Хербьёрг Вассму - Šimto metų istorija

— Prieš dvejus metus nuvedžiau pas Marselą vieną mūsų bendradarbį. Buvo toks paliegęs, kad paeidavo tik prilaikomas. Gydytojai nustatyti ligos negebėjo. Stovėjau greta, kol Marselas gydė jį rankomis, ir jis pasveiko. Sveikata negrįžo tą pačią akimirką — ne taip, kaip Jėzui gydant ligonius, — bet jau kitą dieną bendradarbis vaikščiojo nesiramstydamas. Dabar, po dvejų metų, pasišventęs tarnystei Gelbėjimo armijoje jis skelbia evangeliją! Aš sakau — viskas Dievo valioje! Ir ne kitaip! Ypatingas galias Marselui Haugenui suteikė Dievas. Nesu sutikusi dvasingesnio už jį žmogaus. Jis, Fredrikai, tave išgelbės!

Bet pranešimas iš Centrinės ligoninės ateina anksčiau, ir po savaitės Fredrikas paguldomas. Tuo metu Erda, Karstenas su sesute Helga pradeda lankyti mokyklą. Teta Helga tarnauja varguoliams, anot jos, plikiems kaip tilvikai. Kartais į darbą išeina labai anksti, kaip Hilmaras su Ragnaru. Rytą dar spėja paskaityti Bibliją. Kas nori, gali klausytis, nors tai neprivaloma. Hilmaras ir Ragnaras kurį laiką čia jau gyvenę, todėl jiems tai tapę kasrytinio ritualo dalimi.

Melsdamasi teta visus mini vardu ir sugieda bent vieną giesmę. Dažniausiai „Kristau, mes išrinkome Tave karaliumi“. Elida prasitaria niekad negirdėjusi tokios giesmės. Helga žvaliai paaiškina, kad tai jos viršininkės Otilijos Toning kūrinys.

— Jai reikia dėkoti už „Lūšnynų seserų“ kongregacijos įkūrimą, už Askerio poilsio namus, už vienišų motinų prieglaudą! Ji įkūnija Norvegijos gelbėjimo armijos dvasią. Abiem kojomis tvirtai stovėdama ant žemės ranka siekia dangų.

Elida supranta, kokios artimos tos dvi moterys. Viršininkės nuotrauka puikuojasi ant tetos Helgos naktinio staliuko. Graži, rimta moteris trumpai kirptais plaukais ir didelėmis atsikišusiomis ausimis — tokios labiau tiktų vyrui.

Kur pažvelgsi, visur primėtyta lapelių su nuorodomis į Biblijos puslapius. Pasak tetos, tai nelyginant išbarstyta mana. Ji tvirtina žinanti, kur kiekvienas jų padėtas. Niekas neprieštarauja. Elida negali suprasti, kodėl, namuose gyvenant vienam žmogui, tiek daug netvarkingai išmėtytų daiktų. Matyt, teta mano, kad gali ateiti toks metas, kai ko nors prireiks. Naudojantis šeimininkės svetingumu aptarinėti tokių dalykų nedera.

Fredrikui atsigulus į ligoninę, Elida su Ane imasi namų ruošos. Agdai ir Jordisei lipant ant kulnų, jiedvi kuopia ir plauna.

— Kaip gerai, kad prieš išvykdama buvau konfirmuota, — prabyla Anė plakdama vandenyje muilą — šveis sieną virš plautuvės. Jos veidukas apvalainas, skruostikauliai platūs, ant smakro vos pastebima duobutė. Tikra tėvo kopija, panaši ir savo būdu — vidine ramybe, šviesiu pasaulėvaizdžiu...

— Gaila, kad nepavyko surengti didesnės šventės. Buvom paskendę rūpesčiuose... — atsidūsta Elida.

— Viskas buvo puiku. Gavau suknelę ir psalmių knygą. Bet nesuprantu, kodėl Sara Susanė neatvažiavo į mano šventę. Tik atsiuntė tą knygą. Gal nepakvietėme jos?

Šluostė įstringa tarp vandens čiaupo ir praustuvo krašto. Elida trumpam atsitiesia.

— Taip jau susiklostė, — atsako ji.

Anė suklūsta, liaujasi plakusi. Aplink riešą lyg išplauta vilna pūpso baltos putos.

— Seniai supratau, kad judvi su senele pykstatės.

— Nesipykstame. Tik nebesusitinkame.

— Kodėl, mama?

— Tai sena istorija... Kai buvau jauna, tavo senelė buvo man numačiusi kitokį gyvenimą.

— Neprisimenu, kad būtum mums apie tai pasakojusi. Kokį gyvenimą? — smalsauja Anė.

— Nenorėjo, kad ištekėčiau... taip anksti...

— Girdėjau, kad Havnese, kur užaugai, labai gražu.

— Taip.

— Norėčiau artimiau pažinti senelę. Kiek jai metų?

— Per aštuoniasdešimt, — vėl puldama valyti burbteli Elida.

— Ji gali greitai mirti! O mes jos nepažįstame...

Tuo metu Jorisė paslysta ant šlapių grindų ir krisdama trenkiasi į suolo kampą. Elida ją pakelia ir atsisėdusi ima sūpuoti. Prispaudžia lūpas prie sumuštos galvytės. Pūsčioja, kol mergaitė nusiramina.

Apie Sarą Susanę jiedvi daugiau nekalba. Fredriko prašymas

Kai Elida pirmą kartą apsilanko baltoje ligoninės palatoje, Fredrikas, nors ir apsikrovęs tetos suneštomis knygomis bei laikraščiais, jai atrodo tarsi susvetimėjęs. Ji sutrinka.

— Sėskis! Jauskis kaip namie, — šmaikštauja jis. Gretimoje lovoje užmerktomis akimis gargaliuoja kažkoks vyras.

— Ilgainiui pripranti, — sukužda Fredrikas ir linkteli į kaimyną.

Elida pamerkia į stiklinę vaikų suskintas baltažiedes plukes. Paskui prisitraukia kėdę prie Fredriko lovos ir atsisėda.

— Tikėjausi pasitiksiąs tave sėdėdamas ant kėdės, guvus ir sveikas. Bet, ko gero, liksiu lovoje. Ką manai?

— Gulėk, gulėk, — bučiuodama sako ji.

Pokalbis nesimezga. Ji jaučiasi kaip tolima giminaitė, atsitiktinai užsukusi į ligoninę.

— Ar neslegia vienatvė? — pradeda kalbą.

Leistis į sentimentus jis neketina. Esą aplink šimtai žmonių.

— Ar lengvai mane radai? — klausia.

— Helgai išsiruošus į darbą, važiavau kartu. Kad nepasiklysčiau, ji nupiešė planą ir užrašė gatvės pavadinimą. Manau, nesunkiai grįšiu tramvajumi ir viena. Bilietas kainuoja penkiolika ėrių, važiuoju tik atkarpą nuo Bryno iki Stortorgo ir atgal. Iki ligoninės labai paprasta ateiti pėsčiomis. Bet jau pats miestas — tikras labirintas.

— Kai tik pakilsiu iš lovos, bus įdomu pasižvalgyti po jį... Kaip vaikai?

— Anė prižiūri mažąsias.

— Puiku! Mano manymu, tu turėtum neskubėdama pavaikščioti po miestą. Susipažinti su juo. Toks mano pageidavimas. Paskui išporinsi, ką mačiusi. Noriu, kad į mane padvelktų gaivesnis nei ligoninės oras. Štai tau užduotis kitam kartui. Išėjusi niekur neskubėk!

Elida taip ir padaro. Pirmiausia patraukia Pilestredu — kaip iš ten nueiti iki Stortorgo tramvajaus stotelės, jau žino. Sprendžiant iš pavadinimo, kadaise ši gatvė buvo apsodinta gluosniais. Dabar jų nebėra. Kiek paėjusi ji užuodžia salyklo ir alaus kvapą, pamato didelį pastatą su užrašu „Frydenlund“ virš keistų vartų. Bežingsniuojant toliau, pakvimpa tabaku, tikriausiai nuo tabako fabriko. Vyrai, matyt, tik ir svajoja vaikštinėti šia gatve. Dešinėje pusėje matyti naujas statinys. Užrašas ant sienos byloja, kad tai „Bislet“ baseinas. Staiga jai parūpsta, kaip jis atrodo iš vidaus. Įdomu, kaip žmonės elgiasi tokioje vietoje? Tikriausiai reikia nusirengti, visiems matant, o paskui apsivilkti maudymosi kostiumu.

Gatvė pamažu kyla aukštyn. Iš kepyklos priešais bažnyčią ir parką sklinda šviežios duonos kvapas. Elida net stabteli pauostyti. Prisimena Havneso viralinės krosnį, joje per Kalėdas ir per šienapjūtę būdavo kepama duona. Į žarijas pašauti pilki tešlos gniužulai virsdavo gelsvais kvepiančiais gardėsiais.

Šioje gatvėje galima rasti visa, ko širdis geidžia, pamano Elida. Čia visi skuba — ir žmonės, ir arklių traukiami vežimai, pilni statinių ir dėžių. Užkopus aukščiau pasirodo skendintys soduose prabangūs namai. Padvelkia sodžiaus ramybe. Aukšti gluosniai meta paslaptingus šešėlius Elidai ant tako. Saulės spinduliai smelkiasi pro tamsias šakas, ant jų jau gali įžiūrėti žalsvą spalvą.

Į gatvę išstraksi aštuonerių ar dešimties metų berniukas ir mergaitė. Ši džiūgaudama virš galvos laiko kamuoliuką. Juodu gražiai aprengti, bet šėlioja kaip visi vaikai. Mergaitė, matyt, vyresnė, nenori duoti kamuoliuko. Berniukas stveria jos jūreivišką kepuraitę ir pamovęs ant pagalio nubėga. Plazdendami sukasi kaspinai. Mergaitė meta kamuoliuką ir spiegdama nusiveja bėglį. Abu dingsta už raudonos šveicariško stiliaus vilos vartų. Kiek pašokinėjęs geltonas kamuoliukas ima riedėti grindiniu žemyn. Nieko nelaukdama Elida pasilenkia ir čiumpa jį. Mažas, dailus. Dar po akimirksnio jis atsiduria jos rankinėje. Atiduos Agdai pasaugoti.