Хербьёрг Вассму - Šimto metų istorija

Jordisei užmigus, Elida su mergaitėmis apsitvarko virtuvėje. Ilgai netrunka. Viskas čia spartietiška ir praktiška, nors ir netviska švara.

Iš ryto sukyla anksti. Tetulė ruošiasi vykti į Gelbėjimo armijos kontorą Pilestredo gatvėje, netoli Centrinės ligoninės — joje gydysis Fredrikas. Vaikinai — į avalynės fabriką senamiestyje.

Elida žvalgosi pro langus. Jūros iš čia nematyti, tai ji žino iš anksto. Aplink pašlaitėje stovintį namą erdvu, žaliuoja medžiai. Palei svetainės langą vingiuoja pažliugęs takas. Kaimynystėje statomas namas dar be langų, ten triūsia keletas kombinezonais vilkinčių darbininkų.

Fredrikas turbūt patenkintas, kad kelionė baigėsi. Jis tetrokšta poilsio. O Elida su vaikais eina apsidairyti. Pavasaris jau įsibėgėjęs, sniego beveik nebematyti. Likę purvini jo ploteliai lyg karvės mėšlas ruduoja tik kelkraščiuose. Medžiai, aukšti, šakoti, jau krauna pumpurus. Karstenas klausia, kaip jie vadinasi, bet ji nežino.

— Paklausk tėvo, gal jis pasakys, — pataria.

— Iš kur žinos nematydamas, — atsiliepia Karstenas.

— Nupasakok, kokie jie! — sako ji.

Svogūninės gėlės žydi lyg vasarą. Kaitina vidudienio saulė.

— Vakar vakare čia buvo daug tamsiau nei pas mus. O dabar šviesu ir šilta, — kalba mažoji Helga ir skina baltas gėlytes, lyg kilimas nuklojusias pakelę.

— Kambaryje jos greitai nuvys.

— Priskinsiu naujų. Čia tėčiui.

— Jis apsidžiaugs, — išsiblaškiusi taria Elida. Nešti Jordisę darosi vis sunkiau.

Vėliau Fredrikas pasakoja, kad likęs namie aiškinosi, kurioje pasaulio dalyje jie atsidūrę. Knygoje, paliktoje tetos Helgos, jis perskaitęs, kad Brynu vadinamos vakarinėje Alnos upės pakrantėje išsidėsčiusios sodybvietės. Pavadinimas kildinamas iš žodžių tiltas per upę. Jis taip pat išsiaiškinęs, kad nuo čia kokie keturi kilometrai iki Kristianijos ir kad šioje upėje kadaise buvo ieškoma perlinių geldelių.

Mažoji Helga padeda priešais jį puoduką su baltomis gėlytėmis; jis padėkoja ir pasako, kad tai baltosios plukės. Bet medžių, dominančių Karsteną, pavadinimo nežino. Juodu sutaria — kai tik tėvas pailsės, eis jų apžiūrėti.

— Kada?

— Pamatysim, — numykia Fredrikas. — Bet tu gali nupiešti lapus ir kamieno išsišakojimą. Susirasim kokią nors knygą apie medžius. Teta padės. Vienaip ar kitaip sužinosim, — priduria jis.

Jie pietauja pavakare, kai iš fabriko grįžta vaikinai, o iš Gelbėjimo armijos — teta Helga. Elida išvirusi sriubos, valgomos su papločiais. Sunėrusi rankas teta Helga sukalba padėkos maldą. Paskui šaltame vandenyje išplauna įskilusią savo lėkštę rantuotais kraštais. Iššluosčiusi padeda į spintelę. Tas pat kartojama su stikline.

Tai stebėdama Elida prisimena vaikystėje matytą senyvą samdinį, gyvenusį išimtininkų troboje Havnese. Tas taip pat laikėsi griežtos tvarkos: šaukštą kišdavo į plyšį tarp rąstų, o išlaižytą metalinę lėkštutę dugnu į viršų dėdavo ant palangės. O štai teta savo lėkštę laiko spintelėje. Slapčiomis vaikai pasišaipo, bet jos akivaizdoje elgiasi kaip pridera.

— Turime sutarti, Helga, kiek mokėsime už būstą, — sugulus mažiesiems, prabyla Elida.

Ši įbeda apvalias akis, tarsi Elida būtų netikėtai susikeikusi.

— Iš tavęs nesitikėjau išgirsti tokios kiaulystės! Ką sau galvoji? Kaip pažvelgsiu Aukščiausiajam į akis, jei imsiu pinigus už tai, kad Fredrikas su šeima kurį laiką pagyvens pas mane? Tu kuoktelėjai, Elida!

Teta Helga susijaudina ir taip įsižeidžia, kad pokalbis baigiasi.

Nieko nelaukdamas Fredrikas palinki labos nakties ir užklibikščiuoja laiptais aukštyn. Lyg diskusija būtų jį išsekinusi ar pasirodžiusi beprasmė. Matyt, jis gerai pažįsta savo seserį.

Užlipusi į antrą aukštą Elida randa jį dar nemiegantį ir išdėsto savo nuomonę.

— Man atrodo, reikia bent kiek pamokėti, Fredrikai.

— Jau apie tai kalbėjome, — nuvargusiu balsu sako jis.

— Tikrai?

— Sutarėme, kad išvažiuodami paliksim šiek tiek pinigų „Lūšnynų seserims“.

— Tu man to nesakei.

— Tiesiog pamiršau, Elida.

— „Lūšnynų seserims“? Koks baisus pavadinimas!

— Ten tarnauja Gelbėjimo armijos seserys. Ten darbuojasi ir Helga — lūšnyne.

Elida neatsiliepia. Nusirengia ir apklosto Jordisę, miegančią nedidelėje pintoje lovytėje, kurią parūpino teta Helga. Lovytė trakši nuo menkiausio judesio. Agdą juodu priima į savo lovą. Kitos išeities nėra, mat ji nieku gyvu nesutinka miegoti atskirai.

— Kaip jautiesi? — atsigulusi sukužda Elida.

— Gerai, — atsako jis.

— Baiminies tos ligoninės?

— Ir taip, ir ne. Niekur nepabėgsi. Bet aš galvoju apie tave, juk tau lieka vargas ir rūpesčiai.

— Darbais reikia dalytis. Tau dėl savo širdies gultis į ligoninę, o man rūpintis kitkuo.

— Ačiū! — sušnabžda jis ir netrukus paprašo: — Gal galėtum atidaryti langą?

Ji išsliuogia iš lovos, atveria langą ir užkabina kabliuką. Pastovi jusdama, kaip vėsta plikos kojos. Prieina prie lovos ir uždeda ranką jam ant kaktos. Šalta ir drėgna. Elida užsimeta striukę ir lukteli — gal jis paprašys vėl užverti langą. Klausosi garsų, bet jis jau miega.

*

Teta palydi Fredriką ir Elidą į Centrinę ligoninę. Netoliese ir jos darbovietė. Miestą teta Helga pažįsta gerai ir visur jaučiasi sava. Bet Fredriką ši kelionė vargina. Jis karščiuoja, kenčia skausmus. Kol tramvajus vingiuodamas darda per gyvenamuosius rajonus ir klonius, Fredrikui rasoja kakta, stingsta rankos. Beveik visą laiką jis sėdi užsimerkęs.

Ligoninės koridoriuje jie beveik dvi valandas laukia savo eilės. Helga, vilkinti uniformą su raudonais antpečiais, zuja aplink ir nesivaržydama kalbina gailestingąsias seseris. Pakviestas į gydytojo kabinetą Fredrikas neleidžia jai eiti kartu.

— Judvi pasėdėkite čia, — silpnu balsu sako jis ir seka paskui seserį. Matydama, kad Fredrikui sunku eiti, ši ima jį už parankės. Elida nuryja gumulą.

Jos lieka sėdėti už durų. Helga pradeda pasakoti apie vieną žmogų, kuriam taip sėkmingai išgydyta širdies liga, kad dabar be jokio vargo kopinėjąs po kalnus. Bet jis esąs tikintis. Svarbiausia — tikėjimas. Ar Elidos širdyje apsigyvenęs Dievas?

Elida skubiai tai patvirtina. Bet, Helgai pasiūlius kartu pasimelsti už Fredriką, papurto galvą. Aplinkui tiek daug žmonių.

— Ne, Helga, ne dabar!

Helga ima žingsniuoti koridoriumi pirmyn atgal. Kepurės snapelis tai nulinksta, tai vėl pakyla. Kartais ji stabteli ir atsidūsta. Solidūs batai teikia kojoms tvirtą atramą, uniforminio sijono kraštai kartais net suvirpa. Po valandėlės Elidai topteli, kad vaikščiodama moša meldžiasi. Palaiko tvirtą ryšį su Elidai nesuvokiamomis galiomis.

Gailestingoji seselė parveža Fredriką vežimėliu. Elida vėl nuryja gumulą. Nejaugi jo savijauta pablogėjo? Jis blausiai šypteli: esą ratuotam lengviau, mat kabinetai toli vienas nuo kito. Šiandien daktarai jo neguldysią, atsiųsią kvietimą. Kažin ką tai galėtų reikšti?

Helga visai susigraužia. Ima priekaištauti gailestingajai seseriai, nors ši čia niekuo dėta. Apvalų, skaistų tetos Helgos veidą iš pasipiktinimo išmuša raudonos dėmės. Balsas įgauna teisuolės toną. Jai iškvepiant, burna suapvalėja lyg piltuvėlis, krūtinė kilnojasi.

Fredrikas pakyla nuo vežimėlio, ir Elida ima jį už parankės. Nežiūrėdami nei į Helgą, nei vienas į kitą juodu suka link išėjimo.

*

Teta praranda pasitikėjimą Centrine ligonine, todėl parašo, vėliau net paskambina aiškiaregiui Marselui Haugenui. Šis, pasak jos, kartu su motina gyvenąs prabangioje „Arjunos“ viloje Ulevolo rajone. Nevedęs, motina laikanti kavinę ir dar padedanti jam priimti aibes žmonių, atvykstančių patarimo, paguodos, vilties išgyti. Taip pat prašančių rasti vandens gyslą, pamestus daiktus ir nežinia kur dingusius giminaičius. Kaip tik tai esą jį sieja su Gelbėjimo armija ir teta Helga.