Хербьёрг Вассму - Šimto metų istorija

Jis sakosi lydėsiąs mane iki Harstado, o jau ten aš persėsianti į Bodės hidroplaną.

— Spjaunu aš ant tos kelionės, — supykusi atrėžiu Jordisei, tarytum jo kambaryje nebūtų.

Iki Harstado mane palydi Jordisė. Ten priperka naujų drabužėlių. Lyg ir salsvai dvelkiančių apatinių. Man dar nėra nė dvylikos, o aš jau sergu. Todėl reikia turėti įklotų ir higieninį diržą. Jordisė nuperka palaidinę, džinsus su atlankais, batelius. Nertas pirštines, per petį nešiojamą raudono džinsinio audinio rankinę. Paltą jau turiu, ji pati pasiuvo iš gabardino.

Aš vedama į kirpyklą nukirpti kasų. Kirpėja suriša kasų galus raudonais kaspinais ir įsmeigusi šukas pakabina jas ant sienos. Aš nebepanaši į save, bet man tai patinka.

Skrendant iš Harstado į Bodę, pučia smarkus vėjas. Jaučiuosi lyg sėdėdama didžiulio kiro viduriuose. Nardau tarp dangaus ir žemės, aukštyn žemyn. Tik žinau, kad man labai baisu. Ištinka priepuolis. Virsdama persisveriu per diržą ir lieku kyboti tako pusėje.

Atsitokėjusi matau stiuardesę valant žaliuokes nuo mano naujojo palto. Kokia gėda! Tučtuojau vėl prasmegsiu.

Didėdamas prie manęs artėja stiuardesės veidas. Ir balsas vis stiprėja.

— Panelė buvote nualpusį, — taria lipšniai ir duoda stiklinę vandens.

Bandau suimti save į rankas. Mėginu būti panelė.

Bodėje ji įlaipina mane į didžiulį Oslo lėktuvą. Jo varikliai riaumoja lyg visa pjaunamųjų kolona. Širdis apmiršta. Aplinkui vien nepažįstami žmonės. Stiuardesės, valiusios man paltą, nematyti. Nuo minties, kad mano lagaminas galėjo pradingti, suprakaituoja delnai. Tie brangūs nauji drabužiai... Aš taip persigąstu, kad, regis, čia pat apalpsiu. Mintyse vis kartoju du dalykus: naujasis paltas, jo daugiau suteršti nevalia, ir žodis „panelė“.

*

Dėdės ir tetos neriasi iš kailio, kad mane palepintų. Pagyvenu pas visus. Ilgiausiai Striomene, pas dėdę Hilmarą ir tetą Olgą. Su mažąja jų dukryte nepažaisi — ją vis dar reikia prižiūrėti. Vyresnėlė, dirbanti slaugytoja, kasryt traukiniu išvažiuoja į darbą.

Dėdė Ragnaras, gyvenantis Liorenskoge, yra našlys. Turi už mane jaunesnę dukterį. Jų namuose tebetvyro sielvartas, storu dulkių sluoksniu nugulęs baldus, įsismelkęs į užuolaidas. Šeimininkė mirė nespėjusi pakeisti jų vasarinėmis. Liūdesys gniaužia man gerklę. Pasikišu po galva dar vieną pagalvę, bet tai negelbsti. Mudvi su pussesere miegame tėvų lovoje. Motinos pusėje jai gulėti baisu, tad guliu aš. Dėdė pereina į dukros kambarį.

Dėdė dirba taksi vairuotoju. Į darbą išeina anksti rytą. O mudvi su pussesere sušlerpiame pienu užpiltus dribsnius su medumi, sukertame po sumuštinį su vytinta dešra ir dar po riekę, apteptą braškių uogiene. Pasak pusseserės, pilvas gauna ir saldumo, ir sūrumo. Jai norėtųsi, kad aš būčiau jos mama.

— Tu truputį panaši į ją, — apkabindama mane gerinasi ji.

Primenu jai esanti giminaitė iš jos tėvo pusės.

Pusseserė rodo spintoje vos telpančius motinos drabužius. Apsiauna mamos bateliais ir vaikštinėja po namus. Iškerpame mano nupieštas lėles. Gražų dėdės namą juosia sodas. Žinau, kad čia lankėsi Elida su Jordise. Ir jis. Staiga prisimenu, kad tuomet buvau maža ir praleidau visą vasarą pas tėvo motiną Olgą Hamariojaus saloje, visiems kitiems būnant čia. Ramina mintis, kad mirusiosios lovoje jis tikriausiai nemiegojo.

Motinos batai per dideli mums abiem. Pusseserė nukabina nosį, bet nepravirksta. Jeigu Jordisė numirtų, pamanau aš, galėčiau baigti mokyklą gyvendama Elidos trobelėje Nyjorde. Paskui išvykčiau į Oslą. Trobelės durų raktas didelis ir gražus!

Teta Anė Striomene taip pat turi namą. Su jos vyru artimiau nesusipažinau, mat retai būna namie. Dirba Akerio laivų statykloje. Jųdviejų sūnus jaunesnis už mane. Mudu dalijamės dideliu kambariu. Ten pūpso šūsnys Donaldo žurnaliukų ir kaupina dėžė „Lego“ trinkelių. Nors esu panelė, tos trinkelės masina ir mane. Statau tvirtovę, įmantriausio pavidalo namus. Pusbrolis viską daro sparčiau, jis labiau patyręs. Žaidžia su trinkelėmis jau nuo praėjusių Kalėdų.

Susiklosto taip, kad vėl apsigyvenu pas tetą Olgą ir dėdę Hilmarą. Jų namas irgi turi sodą. Namuose yra knygų lentyna. Jos daugiausia religinio turinio. Aplinkui nedvelkia liūdesiu. Pradedu rašyti kelionės įspūdžius, kaip liepė mokytojas Nistadas.

Traukiniu važiuojame į Oslą. Tai daug geriau nei skristi lėktuvu. Jokių požymių, kad galiu kristi be sąmonės. Pamatysiu karaliaus rūmus, Rotušę, muziejus ir plačias gatves. Kaip Jordisė buvo įspėjusi, antrą kartą susergu mėnesinėmis. Prie tos terlionės turbūt niekada nepriprasiu. Pasisakyti tetai Olgai nedrįstu. Į rankinuką įsimetu įklotą. Juk tokiame dideliame mieste turėtų būti tualetas?

Vaikštinėjame pėsti, važinėjamės tramvajumi. Mano akys lakstyte laksto, esu netekusi žado. Pasaulį įsivaizdavau visiškai kitokį. Po pietų einame į Frognerio parką. Jo vaizdai mane pribloškia, nors esu mačiusi nuotraukų, girdėjusi pasakojant Jordisę ir Elidą.

Alėjoje sūkuriuoja vėjas. Prie seno namo vienas šalia kito auga trys medžiai. Susipynusios linguoja jų viršūnės. Kaip miškas dangaus skliaute. Niekada nemaniau, kad tokių didelių medžių esama ne vien Tarzano džiunglėse, bet ir kitur. Ne, gal nebent nujaučiau. Atlošiu galvą ir giliai kvėpuoju. Šaukdama mane vardu pusseserė nubėga pirmyn. Nekreipiu į ją dėmesio.

Kaip tai įmanoma? Nepajudėdami iš vietos medžiai auga ir ištįsta iki pat dangaus.

Šimtus metų.

Visąlaik auga.

Siūruodami vėjyje, šlamėdami giesmes.

Miršta seneliai, miršta vaikai, o didieji medžiai išlieka.

Meta lapus, krauna pumpurus.

Šakos aukštai aukštai. Šaknys giliai giliai.

Medis išauga iš žemės ir stiebiasi aukštyn iki pat begalybės.

Prisiglaudžiu prie artimiausio kamieno ir bandau jį apkabinti. Neįstengiu. Pamirštu esanti panelė, noriu užkopti aukštyn. Apglėbsiu kamieną ir užsliuogsiu iki pat viršūnės. Troškimas toks stiprus, kad patikiu savo jėgomis.

Tada dingteli mintis — esu panelė išterliotomis kelnaitėmis.

Nebesulaikau ašarų.

Šiurkščiu kamienu slystu žemyn.

Kol suklumpu.

Taip ir rymau.

Prie medžio.

*

Mums grįžtant namo, jis mane pasitinka Sortlande. Jordisė su mažąja sesute vieši pas dėdę Karsteną ir tetą Marę Krokberge.

Jis sako, kad atrodau suaugusi. Tai viską subjauroja.

Klausiu, kada išvyksta autobusas. Pasirodo, jau išvykęs. Pernakvosime viešbutyje.

Atsisakau eiti į kambarį. Jis mane įstumia ir užrakina duris. Bandau pačiupti raktą. Bet nesėkmingai.

Mano mintyse didieji medžiai.

Bet dabar jie jau subjauroti.

Tegu lieka ten, Frognerio parke.

Juk ir vėliau reikia ką nors turėti.

O dabar krintu. Bet ne ant kelių.

Iš ryto viešbučio kambaryje jis manęs neaptinka. Niršdamas ieško po visą Sortlandą. Nuperka man knygą. Gėda, bet neįstengiu jos išmesti. „Panelė seklė“.

Jis klausia, kaip sekėsi Osle. Tyliu. Per purvo sluoksnį Oslo įžvelgti nebeįmanoma. Niekam nebereikalingas mano rašinys guli lagamine. Nebeįteiksiu mokytojui. Didieji medžiai man nebepriklauso.

Skardinėn įspraustas geltonasis užrašų sąsiuvinis paslėptas po uolos atbraila.

Ant laiptų randu numestą popieriaus skiautelę. Kooperatyvo parduotuvės čekis. Čia pat atsisėdu ir vedžioju raides dėdės Hilmaro dovanotu šratinuku. Neryškiai, bet įskaitomai: