Хербьёрг Вассму - Šimto metų istorija

Sara Susanė tikrai nėra šio žmogaus anksčiau sutikusi. Tai kodėl jai taip tvinksi gyslose? Nugara, pečių lankas tarsi traukia į save. Jis rodo drabužiais apklostytą nuogybę, bet kartu ir drovisi. Nugara. Stebint ją Sarai Susanei dingojasi, kad rankose ji laiko kietą it akmenį gėlės pumpurą, ir jis netikėtai išsiskleidžia. Standūs žiedlapiai švelniai palyti visą jos kūną.

Vis dar nepastebėta ji žvilgsniu tarsi įkalina visą vyro figūrą. Ir užgniaužusi kvapą nebepaleidžia. Tada jis atsigręžia.

Sara Susanė pajunta, kaip žemė ima slysti iš po kojų. Ar jis tikrai taip arti? Ar tikėti savo akimis? O gal čia, kaip sapne, viskas tik nuspėjama? Jis nuleidžia ranką. Prisiartina. Balsai nuščiūva. Žmonės sustingsta. Priblėsta smalsūs verandos langai. Viskas tarsi atsitraukia — ar dėl to, kad į ją žvelgia šis žmogus? Ar dėl tų neįtikimai ilgų jo blakstienų, metančių šešėlį kone iki pat vyriškų skruostų? Štai jos suplazdena, matyt, bandydamos nuvaikyti mintis. Kaktą vagoja raukšlės, jos ryškėja ir aplink lūpas. Gal kiek per gilios. Tikriausiai jie bendraamžiai. O gal jis jaunesnis?

Išniręs iš savo slėptuvės jis sutrinka, tai išduoda akys ir judesiai.

Vis dėlto netrukus jos ranka atsiduria jo delne.

— Jei neklystu — ponia Sara Susanė iš Havneso?

Išgirsta save atsakant: „Taip“, ir viskas tarytum subyra. Kaltas tas žodis „ponia“. Ją apima vaikiškas nirtulys, priešiškumas, kad šis žmogus neleidžia jai dar nors valandėlę pasisūpuoti svajonių sūpuoklėmis. Bet ji sutramdo kylantį susierzinimą.

— Leiskit prisistatyti: Benjaminas Grionelvas iš Reinsneso, — sako jis.

— Anksčiau, ko gero, nesame susitikę? — kuo žaismingiau klausia Sara Susanė.

— Nieko keisto, daugelį metų gyvenau Kopenhagoje. Bet apie Havnesą esu girdėjęs. Stranstede ketinu perimti senojo daktaro praktiką, — priduria jis.

— Ar gyveni čia? — klausia Sara Susanė.

— Ne, Reinsnese. Bent kol kas.

Pažvelgęs žemyn paleidžia jos ranką. O jo ranką Sara Susanė tyčia užlaiko.

Nustebęs jis sušlama blakstienomis, pakelia akis ir vėl spusteli jai ranką. Veidas rimtas. Kiek suturi nykštį ant jos delno. Tada mandagiai nusišypso. Stovi ir žiūri, kokia gi ta ponia Sara Susanė iš Havneso.

Burnoje baltuoja kreivai nuaugęs dantis. Veidas dailiai nuskustas. Tikriausiai tai ir traukia jos dėmesį, juk aplink vieni ūsuočiai. Nusišypso ir ji. Aišku, kad Grionelvas pratęs būti dėmesio centre. Iš jo skliste sklinda ramybė. Jam nerūpi, kokį įspūdį daro kitiems.

Septintą valandą vakaro termometro stulpelis rodo dvidešimt laipsnių šilumos, saulė dar gana aukštai. Už Benjamino Grionelvo galvos matyti žaliomis šakomis apkaišyti vartai.

Ir patalpose, ir lauke būriuojasi žmonės. Vaikštinėja šnekėdamiesi apie niekus ir apie rimtus dalykus. Šviesbruviai kiauksėdami, tamsbruviai baubdami. Viskas susilieja į nesiliaujantį gaudesį, tarsi nieko ypatinga nevyktų. Juk kitaip ir būti negali.

Iš sodo ateina du vyriškiai. Vienas jų, telefono stoties viršininkas, žemai lenkiasi Sarai Susanei. Kito ji nepažįsta. Šis ant rasojančios kaktos užsimaukšlinęs skrybėlę, kalbėdamas dviem pirštais glostosi sulipusius ūsus.

— Kai senasis garlaivis buvo tempiamas į elingą, aš sakiau, kad ateis laikas, ir jis vėl išplauks į jūrą. Ir buvau teisus. „Tromse“ tiksli kaip laikrodis: aštuonių dienų kelionė vasarą, keturiolikos — žiemą. Neišplaukia šiaurėn tik kartą per mėnesį, kai aušinamas ir valomas garo katilas. Turiu jums pasakyti, kad...

Vyriškiams prasilenkiant su jais abiem tarpduryje, Benjaminas Grionelvas lyg apsauginį skydą kilsteli ranką Sarai Susanei už nugaros.

Tarnaitė atneša padėklą su pripildytomis taurėmis. Jis mitriai čiumpa dvi taures nelyginant gelbėjimosi plūdurus atviroje jūroje, vieną jų paduoda Sarai Susanei.

— Į tavo sveikatą, Sara Susane Krog! — vis taip pat rimtai paskelbia tostą ir kilsteli taurę.

— Į sveikatą, Benjaminai Grionelvai! Ar nenusivylei palikęs Kopenhagą ir grįžęs namo?

— O ne, priešingai! Man čia smagu ir gera. Kopenhaga... turėjau ten pagyventi, kad galėčiau tapti gydytoju.

— Tad sveikas parvykęs! — palinki Sara Susanė nusistebėdama lengva savo balso tonacija.

Kad ir kur ji vaikštinėtų, daktaro vaizdas neišnyksta iš akių. Keletą kartų tarytum skrosdamas svečių kūnus ir veidus ataidi jo balsas. Ji žino, kad užtenka atsigręžti, ir pamatys jį. Bet per dažnai nesigręžioja. Nematydama geriau junta jo artumą.

Juodviem su Johanesu stoviniuojant prie furšeto stalo, priešais išnyra Benjaminas Grionelvas.

— Norėčiau pasilabinti su tavimi, Johanesai Krogai. Su tavo žmona jau susipažinau, — nusišypso jis. — Mano tėvas Andersas iš Reinsneso dažnai kalbėdavo apie Krogų šeimos vyrus iš Ofersiojaus. Esą jūs turite prekybininko gyslelę, ir Bergene su tokiais konkurentais verčiau nesusidurti.

Johanesas tylėdamas nusilenkia, jo veidą nušviečia plati šypsena, atidengdama baltų dantų eilę. Ir nieko nebereikia pridurti.

Gal paveikia išgirsti žodžiai „prekybininkas“, „Bergenas“? Nes, Grionelvui išgytus Korbę už įsteigtą telefono stotį, — tai leisią išsikviesti gydytoją ar susižinoti apie atplūstančias silkes, — Johanesas iš išeiginės liemenės kišenėlės išsitraukia bloknotą. Dailiomis raidėmis užrašo esąs tokios pat nuomonės. Ir dar keliais žodžiais pamini šį Korbės nuopelną.

Mintis Johanesas dėsto trumpais sakiniais. Rašytinė forma turi savo pranašumą — ne taip lengva prieštarauti. Jei ir norėtum, sugaištum daug laiko. Tai ir neprieštarauk, kam tie sunkumai... Žiūrėdamas į pieštuku išraitytus žodžius pajunti jų galią, ir noras ginčytis tarsi išblėsta. Lyg raštu išdėstytos mintys geriau nei balsiai tariami žodžiai išreikštų tiesą.

Nesutikti su Johaneso nuomone Grionelvas nė nemano. Priešingai.

Sara Susanė pastebi nuostabą daktaro veide. Jo vyzdžiai nežymiai išsiplečia. Tačiau tai netrukdo abiem vyrams iškart rasti bendrą kalbą. Gali manyti, kad jaunasis daktaras tik ir sukiojasi žmonių, nebyliai rašančių į bloknotą, draugijoje.

Stebint visa tai iš šalies Sarai Susanei topteli mintis, kad Johaneso yda būtų visai menka, jei žmonės taip kvailai nereikalautų, kad visi turi būti tokie, kokie yra jie patys. Anokia čia bėda, jei moki skaityti?

Stebėdama, kaip ant įdiržusio, didelio Johaneso delno saugiai apsuptas pirštų guli bloknotėlis, Sara Susanė negali nesigėrėti. Kita jo ranka spėriai ir tiksliai vedžioja pieštuką. Lyg duodamas ženklą, kad jau baigė, Johanesas nusvarina rašiusią ranką ir atkiša bloknotą pašnekovui.

Daktaras Grionelvas taip pat bendrauja susikaupęs. Renkasi žodžius, tarp jų daro pauzes ir baigęs frazę susičiaupia. Visai taip, kaip išsimiklinusi Sara Susanė...

Būdamas visa galva aukštesnis Johanesas į vyriškį, ilgus metus studijavusį Kopenhagoje, žiūri iš viršaus. Bet anaiptol ne iš aukšto. Jis primygtinai kviečia daktarą užsukti į Havnesą, jei kada plauktų pietų kryptimi. Išdėsto visus tos vietovės panašumus. Saugus uostas. Mandagus aptarnavimas. Žiemos sezonu — pūkiniai patalai. Punšas. Cigarai. Atvykti galima ir ne kaip gydytojui.

Šypsodamiesi juodu paspaudžia vienas kitam ranką.

Vakare juodviem plaukiant namo, ji nusprendžia pasakyti Johanesui vėl besilaukianti. Oras labai ramus, todėl laive pasinaudoti bloknotu jis galės sėdėdamas, juk per pokylį šauniai tvarkėsi ir stovėdamas. Sara Susanė žino turėsianti jį nuraminti, kad ir vėl nesusilaikė. Reikės guosti, kai kinkuodamas galvą spėlios, kada gi tai galėjo įvykti. Ir, jam žvelgiant maldaujančiomis akimis, ji turės patvirtinti pati buvusi neatsargi ar net paskatinusi jį.