Хербьёрг Вассму - Šimto metų istorija

Šnopavimui nurimus ir iš kiemo atsklidus garsams, jis tebelaiko ją tvirtai apglėbęs, spausdamas tarp durų ir savo prakaulaus kūno.

Į Havnesą ateina pavasaris. Akmeninė sienelė aplink vėliavos stiebą taip ir lieka aklina, bet niekas tuo nesipiktina. Dar iki vasaros bernas sukala lieptelį, jį galima užmesti ant akmenų, jei reikia prieiti prie vėliavos. O pievose ir pasieniuose tarpsta ir veši augalija. Po Saros Susanės širdimi taip pat plazda gyvybė. Oras pritvinkęs beržų sulos kvapo. Žuvėdros neberykauja, o paeiliui skraido ieškoti lesalo jaunikliams. Paskui atplūsta ledjūrio menkės, čiumpančios bet kokį masalą.

*

Magda — ketvirtasis vaikas. Pradėta gegužės pradžioje palėpėje. Gimusi per pačius 1870-ųjų vasario šalčius. Mažutis, per anksti gimęs kūdikis pakrikštijamas, vos nupjovus virkštelę. O Sarai Susanei vėl užtrūksta pienas. Laimė, atsiranda netekėjusi mergina; šeimininkai girdo žindyvę grietinėle ir juodųjų serbentų sultimis, kad ganėtų pieno ne tik jos pačios, bet ir jų vaikui. Ji apgyvendinama kamarėlėje už seklyčios, skirtoje nakvoti garbiems svečiams, nepajėgiantiems užlipti laiptais į antrą aukštą. Kūdikio neprireikia atiduoti globėjams, kaip manyta anksčiau.

— Juodu man kaip dovana, — rimtai sako Sara Susanė, Johanesui atsivedus tą merginą.

Sako iš širdies. Bet motinystės jausmas joje nesiskubina išsiskleisti, nors buvo diegiamas nuo mažens kaip visko matas, nors garsiai apie tai ir nekalbama. Pavyzdžiui, sesuo Marena netapo visaverte moterimi nei savo, nei kitų akyse, nes nepagimdė vaikų. O juk tai gyvenimo šioje žemėje prasmė.

Sarą Susanę kankina begalinis nuovargis. Dieną ir naktį. Kamuoja tarsi gėdingas bejėgiškumas, nors pagrindo jam lyg ir nebūtų. Jai netrūksta nieko, tik to pienelio. Vengdama bet kokios draugijos prašlitinėja visą pavasarį. Su palankynų dovanomis atvykstantys broliai, seserys ir giminiečiai randa Sarą Susanę išblyškusią ir viskam abejingą.

— Ji lyg vėjo perpučiama, sudžiūvusi kaip žąsies sparnas. Girdyk ją grietinėle ir priversk šypsotis, — pataria Arnoldas Johanesui, jiedviem krautuvėje sėdint prie stiklelio.

Bet Iverinė per savo viešnagę pateikia kitą pasiūlymą.

— Liaukis kasmet užtaisęs po vaiką! Numarinsi moterį, nesulaukusią nė trisdešimties!

Neturėdamas kaip pasiteisinti Johanesas tik pritariamai linkteli galvą. Paskui dar kartą. Sėdi ir linkčioja galvą. Bet giliai širdyje žino šitokio gydymo kurso neištversiąs, nebent Sara Susanė jį atstumtų. O taip dar nėra buvę. Net gimus Jakobui, kai prastai gijo plyšimai, ji neatstūmė. Ir niekuo nesiskundė.

Po Iverinės nuosprendžio Johanesas pajunta sąžinės priekaištą dėl nuotykio palėpėje. Iš kelionių vis parveža dovanų. Ant komodos ir stalčiuje rikiuojasi kvapaus muilo gabalėliai — gaila juos naudoti. Atsiranda poliarinės lapės apykaklė, išgraviruotas sidabrinis žiedas su mėnulio akmens akute. Užuot pradžiuginusi, ši paskutinė dovana ją net pravirkdo. Jis bando linksminti, užsirašinėja svetur išgirstas istorijas į bloknotą. Buhalterijos knygoje rodo įplaukų sąskaitas. Atveža gėlių svogūnėlių. Nudažo sodo tvorą šampano spalva ir perdengia pavėsinės stogą. Nusamdo dar vieną auklę, taip pat darbininką, ir šis per tris dienas išvalo šulinį. Nuperka dar vieną karvę, priima tarnaitę namų ruošai. Baugina tai, kad Sara Susanė nei prieštarauja, nei klausinėja, kiek visa tai kainuoja. Dar baisiau — nepasigenda tų pokalbių palėpės kambaryje, kai jis galėdavo nevaržomai skiemenuoti savo mintis ir būti suprastas.

Slenka vasara, darbas veja darbą: šienapjūtė, žūklė, krautuvė, išvykos su jekta, sąskaitų tvarkymas lig išnakčių. O kokios mintys sukasi Saros Susanės galvoje, jam tebėra paslaptis. Jaučiasi vienišas. Paskutinis vaikas nedžiugina taip kaip pirmieji. Negerai, nes mažoji Magda tarsi neturi ir motinos, juk ją žindo svetima moteris. Be abejo, Magda iš visų vaikų pati gražiausia — varinio atspalvio garbanomis, raiškiu žvilgsniu. Kaip motinos.

Anksčiau Johanesas šnekėdavo su vaikais apie viską, jie buvo pratę prie jo nuo pat gimimo. O dabar, jiems patikliai spraudžiant savo rankutes jam į delną, jis nepraverdamas burnos traukiasi šalin lyg koks senas trolis. Išvyksta iš Havneso kuo dažniau, bet ten, kur lankosi, taip pat tyli. Ir dar — nebeliečia jos žemiau juosmens. Baisu — bet ir ji nesiartina! Tarsi būtų pamiršusi, kad prieš Dievą ir žmones juodu skirti vienas kitam. Neskatina jo nei judesiu, nei žodeliu! Jeigu tik bandytų suartėti, jis, aišku, ją suturėtų. Pasakytų, kad pirmiausia ji turinti atsigauti, o atvykusiai Iverinei praneštų uoliai paisąs jos patarimo. Pareigingasis pastorius

Fritsas Jensenas sėdi kuklioje savo kontoroje ir skaito. Gyvenant toli nuo valdžios, reikia įdėmiai stebėti įvykius. „Bergeno žinias“ jis prenumeruoja nuo pirmojo laikraščio numerio, pasirodžiusio 1868-aisiais. Paštas dirba pakenčiamai. Pasitaiko, kad po ilgokos pertraukos iškart gauni du numerius. Ateina ir tautos švietėjo liberalo Jonsono redaguojamas savaitinis žurnalas. Leidinys liberalus, bet, kaip ir pats leidėjas, griežtai ginantis tvarką. Jame spausdinami apsakymai ir iliustruota šviečiamoji medžiaga, skelbiamos politinės pažiūros, iš jų gali ir juoktis, ir verkti. Žurnalą mėgsta visa šeima, ypač motina ir sesuo Jakobiną, mat joms visą pusmetį tenka gyventi toli nuo Bergeno. Nekenktų prenumeruoti ir laikraštį „Morgenbladet“, bet viskas kainuoja. Kiekvieno šeimos nario poreikiai skirtingi, bet jis, gink Dieve, dėl to nesiskundžia. Tai prieštarautų jo pamokslams, kirstųsi su skurdžiu parapijiečių gyvenimu.

Fritsas Jensenas manosi esąs apsiskaitęs, išsilavinęs ir supratingas žmogus, gebantis daryti įtaką ne vien šeimoje. Laimėjimai viešame gyvenime teikė jam svorio ir autoriteto. Ursula nepriekaištingai tvarkosi namuose, tai supranta net jo motina.

Antrą dieną lietus skalbia langus ir duris. Pietvakarių vėjas lenkia karklus ir beržus. Belieka tikėtis, kad kitą dieną oras pagerės ir kad žmonės ateis į bažnyčią. Bet dėl tokių niekų kaip oras pastorius netrikdys Viešpaties ramybės. Nebent tai lemtų kieno nors gyvybę ar mirtį.

Jis deda į šalį žurnalą ir susikaupia sekmadienio pamokslui. Bet tarsi dėl vangumo ar atsipalaidavimo dėmesys nukrypsta kitur. Vakar ant pamokslo užrašų jis pasidėjo Eriko Andrejaus Kolbano knygą „Bandymas aprašyti Norlando kraštą — Lofoteną ir Vesteroleną“. Atsivertęs ją pajunta savotišką pasitenkinimą, mat tariasi pranokstąs autorių intelektu. Knyga, tiesą sakant, parašyta apie 1818-uosius, bet...

Kolbanas — abejingas žmonėms menkysta, dirbęs Lofoteno ir Vesteroleno parapijos pastoriumi, bet, regis, nieko nenutuokęs nei apie atjautą, nei apie žmogaus sielą. Tik pamanykit, Karališkosios Norvegijos mokslų akademijos Tronjeme narys.

Kiekvieną kartą skaitydamas tą rašliavą — kūryba jos tikrai nepavadinsi — Fritsas Jensenas kone apsiputoja. Tai visai dienai pakyli jo dvasią. Nedaug tereikia, tik palyginti save su Eriku Andrejų Kolbanu, ir jau pasijunti tikru žmonijos gelbėtoju. Skaitant į galvą topteli mintis — kur ji buvo anksčiau — progai pasitaikius, nusivežti knygą pas Henriką Drejerį. Papsėdami pypkes ir gurkšnodami punšą juodu smagiai kvatosis.

Jam begrįžtant prie pamokslo teksto, vidun įeina Ursula ir neklausdama, ar nesutrukdys, sėdasi kitame stalo gale. Vos pažvelgęs į ją jis supranta negreitai sugrįšiąs prie pamokslo. Gerai pažįsta tą užsisklendusią, paženklintą nuoskaudos jos išraišką.

— Tu prastai nusiteikusi, mieloji? — prabyla pastorius.