Хербьёрг Вассму - Šimto metų istorija

— Senele, aš jos noriu, — sakau rodydama pirštu į kriauklę.

— Išsitrauk.

— Ar ten gilu?

— Virš galvos nebus.

— O kiek?

— Virš kelių.

— Būk gera, ištrauk.

— Man vanduo per šaltas.

— O man ne per šaltas?

— Tik tu pati gali tai nuspręsti.

Nusiaunu ir kepersuoju per akmenis ir smėlį.

— Senele, be batų duria.

— O ką tu manei? — dėdama daiktus į kuprinę atsiliepia ji. Įbrendu. Vanduo tik iki kelių. Panardinu ranką ir siekiu kriauklės. Ūmai pasidingoja, lyg ranka lūžtų, bet skausmo nejuntu. Nusigąstu ir greitai ištraukiu ją iš vandens. Sveika. O kriauklę ištraukti pamiršau, tad vėl kišu ranką į vandenį. Kelissyk. Kaskart vis tikrinu, ar sveika. Pagaliau sučiumpu ir kriauklę. Ant delno ji ne rausva, o balta.

— Ar šalta? — klausia senelė Olga.

— Nepajutau.

— Vadinasi, nešalta, — pildama laužan kavos tirščius sako ji. Paskui įvynioja aprūkusį kelioninį puodą į seną laikraštį ir įbruka į kuprinę.

— Senele, ar negalėtume pasilikti po medžiu?

— Na ką tu čia paikioji? Eisim rinkti uogų.

— Tekšių?

— Taip, „geltonųjų mėlynių“, — juokdamasi atsako senelė.

— Jei ką nors sutiksime ir mūsų paklaus, ar radome tekšių, parodysim, kad turime tik mėlynių.

— Reikėtų parepetuoti.

— Argi tai ne melas? — klausiu aš.

— Taip, bet svarbu, kad pats tai supranti.

— O ar Dievas danguje nebars mūsų už melą?

— Nemanau, kad jis turi laiko mažmožiams, nors ir nesu tikra.

— O drebulė? Ar barasi, kai meluojame?

— Ne, drebulė mėgsta paslaptis.

— Užtai ji man ir patinka, — sakau dėdama kriauklę į raudonąją savo kuprinėlę su tikros odos diržais.

Rinkdamos „geltonąsias mėlynes“ klampojame po pelkę. Paskui grįžtame į pakrantę prie valties — irkluosime namo. Ant geltonųjų tekšių senelė užberia porą saujų mėlynių.

— Tvarka, — sako ji. — Dabar apsieisime be melo, jei ką ir susitiksime.

*

Hamariojuje senelė Olga gyvena geltoname name kartu su dėde Svere ir teta Luise. Teta Luise yra jaunesnioji senelės sesuo, bet ūgiu ją lenkia. Kartais dėdė Sverė važiuoja dviračiu į darbą ir negrįžta visą dieną. Jie visi trys labai geros širdies. Aš manau, kad jis yra senelės Olgos ir dėdės Sverės kažkur rastas vaikas. Toks ne savas. Bet kam apie jį galvoti, juk jo čia nėra.

Namas stūkso netoli kelio. Aplinkui didelis sodas, daugybė gėlių. Keli medžiai, bet ne tokie aukšti kaip drebulė. Mokausi gėlių ir krūmų pavadinimų. Sibirinės aguonos gražios, bet tarsi atgrasios. Man labiausiai patinka palei taką augančios ramunės ir varpeliai. Galiu prisiskinti, kiek noriu. Kai vaikštinėju su teta Luise ar senele Olga, man leidžiama skinti ir kitokias gėles. Kotelius kerpame žirklėmis, merkiame gėles į vazas ir statome visuose kambariuose. Ir tupykloje. Namuose ir lauke tvyro stiprus gėlių kvapas. Luise sako, kad Olgos polipus tai erzina. O ši mano, kad kvapai niekuo dėti.

Jie dažnai ruošia gėrimą iš kiaušinių. Dėdė Sverė tikras kiaušinių plakimo meistras. O aš iš mažos taurelės lašinu romą. Nuo jo baltose putose susidaro rusvas įdubimas. Kiaušinių sodyboje netrūksta. Erdvi vištidė aidi nuo nesiliaujančio kudakavimo, joje aibė kiaušinių. Renku juos į krepšį tik tada, kai dėdė Sverė užkiša angą, kad vidun neįsmuktų gaidys.

Gaidys, anot jų, mirtinai pavojingas. Vieną rytą, man einant į tupyklą, prasispraudžia pro tinklinį aptvarą ir kerta į kojų pirštus.

Klykiu visa gerkle. Subėga kas tik gyvas. Didysis kojos pirštas subjaurotas. Net kelias dienas vaikščioju apklijavusi jį pleistru. Gaidžio nebematau. Negirdžiu ir jo giedojimo. Klausiu, kur gaidys. Jie tik susižvalgo.

— Turėjo iškeliauti, — atsako senelė Olga.

Sverė drožinėja man grėbliuką. Sėdi visą vakarą ant suoliuko prie namo ir smailina jam dantis. Paskui nudažo grėbliuką raudonai ir baltai. Užsinešu į palėpę ir paguldau lovoje prie sienos. Jis kvepia dažais ir priklauso tik man.

Grėbsiu su juo, kai talkinsime dėdei Artūrui per šienapjūtę. Jis gyvena viensėdyje, ten užaugo Olga ir Luise. Tai, matyt, buvo prieš daugybę metų. Uteidės viensėdžio laukai platūs, gyvulių daug. Didelis gyvenamasis namas nudažytas baltai. Neišeinanti iš virtuvės Artūro Olinė vis gamina maistą. Ji apkūni, raudonskruostė. Kviečiama išeiti laukan atsako nepakenčianti karščio. Keista, mat virtuvėje karšta kaip pirtyje. Prie mudviejų su Luise senelė ją vadina vargše Oline.

Juodu su Arturu turi paaugusį berniuką, bandantį man įsakinėti. Tai nepakeliama, todėl neatsitraukiu nuo senelės.

Vakare, mums visoms bekopiant stačiomis atšlaitėmis namo, senelė sunkiai kvėpuoja. Pavargo. Arturas, jos manymu, turėtų suremontuoti tvartą, kol nesugriuvo. Luise pavargusi ne mažiau, bet tyli. Ji dar eis valyti telegrafo patalpų.

Vandens jie atsineša iš pamiškės šaltinėlio. Aplink urduliuojančią jo vagą žaliuoja vešli žolė. Kai sausra užtrunka, vanduo į kibirus pilamas metaliniu kaušu. Kibirai nešami naščiais ir sustatomi prienamyje ant suoliuko, užkloto mėlyna klijuote. Negalima pamiršti, kad jie turi būti uždengti dangčiais. Iš Sverės gaunu skardinį kibirėlį, jis priklausys tik man. Atsinešu nuosavo vandens, su juo galiu daryti, ką noriu. Pritaikau ir dangtį — seną suskilusią lėkštelę.

Kartą nutinka keistas dalykas. Pasėmusi vandens, kibirėlyje pamatau žuvytę. Nešu parodyti.

Sverė liepia paleisti, kitaip ji nugaiš. Negaliu apsispręsti — suvalgyti ar paleisti. Sverė sako, kad jos neužtektų net katinui. Bet man vis dar sunku apsispręsti. Žvyneliai blizga kaip žvaigždutės.

Vėliau žuvytė apgeibsta. Suprantu, kad tuoj nusibaigs, ir skubiai nešu atgal į namus, į šaltinėlį. Juntu savo rankoje jos gyvastį. Kai paleidžiu, ji neskubėdama pasislepia po akmeniu.

Paskui suspurda ir dingsta. Žinau, kad tapome draugėmis. Visą dieną semiu vandenį kibirėliu — gal dar kokią draugę išgriebsiu. Nepavyksta, teturiu tą vieną.

Naktį sapnuoju, kad ji sugrįžta. Mudvi plaukiojame po šaltinėlį ir aš pasakoju jai, kad liksiu gyventi pas senelę Olgą. Atsibudusi vis dar galvoju apie žuvytę. Nutariu, kad ji turi likti šaltinėlyje. Prireikus galėsiu ją pašaukti. Kad ir kur būčiau, — tupykloje ar ant akmens palei eglyno takelį, — mudvi šnekučiuojamės. Jos balsas panašus į tetos Luisės.

Žuvytė ne visada man atsako. Nenuostabu, juk ji nepratusi prie žemės gyvenimo. Kaip antai, nieko neišmano apie spalvotus pieštukus. O aš jų turiu pilną metalinę dėžutę.

— Kada nors nupiešiu tave ir pakabinsiu ant sienos, — pažadu.

— Sunku būtų žuviai gyventi ant sienos, — atsiliepia ji.

— Nesvarbu. Aš juk žinau, kad tu gyveni kitur.

— Ant sienos kaboti nuobodu, — sako žuvytė.

— Užaugsi ir priprasi, nejučiom išmoksi gyventi sausumoje, — sakau.

— Esu bevardė... — sielojasi ji.

— Nejaugi nežinai — tavo vardas Torsteinas!

*

Tetą Luisę vadinu Vise. Ji man paskaito knygų ir komiksų, istorijų iš iliustruotų žurnalų, laikraštį „Lofotposten“. Nei Sverė, nei Visė šeimos nesukūrė. Senelio nebėra. Jis mirė nuo kraujo užkrėtimo. Teta Visė sako, jog tai atsitiko per jo užsispyrimą neiti pas gydytoją fricą. Senelė Olga tapo našle, kaip ir kita senelė — Elida. Ši net du kartus. Atrodo, kad su tuo visi apsiprato. Pagalvojusi nusprendžiu, kad nepažįstu kito tokio užsispyrėlio kaip tas senelis.