklausinėti.

Kodėl niekada nepasiteiravau, ką ji žino? Ką pastebi?

— Mama, ar tu tai žinai? — galėjau paklausti.

Kai ji laukdama stebuklo gulėjo Centrinėje ligoninėje, buvo jau per vėlu. O dabar mes čia, Onkologijos klinikoje, ir laiko visai nebėra. Negi klausi mirštančios motinos, ką ji žino? Nuperku skardinę kaimiško pašteto — daugiau ji nieko negali nuryti. Užkišu pirštą už metalinio dangtelio žiedo ir trūkteliu aukštyn. Pasklinda pašteto kvapas. Mudvi bandome šypsotis. Pastarosiomis dienomis tai nelabai pavyksta. Šaukštelio galu užkabinu kruopelytę pašteto. Jordisė sumerkia akis ir prasižioja. Skruostai įdubę, veidas neatpažįstamas. Ji ima lėtai čiulpsėti. Laiko burnoje kaip vaikas — kad ilgiau pasigardžiuotų skanėstu. Su dideliu vargu nuryja, bet tučtuojau ima žiaugčioti. Tai joks netikėtumas — pakišu dubenį.

Šukuoju jai plaukus. Labai atsargiai, nes bet koks prisilietimas kelia skausmą. Jie sako, kad paveikta centrinė nervų sistema. Kol Jordisė turi sąmonę, man leidžiama miegoti gretimoje lovoje. Bet kur čia užmigsi? Priešokiais snūsteliu kitame kambaryje. Dieną sėdžiu prie jos ir pasakoju. Apie senus laikus, apie visokius nereikšmingus dalykus. Apsimetame, kad aš ją linksminu. Apsimetu aš. Ji nebeįstengia. Paimu jai skirtą taurę raudonojo vyno, bet nugerti jinai nebegali.

Mudvi bejėgės, o aš dar ir bailė. Teisinuosi prieš save, kad nenoriu jos skaudinti. Jei kartais ji to nežino. Prieš Jordisei iškeliaujant žvaigždžių link, privalau apsaugoti ją nuo gėdos. Ji neturi gailėtis pagimdžiusi mane. Man ji niekuomet už nieką nepriekaištavo. Niekada nesakė, kad viskas per tą prakeiktą pirmagimę. O juk motinos kartais taip pasako. Priešingai — tą paskutinę popietę dar būdama sąmoninga ji prašo, kad perduočiau šiuos žodžius ir už save aštuoneriais metais jaunesnei seseriai.

— Niekada nesigailėjau jūsų susilaukusi. Abiejų! Buvote labai laukiamos. Abi!

O tie metai, mums augant? Ar ji suprato mūsų gėdą?

Tai kodėl mūsų neapsaugojo?

Ant naktinio stalelio guli Biblija. Šnekamės apie tikėjimą.

Tikėjimas ar paguoda — vienas ir tas pats, sako ji. Atskleidžia skyrių su Kalno pamokslu, ten įdėtas lapas, jame vaikišku dailyraščiu parašyta:

Nelaukit senatvės. Džiaukitės diena ir linksminkitės.

Jordisė nesena, jai šešiasdešimt dveji. Bet savo jau atšoko.

Ji nemano esanti angelas, bet pyksta ant Dievo, kad reikia mirti.

— Nieko bloga nesu jam padariusi, — kalba ji.

Buvo ką tik pradėjusi naują gyvenimo tarpsnį. Išlaikiusi vairavimo egzaminą. Pagaliau pasistatydinusi namą. Atvirumo valandėlę klausiu, kodėl neišsiskyrė.

— Nėra namų be dūmų, — atsako ji.

Net ir dabar nepasiteirauju: nejaugi tu to nežinojai, mama?

Prašau slaugytojos, kad pakeistų šlapimo surinktuvą. Kol pakeis, pridengiu jį rankšluosčiu. Tegu nesijaučia pažeminta.

Jordisė prašo sužinoti, ar jis atvažiuos. Aš juk mirsiu, sako ji. Tarsi tokiu atveju sutuoktiniai turėtų lankyti kits kitą.

Esama tokio papročio. Bet jis turi to norėti, priduria.

Kitą dieną ji silpnesnė. Teiraujasi, ar atvyks Hansas. O gal jis mano, kad ji jau mirusi? Gal dėl to neatvažiuoja? Nors, sako ji, anoks čia skirtumas, jeigu jis nenori. Užtat ją aplankiusi mano sesuo Venkė. Išsėdėjusi ilgai. Ir aš juk nuolat sėdinti prie jos. Apie Venkę kalba noriai. Ji esanti tokia jautri, tokia gera. Pritariu Jordisei.

— Ar pasakei, kad ji tau patinka? — klausiu.

— Lyg ir sakiau. Bet tu jai primink.

Paduodu dubenį. Jordisė vemia.

Skambinu ir reikalauju. Pagąsdinu mirtimi. Dar pagąsdinu, kad viską išpasakosiu Jordisei. Gąsdinant mane plūste užplūsta džiugesys. Tai makabriška.

Jis atsikalbinėja. Esą blogai jaučiąsis. Bet aš manau, kad nedrįsta būti šalia jos mirštančios. Ir dar drauge su manimi. Verkšlena, kad kelionė per brangi. Atsakau, kad už bilietą sumokėta.

— Nereikėjo, juk žinai, aš nešykštus, — aiškina jis.

— Ne, nešykštus — iš pensijos gyvenantis buvęs revizorius, — mane ima siutas.

Vis dėlto jis atvyksta.

Pasirodo palatos duryse. Išgąstį veide permuša piktybė, kerojanti jo sieloje. Į Jordisę jis nepakelia akių. Įsiplepa apie savo kelionę. Ji guli užsimerkusi. Aš nebegaliu palaikyti su ja ryšio, bet manau, kad ji veikiausiai tebegirdi ir tebeužuodžia.

Jis tauzija apie tolimus giminiečius ir nepažįstamus žmones. Apie orą. Kaip jis permirkęs , mat labai lyja. Vis dėlto nusiauna purvinus batus ir nuo durų įšlepsi vidun vienomis kojinėmis.

Hansas — primityvi, baimės sukaustyta pabaisa, visa griaunanti ir naikinanti. Pats nesuvokia, kuo yra pavirtęs.

Staiga regiu jį išsinėrusį iš pabaisos kailio. Apgailėtinas menkadvasis, netgi šioje palatoje nesugebantis parodyti kitam žmogui jausmų. Galvoja tik apie save. Teisinasi per vėlai atvykęs. Nesulaukdamas atsakymo kartoja tą patį. Paskui kaltina orą. Kaimynus. Skrydžio trukmę. Kratymą.

Taip, per vėlai, bet aš nutyliu. Tai žeidžia ne mane. Jordisės akys užmerktos, kalbėti ji nebegali. Iš skausmo suvirpa vokai. Sušvokščia gerklė. Gal besiskiriant su sąmone paskutinis patiriamas pojūtis ir yra skausmas? Jam atsiremiant į lovūgalį, lova kresteli. Jordisė sudejuoja. Jam net baisu sau pripažinti, kad sukėlė jai skausmo. Mūsų jis tarsi nepastebi.