Хербьёрг Вассму - Šimto metų istorija

Ar dėl to, kad labai neišvaizdi? Gal ir pats jausdavosi kaltas, iš kur jai žinoti.

O gal dėl tos Tronjemo Gudrunos? Kas, jei tokių esama ir daugiau? Apie tai galvoti ji neįstengia...

Šiuos metus motina leidžia Hunholmene pas Mareną. Sara Susanė, lyg kokia pagyvenusi ponia, gali drybsoti žaliajame krėsle užsikėlusi kojas ant pakojo.

Retsykiais iš miglotų tolių atklysta nenuoramos svajonės. Nepalaužiamos. Pavasnoja sparnais nelyginant kilsuojančios palei krantą jūržolės. Šios ten neatplėšiamai suleidusios savo šaknis, kaip ir ji savo. Tik troškimas ko nors siekti jų nekankina.

*

— Laikyk tvirtai! — sušvokščia Sara Susanė, nagais įsikibusi Johanesui į kaklą.

Šis kaipmat prabunda ir sumoja, kas vyksta. Tokie priepuoliai ją ištinka vis dažniau. Jis jaučia jos vidinę kovą savo sopuliu po širdimi, aštresniu už nerimą, glūdinčiu nuo pat vaikystės, kai nepajėgė įveikti mikčiojimo.

O štai dabar jinai atsidūrusi ties pamišimo riba. Jo glėbyje.

— Laikyk tvirtai! — vėl suleisdama nagus jam į kaklą dusliu balsu kartoja ji.

Gelbėdamasis jis tvirtai sugriebia ją už riešų ir išskiemenuoja vardą. Suprasdamas, kad jau nubudo, paleidžia jos rankas. Lukteli, paskui apglėbia. Ji išpilta prakaito. Dvelkia ne vien moterimi, bet ir gaižiu ką tik pasibaigusių įnirtingų grumtynių tvaiku.

— I-i-ir v-v-vėl? — sukužda jis.

Netardama nė žodžio ji lėtai išsivaduoja iš jo glėbio. Sunkiai kvėpuodama nustumia antklodę į šalį. Atsisėda ir pravirksta. Iš pradžių tas verksmas primena neteptos girnapusės grikšėjimą, paskui perauga į skardžius laižančių bangų šliurpčiojimą. Vildamasis laukia, kad tai praeis. Kaip anąsyk.

Tuos košmarus ji sapnuoja vis dažniau. Jie prasidėjo tada, kai nuskendo brolis Arnoldas, ir padažnėjo, mirus Jensui. O dabar, prieš gimdymą, ėmė kankinti iš naujo.

Ji nenori papasakoti apie savo regėjimus. Bet atsitokėjusi juokauja, esą po krūtine jai baladojasi žuvis — jūros vilkas.

— P-p-pa-pasak-k-kok, k-k-ką s-s-sapnavai, — pasikeldamas lovoje prašo Johanesas.

— Neprisimenu. Ne, nieko neprisimenu, — mėgindama užgniaužti raudą murma ji.

Netrukus jis išgirsta, kaip ji grabaliojasi tamsoje, o paskui pila vandens į dubenį. Nuo įprastinio, kasdienio garso jam atlėgsta po krūtine, tarsi subliūkšta pritvinkęs sopulys. Ji nusiprausia ir pasikeičia naktinius. Ir šįkart pamišimas atsitolina.

Tikriausiai prieš jai grįžtant į lovą jis snusteli, nes atsimerkęs mato jau išsitiesusią ir spoksančią į lubas. Šviesos spinduliai milijonais aštrių adatėlių smaigsto užuolaidą. Johanesas lūkuriuoja. Paskui švelniai niukteli jai į šoną ir užkalbina, bet ji neatsiliepia.

Klausia be užuolankų, ar bijanti gimdymo. Užsikirsdamas, nerišliai.

— Ne, tai įvyksta savaime. Ir nebe pirmas kartas, — atrėžia ji nusigręždama.

Jis atsikelia, užsitraukia kelnes. Prausiasi nerūpestingai taškydamasis, kad išgirstų iš jos: „Neprilaistyk ant grindų!“

Bet ji tyli. Pažvelgęs į ją atsidūsta, išeina iš kambario ir nulipa palėpės laiptais pradėti naujos dienos. O sopulys po krūtine vėl tvinksta, darosi didesnis nei kada nors anksčiau.

Virtuvėn išgerti kavos ir užkrimsti jis neina, patraukia tiesiai į krautuvę. Išgirsta sėdinčių už stalo kartu su auklėmis vaikų balsus. Džiugus laibų balselių skardenimas jį erzina, kursto beprotiškas mintis. Tarsi mažyliai būtų kuo kalti. Gal viskas dėl nesiliaujančio jų zyzimo? Bet žingsniuodamas tolyn susivokia — vargu, ar Saros Susanės naktys virsta košmaru dėl gyvųjų vaikų.

Nebereikia daugiau vaikų — tai vienintelis vaistas! Jau po ketvirtojo taip sakė Iverinė.

Ir vis vien tai atsitiko!

Šis kartas turi būti paskutinis! Ko griebtis, Johanesas nenumano. Bet būtinai ras priemonę! Net jei dėl plonųjų žarnų tektų kas antrą savaitę pjauti po ėriuką. Apie tai jis girdėjęs, tik nebandęs. Juk turi būti būdas apsisaugoti nuo to prakeikimo, vadinamo vaisingumu. Dieve, padėk!

Lydimas katino jis pėdina į krautuvę. Įbruka ranką į kelnių kišenę ir šiurkščiai kumšteli tą vietą žemėliau... Va kur svarbiausia priežastis! Iverinės teisybė — kaltas jis, Johanesas Irgensas Krogas. Dieve, padėk jam, o jei ne — tegu velnias nujoja tą daiktą su visa oda ir plaukais, kad tik jinai išsilaisvintų nuo jo ir nuo tos vergovės!

Jis taip negailestingai sužnybia savo ataugą per kelnių kišenę, kad vos nesuklumpa.

Atsitokėjęs tvirtais žingsniais grįžta į namus. Kiek pasikuičia prieangyje, bet užeiti pas ją ant aukšto nevalioja.

Įsmunka į virtuvę ir užvertęs į lubas galvą paliepia:

— Ponia nesveikuoja — prižiūrėkit!

*

Kai Johanesas pasako, kad daktaras pakeliui, ji bando suimti save į rankas. Net ketina tvirtinti neserganti, deja, yra kitaip. Bando apsirengti ir nepajėgia, tarsi kas trukdytų. Nevaldo nei rankų, nei kojų. Nors atrodo, kad tai visada vyksta savaime.

Sulig jo pasirodymu tarpduryje atgyja tai, ką patyrė anąkart. Šmėkšteli baltas gumulėlis...

— Laba diena, Sara Susane, — sveikinasi daktaras, sėsdamas ant lovos krašto. Nuo jo svorio čiužinys įdumba.

Pasėdi. Paskui pakyla ir neskubėdamas išsiima instrumentus iš lagaminėlio. Įsipila vandens į dubenį. Apžiūri ją be žodžių, kaip šešėlis. Tarsi nepažinotų. O jai vis tiek gėda. Ne taip įsivaizdavo jųdviejų susitikimą.

— Ilgai laukti nereikės! Vaikas sveikas ir gyvas!

Ji išgirsta. Nori atsiliepti, bet nutyli.

— Tavo vaikai dygsta vienas po kito! Bet susitvarkysime. Viskas bus gerai! — po šių žodžių jis kosteli.

Pats netiki tuo, ką sakai, pamano Sara Susanė.

Baigęs apžiūrą daktaras užkloja antklodę. Prisitraukia kėdę arčiau lovos. Atsisėdęs ilgai tyli. Iš smalsumo jinai dėbteli į jį.

Ją pasitinka gražiai atmerktų akių žvilgsnis. Klausianti šypsenėlė. Jis pasilenkia. Veidas ima platėti virsdamas šviesia plokšme, juosiama tamsaus plaukų miško. Įmanytų, pasislėptų ten. Padvelkia kamparu ir tabaku. Druska. O gal tas jūros kvapas sklinda nuo jos pačios?

— Į galvą lenda juodos mintys, Sara Susane? — sukužda jis.

Kodėl jis taip sako?

— Kalbėk. Aš tavo daktaras, — iš tamsaus miško ataidi žodžiai.

Kur ji tai girdėjo? Steigene...

Su manim gali kalbėti apie viską... Aš tavo sielos sergėtojas, Sara Susane.

— Toji mintis baigia mane suėsti. Juntu jos dantis, — sušvokščia daug nesvarstydama. Apima gėda.

— Mintis apie aną negyvą kūdikį? — klausia daktaras.

Ji linkteli ir rankomis apglėbia savo didelį pilvą. Šis pūpso po balta antklode kaip kalva po sniego apklotu.

— Manai, tai pasikartos?

Ji neatsako.

— Tu vis dar galvoji taip kaip anąkart — kūdikis mirė todėl... kad jo nenorėjai?

— Nežinau... Nieko nežinau...

— Ir dabar nenori, bet nieko negali padaryti.

— Nutilk! — sušnypščia, nors pačiai atrodo, kad surinka.

Lyg gelbėdamas, kad nenukristų, jis sugriebia jos ranką.

— Greit galvosi kitaip. Pažadu! Visiškai kitaip.

Koks duslus to vyro balsas...

Daktaras prisitraukia kėdę dar arčiau. Trindamasi į grindis ji bjauriai girgžda. Sara Susanė nenori jo taip arti... bet kartu ir nori.

— Kai Stranstede pamačiau tave pirmą kartą, Sara Susane... tu man atrodei nepaprasta. Stipri ir drąsi. Spindinti spalvomis. Visai kaip portrete. Graži, pamaniau tada. Išties esi graži! Gyvenimo kelias tai kyla, tai leidžiasi. Kartais viskas aptemsta. Bet tai ilgai netrunka. Žinau, nes pats patyriau, jau būdamas suaugęs. Bet mudu nepasiduosime. Įveiksime sunkumus ir persikelsime į kitą krantą. Prašau atmerkti akis ir pažvelgti į mane! Štai taip! Mudu Įveiksime sunkumus!