Хербьёрг Вассму - Šimto metų istorija

— Ar mes poniai trukdome? — karingai įsirėmusi į šonus pakartoja klausimą Elida.

— Nesuprantu, ko jūs... — sumurmėjo toji kišdama abi rankas į movą.

— Nesuprantate ne jūs viena. Aš taip pat nesuprantu tokio begėdiško elgesio! — atkerta Elida ir apsigręžusi eina prie savųjų.

— Mama, — droviai prataria Anė ir atkabina skraistę.

— Puiku! — pagyrė Fredrikas. — Tau reikėtų dirbti savivaldybės taryboje.

— Kas bus toliau, jeigu susierzinau, mums dar nenutolus nuo kranto? — atsidūsta Elida ir nusigręžusi nuo ponios klesteli ant krėslo gerti kavos.

— Jai tai bus pamoka! — pareiškia Erda.

Elida išgeria kavos, vis dar slegiama to susikirtimo. Neprisimena, kad kas nors būtų juos pažeminęs vien dėl to, kad jų daug. Ką reiškia — daug? Tyli penkiolikmetė Anė — visada besišypsanti ir mandagi. Trylikmetė Erda — užsispyrėlė, supykusi gali net riktelėti, bet tik ne svetimiems girdint. Vienuolikmetis Karstenas daugiau klausosi nei kalba, devynmetė Helga — labai rimtas žmogelis. Na, o keturmetė Agda ir vienerių Jordisė gal ir nesitveria savam kaily, bet juk tai savaime suprantama.

— Pamanykit — plaukiame garlaivių bendrovės laivu „Finmarken“! Baltutėliu kaip sniegas. Jo tiltelis pagamintas iš brangios medienos, laivo ilgis — du šimtai keturiolika pėdų! Plaukia didesniu nei keturiolikos mazgų greičiu, — kalba Fredrikas.

— Iš kur žinai? — klausia Karstenas.

— Prieš jums ateinant, šnektelėjau su šturmanu. Jis, be abejo, didžiuojasi laivu. Prisimenat, skaitėme, kad pernai per Jonines į Risiojaus kanalo atidarymą atvykęs karalius Hokonas apsilankė ir jame. Nuo tada „Pakrančių ekspresas“ siunčia laivus iki pat Stokmarkneso.

— Nejaugi? — susidomi Helga.

Fredrikas išsitraukia iš palto kišenės žemėlapį ir patiesia ant stalo.

— Kol buvo gilinamas Risiojaus sąsiauris, — štai čia, — maršrutiniam pakrantės ekspresui tekdavo plaukti per Tjelsundą — štai čia! Iki tol Stokmarknesas laivų nepriimdavo, — pirštu vesdamas per pakrantės liniją aiškina jis.

— Kaip tau atrodo, ar karalius sėdėjo ant šito krėslo? — klausia Erda ir lieka prasižiojusi.

— O gal ant šito? — kilsteli nuo savo krėslo Helga.

— Manau, jis sėdėjo didžiajame salone laivagalyje. Ten užtenka vietos septyniasdešimčiai žmonių. O gal rūkomajame? — suabejoja Fredrikas.

— Ar galima ten nueiti? — paklausė Karstenas.

— Ne dabar, — atsiliepė Elida.

— Ar pastebėjote tą gražų kaminą mėlynu kraštu? — karščiuojasi Karstenas.

Seserys sutartinai linksi galvą.

— Jei ne Rikardas Vitas, tokios prabangos neturėtume, — sako Fredrikas.

— Kas jis? — susidomi Helga.

— „Pakrančių ekspreso“ įkūrėjas. Buvęs stortingo narys. Ten dirbdamas, matyt, ir įtikino šulus iš pietų, kad mums šiaurėje reikia gerų laivų.

— Noriu į kajutę, — tarė Elida.

— Ar galiu dar pasėdėti? — paklausė Karstenas.

— Ne! — griežčiau, nei norėtų, nukerta Elida.

Sprendimas neatšaukiamas.

Nuo Stokmarkneso jūra rami. Jiems su visa manta įsikūrus dviejose kajutėse, Elida gali atsipūsti. Priglaudusi Jordisę ji išsitiesia ant gulto. Kitas, apatinis, skirtas Fredrikui. Vyresnieji prižiūri Agdą.

Elidą greitai užsūpuoja mašinos ūžesys ir ritmingas laivo girgždėjimas. Ji trokšta ramiai sau tysoti, nieko nematyti ir negirdėti. Bet po valandėlės ėmė žadinti Fredrikas. Prašosi palydimas ant denio, nori pasižvalgyti po pakrantę. Elida tik pasimuisto pro miegus. Bet kai jis vargais negalais atsistoja ant kojų ir ima brazdėti siekdamas lazdos, nubunda Jordisė.

Jie lipa laiptais. Ant vienos rankos Elida laiko Jordisę, kita pasirengusi padėti Fredrikui. Širdis užverda pykčiu.

— Negi nesupranti, kad ir man reikia poilsio!

Įsižeidęs jis stabteli ant pakopos ir įsitveria už rankenos.

— Galėjai pasakyti. Tada būčiau supratęs, — prataria lėtai ir sunkiai. Kopimas stačiais laiptais atima daug jėgų.

— Sakiau! Esu tik žmogus!

Nustebęs jis atsigręžia. Paskui tylėdamas praklibikščiuoja pro ją ir ima lipti žemyn. Pirma stato sveikąją koją, kitą velka iš paskos. Įrėmusi vaiką į klubą Elida seka įkandin. Galvą persmelkia mintis, kad šitaip nugyventi pastarieji dvidešimt treji metai: vienas vaikas nuo skraito, antras ant skraito, dar kiti reikalingi globos. Bet su Fredriku nepalyginti sunkiau. Kaskart, kai jam reikia pagalbos, jis jaučiasi pažemintas. Kad ir dabar — prašo eiti ant denio drauge, nes abejoja pajėgsiąs vienas pats užkopti. O ji? Atrėžia lyg pikčiurna.

Uždariusi kajutės duris Elida prabyla:

— Neįsižeisk! Man sunku tai pakelti! Ar girdi? Jei net su tavim negalėsiu būti silpna ir neprotinga... kur man belieka glaustis?

Palenkęs galvą, kad neatsitrenktų į viršutinį gultą, jis atsisėda. Paskui paplekšnoja į vietą šalia savęs. Už ankštos kajutės langelio šmėkščioja bangos. Sidabru blykčioja keteros. Kartais ji išvysta pilkas uolas ir apledėjusius pakrantės akmenis. Bet nežino, kur jie, pro kokias vietoves plaukia. O jam tai labai rūpi, vos neverkdama galvoja ji. Gaudžia ir čiuksi mašina. Juodu kratosi, linguoja ir vėl atsitiesia. Ne viskas taip blogai.

Su vaiku glėbyje Elida susmunka šalia jo, iš akių jai pabyra ašaros. Nedaug, tik viena kita, Fredrikas tai pastebi — nubraukia atgalia ranka. Šalta, drėgna, truputį virpančia.

— Neįsižeidžiu, betgi nemoku skaityti kito žmogaus minčių, — nevilties apimtas sako jis.

— Nejaugi nesupranti, kad man reikia pailsėti?

— Žinoma, kad reikia. Aš tiesiog maniau, kad tau, kaip ir man, rūpi pamatyti jūrą... gamtovaizdį.

— Šikt ant to gamtovaizdžio, — drebia Elida.

Sutrikusi Jordisė išpučia į ją akis ir ima ropštis pas tėvą. Elida paleidžia ją iš rankų. Štai jam gamtovaizdis — tegul džiaugiasi, pamano. Tuoj pat susigaudo — nevykęs, naivus kerštas. Širdį šaldo Fredriko poelgis tą dieną, kai globėjai atvyko pasiimti vaikų. Jis užtraukė jai gėdą, ir dabar ši it ledinė pabaisa laiko ją savo gniaužtuose. Visų akivaizdoje Fredrikas pasirodė esąs mylintis tėvas, o ji — netikusi motina. Tai nuolat iškyla prieš akis, ir ji vis svarsto, ką būtų galėjusi padaryti ar pasakyti kitaip. Kaskart viskas tik labiau susivelia. Išplaukia ir ankstesni įvykiai, dabar jau nebesvarbūs, bet vis vien nusėdę širdyje: prieš vedybas motinos ištarti žodžiai apie svajotoją Fredriką. Nejaugi Saros Susanės žodžiai pasitvirtina? Gal ji teisi? Gal jis regi tik tai, ką pats nori regėti? Gal apakinta jausmų ji nemato tikrojo Fredriko? O gal tai prasidėjo nuo smilktelėjusios nuojautos, kad visą naštą lemta nešti jai vienai? Na ir kas, kad apylinkėje jis žinomas žmogus ir svarbus savivaldybės narys. Rosenhauge vaikus auginti tenka jai vienai. Ūmiai per širdį dilgteli mintis — juk ji norėjo išvažiuoti. Svajojo pasidairyti po pasaulį, nors ir trumpai. Tiesa, to troško dar tikėdamasi, kad Karstenas, Helga ir Jordisė pasiliks pas globėjus. Sumaištyje visos svajonės dingo. Kokia gėda manyti, jog visi trys vaikai, net ir Jordisė, kelionėje bus našta.

Elida pažvelgia į Fredriką, ir gėda neslopsta. Vis dėlto ji supranta — juodu, ar pavieniui, ar kartu, vis vien nėra savo likimų šeimininkai. Tie likimai susiraizgę. Juos, nelyginant kokius sėklinius šakniavaisius, laikas nugramzdinęs giliai į žemę. Ten jie suaugę į viena, susipynę šaknimis, o iš šių į šviesą šauna blyškios atžalos. Juodu niekada nebeiškils į paviršių. Ji jau užuodžia puvėsių kvapą, regi nebegyvas jųdviejų šaknis.