Хербьёрг Вассму - Šimto metų istorija

— Suprantu, tau visai neįdomu, kur plaukiame, — laikydamas glėbyje mergytę ramiai sako jis.

— Netiesa, įdomu, bet aš tokia pavargusi, Fredrikai!

— Ir pikta, — pridūrė jis.

— Taip. Neturėčiau tokia būti.

Bet susivaldo nepasakiusi, esą negalima pykti ant sunkiai sergančio žmogaus, kurio laikas atseikėtas. Ir taip jau išliejo savo sopulį.

— Pykstu ant savęs, kad stovėjau ir spoksojau, kai tu nutarei, jog vaikai važiuos kartu. Pasielgiau visų akyse lyg kokia ištižėlė. Esu prasta motina! Negebanti apsispręsti.

— Elida! Tu nesi bloga motina! Net neįsivaizduoju, kad gali taip paikai manyti.

— Va, matai! Neįsivaizduoji, nepastebi, nesupranti. Apie mane tu visada sprendi paviršutiniškai! Kaip galėjai pakeisti sprendimą, mudviem nepasitarus?

Po valandėlės susivokia, kad iš pykčio šniokštuoja ne ji — oro stinga Fredrikui. Iš pažiūros jis ramiai glosto vaiko galvutę, bet dūsta. Nieko nelaukdama išplėšia vaiką jam iš rankų.

— Dieve mano, nuvarysiu tave į kapus... — sumurma ji.

— Na jau ne, tai sugebu ir pats. Bet tu varai mane į neviltį. Visą savaitę kamuojiesi ir nieko nesakai. Taip prastai apie mane galvoji?

Išplėstomis akimis Jordisė žvelgia tai į vieną, tai į kitą ir vėl veržiasi tėvui ant kelių. Pasiekusi savo tikslą priglunda prie Fredriko ir susigrūda į burną pirštelį.

— Kankinausi, kad vaikus reikia atiduoti per mane. Galvojau apie tai dieną naktį... O kai žmonės atvyko jų paimti... Ar gali man atleisti, Elida?

Nieko nesakydama ji tik linkteli galvą.

Netrukus jie užkopia ant denio. Fredrikas su žemėlapiu kišenėje, o jinai įsirėmusi vaiką į šoną. Jau vėlu, vaikai turėtų miegoti, bet aplinkui stebėtinai šviesu. Net akina. Šiaurėje Dievas praranda saiko jausmą, nusprendžia ji ir prisimerkia lyg ką tik iš sniego išlindęs lemingas.

Dabar jie plaukia Raftsundo sąsiauriu. Tarsi apgobtos savotiškos melsvos šviesos abipus stūkso stačiaskardės atšlaitės. Rodos, visa, ką regi, dengia sidabrinė plėvelė. Jiedviem susėdus ant denio krėslų, o vaikams, persisvėrusiems per turėklus, susispietus atokiau, jis, pakreipęs lūpos kamputį, sušvepluoja:

— Ar atleidai?

Staiga ji pamato Agdą šmurkštelint tarp gelbėjimo valties ir laivo borto. Greita kaip kiškis. Elida skubiai sodina Jordisę Fredrikui ant kelių ir plasnodama palto skvernais puola prie Agdos. Laimė, Erda stovi arčiau. Ji sugriebia sesutę ir atneša į saugesnę vietą.

Elidai grįžus, Jordisė sėdi ant jos krėslo, o Fredrikas pasitiesęs ant kelių studijuoja žemėlapį.

*

Atviroje jūroje šėlstanti audra čiumpa juos į glėbį. Ją Elida nuspėja iš anksto, dar plaukiant iš Svolverio, matydama į šcherus plakamas baltas bangų putas. Keliautojų laukia naktis plačiajame Vestforde. Elida kartu su Agda ir Jordise užmiega ant vieno gulto. Nubudus atrodo, kad viskas apsivertę aukštyn kojomis. Tamsoje skimbčioja nepritvirtinti daiktai. Po įtempto rengimosi į kelionę skauda dešinį petį, bet ji pasistengia vėl kuo greičiau užmigti.

Kniost — ir atsibunda. Kažkas vemia. Tas garsas verčia pašokti ir įjungti šviesą. Ji griebia nuo lentynėlės kartoninį puodelį. Persisvėręs per gulto kraštą tąsosi Fredrikas. Ji laviruoja tarp gultų, čia viskas apdergta. Gaižus tvaikas greitai pripildo visą kajutę.

Pabunda Agda ir, pamačiusi, kaip galuojasi tėvas, pravirksta. Išsibudinusi Jordisė prašosi ant grindų. Agda pradeda vemti. Apsimiegojusi Elida ją ramina, spraudžia į rankas puodelį. Laivas smarkiai braška. Elida užsimeta paltą ir sugriebusi Jordisę nusvirduliuoja į koridorių. Bangai kylant, Elida laikosi įsitvėrusi durų rankenos. Laivui smunkant žemyn, jos kojos tarsi nebesiekia žemės ir pakimba ore. Ji bloškiasi ant grindų, vaikas įstringa tarpkojyje. Rodos, gulėk sau, kol viskas nurims. Kur skubėti, galima ir atsipūsti.

Vyresnieji vaikai užsirakinę. Aplinkui tikras pragaras... Elida įsitveria rankenos ir, laikydama Jordisę, kakta beldžiasi į duris. Galų gale jose pasirodo besimarkstanti Anė.

— Jie vemia, prižiūrėk Jordisę.

— Karstenas irgi, — suglumusi atsiliepia Anė.

Elidai grįžus į kajutę, Agda sėdi Fredriko glėbyje ir žliumbia. Šis kaip įmanydamas ramina. Elida skubiai išneša kartoninius puodelius į koridorių ir parūpina naujų. Paskui nuprausia vaiką. Vanduo iš čiaupo laša kaip iš lašintuvo. Supasi sienos, linguoja grindys. Ji nutraukia suterštą patalynę, susuka į gniutulą ir pavalo grindis. Paskui viską išmeta už durų.

Fredriko palto sagos zulinasi į sieną. Garsas tiesiog eina per kaulus. Didysis kelioninis krepšys blaškosi tarp gultų. Taip saugiai įspraustas tarp krepšių bidonėlis išjuda iš vietos, ir vos neišsilieja pienas. Ji sugriebia bidonėlį paskutinę akimirką ir suspaudusi sau tarp kojų žvalgosi, kur saugiau pastačius.

— Kaip jautiesi? — tyliai klausia Fredriko, duodama ne visai švarią šluostę.

— Po velnių! — sudejuoja jis. — Vargšele, turi ne vyrą, o kaliausę! — priduria.

Jeigu jie nesėdėtų taip apsidergę, Elida manytų, kad Fredrikas tuoj prasijuoks. Galiausiai taip ir įvyksta. Tada prajunka ir ji. Sėdi suspaudusi bidonėlį pėdomis ir krizena.

— Kol siautėja vėjas, tol yra vilties! Pasklidus rūkams, viskas sustingsta, — ištaria jis.

*

Iš Tronjemo per Dovrę jie važiuoja naujuoju geležinkeliu. Vaikai spraudžiasi arčiau Fredriko, paeiliui sėdasi prie jo ir klausinėja. Paskui Elida palydi jį koridoriumi iki tualeto. Laukia už durų. Jis jaučia jos būgštavimus kaip savo. O dar tas prakeiktas karštis krūtinėje. Veidrodyje virš praustuvės — nepažįstamo žmogaus atspindys. Oda pamėlusi. Prakaitas pila net nejudant — bjauru. Jis apsišlaksto veidą vandeniu, ranka sulygina plaukus. Akys paraudusios, kvėpavimas trūkčiojantis. Tiesiog kančia žiūrėti į save. Pastovi tikėdamasis, kad karštis krūtinėje kiek atsileis, tuomet jis atvers duris.

— Ar skauda? — kibdama į parankę klausia Elida. Jam nesinori, kad jinai matytų jį tokį.

— Atsisėsiu, ir praeis, — atsako.

— Neskubėk. Mes traukinyje, skubėti nėra reikalo.

— Taip, — tarsteli jis. Remdamasis į jos ranką nuklibikščiuoja iki kupė.

Ar ištversiu, pamano sėsdamasis į savo vietą. Ką darys Elida, jei staiga imsiu ir susmuksiu?

Traukiniui bildant vis tolyn, tolsta ir Elidos našlystė — tikriausiai pavys ją kada nors vėliau. Karštis nebemuša, skausmas atlėgsta. Pro šalį lekia stambūs ūkiai. Laukai ir miškai. Pasisekė Triondelago gyventojams su tais miškais. Kol palei geležinkelio liniją puikuojasi didingų spygliuočių eilės, jis neturėtų bergždžiai leisti brangaus laiko traukinyje. Jei žinotų, kad Elidos tai neišgąsdins, papasakotų, ką sufantazavęs: Elida trūkteli avarinio stabdžio rankeną, subėga visi, kas tik gali, ir išneša jį skarotos eglės paunksmėn. Sniego ten nėra, nelyginant guolis jo laukia kvepiančios plačios šakos. Bet tokius polėkius privalu tramdyti, juk šalia vaikai. O ji? Jos trikdyti nevalia.

Dabar jis neabejoja, kad viską reikėjo tvarkyti kitaip, tik nelabai nutuokia, kaip. Tikriausiai vertėjo prašyti Saros Susanės paskolinti pinigų. Kad ir Elidai nežinant. Dabar neslėgtų mintis, kad nieko nebandė. Elidos priešiškumas motinai nesuprantamas. Niekas neabejoja, kad Havneso Sara Susanė artimiesiems linkėjo tik gera. Elida negali priekaištauti motinai, kad ši stengėsi atverti savo jaunėlei duris į pasaulį. O jei tąkart jis nebūtų Elidos suviliojęs? Ar dabar juodviem būtų lengviau? Gal jam būtų pasisekę sukrapštyti pinigų mokslui? Istorijos studijoms? Žurnalistikai? Ar jis sugundė Elidą? O taip, kam dar abejoti. Juk ne žmogaus jėgoms pergalėti, kas žemiau juosmens. Šia prasme juodu panašūs. Vienas po kito pabiro dešimt sveikų drūtų vaikų. Ir ne vien dėl trumpų įsiaudrinimo akimirkų. Ne, jis nieko nesigaili.