Хербьёрг Вассму - Šimto metų istorija

Nesvarbu. Vakaras Stranstede suteikia jai jėgų. Vynas... Dar ir dabar regi išraižyto krištolo taurę, kurią jai padavė Benjaminas Grionelvas. Ausyse skamba retsykiais jo kalboje juntamas daniškas akcentas. Skamba ir jųdviejų pokalbis su Johanesu. Tarsi būtų plačiai atsivėręs langas, ir pro jį matytų keistai susiliejant du vyrus. Daktaras ir mirtis

Senasis Stranstedo daktaras neabejotinai susenęs. Jam jau per sunku plaukti laivu pas ligonius, tvarkyti popierius. Viską komplikuojąs savivaldybės įsteigtas sveikatos reikalų komitetas, skundžiasi jis.

Dėl žurnalų ir bylų tvarkymo Benjaminas Grionelvas nebūgštauja, bet nesijaučia esąs pasiruošęs perimti visą didžiulį regioną. Jis įtaria, kad senis naudojasi proga atitrūkti nuo darbų ir pasimėgauti poilsiu. Antra vertus, Grionelvas turi galimybę įsikurti Reinsnese drauge su motinos netekusia dukterimi Karna. Jam grįžus iš Kopenhagos praeitų metų rugsėjį, diduma iškvietimų pas ligonius perėjo jo žinion. Ypač tokių, kai reikia plaukti laivu.

Kartą 1875 metų kovą jis atvyksta į viensėdį Tjelsunde sugipsuoti ligoniui kojos po sunkaus lūžio. Ten jį pasiekia žinia apie gimdymo komplikacijas Havnese. Johaneso Krogo žmona. Jau trys paros. Tokių iškvietimų Benjaminas Grionelvas imasi labai nenoriai. Taip, žinoma, prisimena ją iš pokylio Stranstede. Norom nenorom tas susitikimas iškyla mintyse. Matyt, tokia jau jo profesija, teks priprasti. Ilgainiui ims pažinti savo pacientus pagal išvaizdą ir būdą.

Nenorą vykti stiprina tai, kad jis gerai prisimena dukters gimimą. Kūdikio motina nukraujavo ir mirė jo akyse. Dabar jis, žinoma, jau nebe tas pagiringas studentėlis iš Kopenhagos, bet prie tokių ligonių, ko gero, neįmanoma priprasti.

Į Havnesą plaukia tik iš pareigos. Ir oras bjaurus. Nors buriuoti moka nuo vaikystės, vis dėlto įgūdžių trūksta. Bet laivas skrieja greitai, iš paskos genamas vėjo su lietumi. Vietinis vaikinas žiūri krypties. Grionelvas neprisimina, ar yra kada nors buvęs Havnese.

Priplaukiant laivą sumėto į šalis, bet jį sugriebia du iki kelių įbridę vyrai. Keturirklę su visu daktaru ir jo palydovu į krantą nešte išneša sielvarto gniuždomas Johanesas Krogas, samdiniui padedant.

Nuotaika kitokia nei Stranstede. Slegia Johaneso viltis, kad daktaras galįs išgelbėti žmoną ir vaiką. Išsiropštusiam iš žvejo kombinezono ir paprašiusiam vandens nusiprausti Grionelvui dreba rankos. Jis pasijunta dar blogiau, kai išgirsta vieną tarnaitę sakant:

— O Viešpatie aukščiausias! Tai tas beūsis pienburnis — naujasis daktaras?!

Johanesas Krogas kone užneša daktarą ant aukšto ir nulydi koridoriumi į Saros Susanės kambarį. Įėjęs Grionelvas supranta turėsiąs čia pasilikti ilgesnį laiką. Ji guli išsekusi ir viskam abejinga, ant kaktos pūpso drėgna šluostė. Išbalusi kaip drobė, karščiuojanti. Šalčio krečiamas virpa visas kūnas.

Daktaras liepia atnešti daugiau šilto vandens, švarių šluosčių ir du dubenis.

— Atneškite dvi lempas ir pastatykite štai čia, — nurodo vietą jis. — Be to, reikia moters, kad padėtų.

Įslenka Anė, vyriausioji auklė, ir išsigandusi stovi prie durų.

— Ar esi kada nors teikusi pagalbą gimdyvei? — klausia jis dėliodamas instrumentus ant atsivežto drobinio rankšluosčio.

— Taip, poniai, kai paskutinįkart gimdė, tik ne kelias paras, — prisiartindama atsako ji.

— Ar žinosi, ką daryti?

— Manau, kad taip... Reikia daug vandens...

— Taigi. Nusimazgok rankas ir išpilk vandenį į kibirą. Kitame dubenyje sudrėkink šluostę ir uždėk jai ant kaktos.

Suimk rankas ir ramink kaip įmanydama. Paskui darysi taip, kaip liepsiu.

— Prie ponios niekada nėra buvęs vyras daktaras. Vargu, ar jai tai patiks, — suniurna Anė.

— Dirbantis savo darbą daktaras pirmiausia yra būtinąją pagalbą teikiantis asmuo, o ne vyras.

Grionelvas nukloja antklodę ir pakelia marškinius, kad galėtų pasiklausyti vaisiaus skleidžiamų garsų. Neišgirsta. Kol apžiūri gimdyvę, ši net nesudejuoja. Sėdyninė pirmeiga. Ką reikia daryti — aišku. Negaišta laiko nei guodimui, nei aiškinimui, nors ne taip mokytas. Daug nesvarstydamas puola veikti. Nusimeta liemenę, prasisega marškinius. Kone verdančiu vandeniu nusimazgoja rankas ir liepia susijaudinusiai Anei jo atnešti daugiau. Ilgai laukti netenka.

— Turiu apgręžti kūdikį. Stengsiuos padaryti greitai, — pasilenkęs prie Saros Susanės sako ramiu balsu, tarsi tai būtų kasdieniška ir banalu, kaip valytis dantis.

Ji prasimerkia. Akys tuščios. Nė ženklo, kad ką nors suvoktų.

Visa tai trunka pusvalandį. Virš jų lyg pragare susikaupia garų debesis.

Kartą pastebi, kaip vargšei moteriai ant šlaunies nukrinta jo paties prakaito lašas, bet rankos užimtos.

Prie lovos sėdi susikūprinęs Johanesas Krogas, laikydamas balta drobule apmuturiuotą gumulėlį. Benjaminas Grionelvas kosteli ir padėjęs ranką ant Biblijos išveblena lyg ir palaiminimą. Nuo lovos negirdėti jokio garso. Sara Susanė plačiomis akimis spokso į lubas. Rodos, matuoja jas, centimetrą po centimetro skersai ir išilgai. Žibalinė lempa tebedega. Nuo daktaro alsavimo ant naktinio staliuko suvirpa liepsnelė, jam tariant žodžius:

— Netrukdykite kūdikėliams ateiti pas mane, nes jie priklauso dangui.

Daktaras pasitiki savo atmintimi. Nuo to visiems tik geriau. Nelaimingiems tėvams nereikia laukti, kol sklaidys Bibliją, ilgainiui tapusią jam svetima. Gal juodu ne tokie dievoti, kad tikėtų nekrikštytų kūdikėlių sielų pražūtimi?

Benjaminas Grionelvas daro visa, kas jo galioje. Bet ir anąsyk, ir šįkart to negana. Dabar mirtis pasiglemžia kūdikį.

Jau nori persibraukti sutrinta rankove sau per veidą, bet nepataiko. Užkliūva už Biblijos.

Vėliau sėdėdamas drauge su Johanesu Krogu šaltoje seklyčioje ir kažką kramsnodamas bando jį guosti, kaip daro nepatyrę jauni daktarai:

— Ji neteko daug kraujo, bet tikrai sutvirtės. Reikia tik norėti... Pasakyk jai, kad labai svarbu norėti, — girdėti daniškas akcentas.

Nudelbęs akis Johanesas linkteli galvą.

— D-d-daktarui š-š-širdingai ačiū, l-l-likit čia n-n-nakvot-t-i.

Dabar Benjaminas Grionelvas supranta, kodėl pokylyje šis vyras rašė į bloknotą. Daktarui jau teko girdėti, kad Johanesas — žmogus, kokių reta. Grionelvas suima ištiestą ranką, paskui kitą.

— Dėkoju! Galėsiu stebėti, kaip viskas klostosi.

Daktaras apsirinka tikėdamasis rasti ją miegančią. Guli spoksodama tiesiai prieš save. Ant stalelio du nepaliesti sumuštiniai.

Jis sėdasi prie lovos ir ima ją už rankos. Bet Sara Susanė nė nekrusteli.

— Berniukas vis vien nebūtų išgyvenęs, — patylom sako jis.

— Žinau, — išgirsta sušnarant atsakymą.

— Iš kur?

— Buvo nelaukiamas...

— Tėvo?

— Ne, motinos.

— Nepriekaištauk sau. Tokių dalykų pasitaiko visose šeimose. Manęs tikriausiai irgi niekas nelaukė. Turiu dukterį, ji taip pat nebuvo laukiama. Bet išgyveno, o jos motina mirė. Kopenhagoje.

Kodėl jam visa tai išsprūdo? Argi jai savų kančių negana? Gal dėl tų ugninių plaukų? Pašėlusiai panašūs į Karnos. Ugniniai plaukai, sulipę nuo prakaito žūtbūtinėje kovoje...

— Matai... Ir tu taip sakai, — sušnabžda ji.

— Sakau, kad ne tavo kaltė... Berniukas nebūtų... Kai ištraukiau, kūnelis buvo nebegyvas.

Jis pažvelgia į jos plačiai atmerktas akis. Į melsvą jų gelmę. Balta nosis išsišovusi, lyg mėgintų atsiskirti nuo veido. Lūpos sukandžiotos, burna beformė. Jei į tuos išblyškusius skruostus atklystų bent lašelis kraujo...

Ji karščiuoja.