Хербьёрг Вассму - Šimto metų istorija

Ji energingai linkteli galvą.

„Argi pastoriams tai leidžiama?“

„Buvau ne aktorius, o režisierius. Deja, greitai paaiškėjo, kad tokie dalykai ne teologui. Taigi ne tik jaunos moterys susiduria su apribojimais“, — šypteli jis.

„O tie, kurie rašo tai, kas paskui bus sakoma nuo scenos? Ar jų ten buvo? Noriu paklausti, ar buvai susitikęs su jais?“ „Pasitaikė. Žinoma, Holbergas jau buvo miręs, o atvykus jaunajam Ibsenui, manęs ten nebebuvo, bet...“

„Ak! Kaip norėčiau susitikti su žmogumi, rašančiu knygas...“

„Ar domiesi dramaturgija ir literatūra?“

„Dramaturgija... ir litera... Taip, galima sakyti, taip. Tik jaučiuosi it kvaila avelė...“

„Iš kur kilo tas susidomėjimas?“

„Mano įseserė Iverinė mėgsta knygas. Nežinau, iš kur gauna. Skaitymui skiria daug laiko, nes neturi nei vyro, nei vaikų. Skolinuosi iš jos populiarųjį žurnalą. Ten skaičiau apsakymą „Syniovė Solbaken“. Neprilygstama! Tai Bjornsonas... Skaičiau neatsitraukdama, lyg apkvaitusi. Tik kokia iš to nauda...“ „Skaityti visada naudinga. Nepeik savęs, kad nori skaityti, nors svarbu išlaikyti praktinės ir dvasinės veiklos tarpusavio pusiausvyrą. Mielai paskolinsiu tau knygų.“

Saros Susanės veidas nušvinta taip, lyg Viešpats būtų pažadinęs joje angelą.

„Va šitaip — sėdėk ir nejudėk!“ — sukužda jis, čiupdamas anglį.

*

Per dvejus metus ji pasikeitė labiau nei aš, žingsniuodamas kartu su Sara Susane į bažnyčią, galvoja Fritsas Jensenas. Andai jai pozuojant, tokių didelių pokyčių jis dar nebuvo pastebėjęs. Šiaip ar taip, nuo to laiko, kai jie susitiko pas Drejerius, ji tapo visai kitu žmogumi. Laikas negailestingas — net jauniems, nusprendžia pastorius. Bet jam patinka tas kitoniškumas. Jo modelis įgyja nepakartojamų, bruožų.

Rytas šiltas, bet pakelės žolėje dar spindi rasa. Juos lydi paukšteliai, šaudydami tai į brūzgynus, tai iš jų. Dešinėje pusėje žvilgėdama smaragdu stūkso kalnų siena. Kairėje su jūra susilieja laukai ir viržynai. Raibuliuojančiuose fiordo vandenyse kyšo uolėtos salos, tolyn į jūrą tumulais virsta rūkai. Viena ranka Fritsas Jensenas neša kraitelę su priešpiečiais, kita prilaiko per petį permestą švarką. Jaučiasi jaunas. Aplinkui tvyro sodrus dobiliukų kvapas.

Sara Susanė stabteli ir nusimeta baltą šilkinę kaklajuostę. Ji vilki ploną šviesią palaidinę ir segi sijoną. Ant galvos puikuojasi plačiakraštė šiaudinė skrybėlė, puošta baltais kaspinais. Į ją, žemesnę, jis žvelgia tarsi iš paukščio skrydžio. Ir jam dingojasi, lyg dangaus skliautu plauktų šiaudinė skrybėlė, slepianti veidą ir plaukus. Tik retsykiais subanguoja klubai. Aplinkui nė garso.

Belankstydama kaklajuostę ji pasikreipia, skrybėlė nuslenka ant šono. Ir staiga jis pamato, kad ji laukiasi. Persmelkia keistas jausmas. Fritsas Jansenas pasijunta lyg nesavas. Tarytum susierzina: juk greitai ji nebegalės pozuoti. Bet veikiai viskas atslūgsta. Jis negali atplėšti nuo jos akių. Praleidžia į priekį. Permesta ant rankos plevėsuoja kaklajuostė, perlamutru žybčiojo kutai. Kartu su skrybėlės kraštais palei dešinįjį skruostą išsipešusios linguoja neklusnios ugninių plaukų sruogos. Šnekėti nesinori, ir taip gera...

Turbūt derėtų paklausti apie kūdikį, bet jis neįstengia. Negali ir vėliau, kai abu ateina į bažnyčią, ir jis stojasi priešais nebaigtą paveikslą. Kristus ir angelas. Ji pozuoja iškėlusi taurę, vilkėdama raudona tunika. Reikia vyti šalin mintis apie ją kaip apie ištekėjusią moterį. Ilgai tapo tylėdamas.

Sarai Susanei pozuojant pirmą kartą, Fritsas Jensenas ranka taip pakreipia jos veidą, kad ji galėtų lengviau vaizduotis žvelgianti į asmenį, kuris sunertomis rankomis klūpo prigludęs prie akmens. Kad matytų kupiną įtampos Kristų Getsemanėje. Ir kad pati lengviau pasijustų esanti šviesos apgobtas angelas. Liečiant jos veidą, užlieja keistas jausmas. Lyg vėjas... Ar ilgesys... tai gali patirti, prabėgus vasarai, kurios taip ir nepastebėjai... Daugiau jos nebeliečia.

Jis pasijunta tvirčiau, kai Sara Susanė, paėmusi į ranką taurę, sustingsta įprastine poza. Vilkėdama plačia raudona tunika ji atrodo kaip tikras angelas.

— Kiek ilgai Sara Susanė gali čia pabūti šį kartą? — klausia jis, prigesindamas angelo plaukų spalvą. Atkartoti ugninių plaukų altoriaus paveiksle jam nesinori.

— Johanesas parsiveš mane ketvirtadienį. Jei tik oras leis.

— Taigi mes turime tris dienas, — suskaičiuoja Jensenas, žvelgdamas tai į ją, tai į nebaigtą paveikslą.

Per tą laiką reikėtų padaryti tiek, kad galėtų užbaigti ir be jos, pamano jis ir tuo pat metu suvokia, kaip bus tuščia, jai išvažiavus. Niekam to nepasakysi, nes būsi ne taip suprastas. Jų pokalbiai bažnyčioje nuspalvina dienas. Vos jai atsivėrus, tarsi savaime atsiskleidžia ir jis pats. Abu panyra į temas, rūpėjusias jam jaunystėje. Kai prieš akis skleidėsi galimybės. Kai nereikėjo skubėti. O dabar — reikia. Gena baimė, kad viskas pralėks pro šalį.

— Kur pastorius Jensenas mokėsi tapyti? — netikėtai paklausia ji.

Už lango medžių vainikuose sūkuriuoja vėjas, ir lapų šešėliai slysta jos veidu, nuspalvindami jį žaliai.

— O, tai ilga istorija. Pirmiausia motina liepė studijuoti teologiją. Tikriausiai pastebėjai, ji valdinga moteris. Bet po studijų išvažiavau į Diuseldorfą mokytis tapybos.

— Važiavai nieko ten nepažinodamas?

— Na, gyvenau su draugu, vardu Gudė. Tas vyrukas pasiekė savo. Veikė kryptingai ir nuosekliai... kiekvienam svarbu turėti tikslą.

— Bet juk Jensenas turi?

— Mano gyvenimas pasuko kita linkme. Bet esu nutapęs keletą gerų paveikslų. Vienas vadinasi „Gretchena kalėjime“, kitas — „Ingeborga prie jūros“. Juos nupirko Bergeno muziejus. Dabar galiu didžiuotis, — pasivaipo, kad ji nemanytų, jog jis čia giriasi. — Bet tikiuosi, kad altoriaus paveikslas taps didžiausiu mano kūriniu, ir tai bus nemenkas Saros Susanės nuopelnas.

— Tai kam būti pastoriumi, jeigu trokšti tapyti? — drąsiai klausia ji.

Jį nebe pirmą kartą nustebina jos tiesumas. Tikriausiai dėl to jųdviejų pokalbiai ir nebanalūs.

— Atsakyti vienaprasmiškai negaliu. Išties pastoriui būtinas tikrasis pašaukimas... Sukūriau šeimą. Persikėlėme į Bergeną, pasiprašiau skiriamas pastoriumi, kad turėčiau iš ko gyventi. Netrukus susitikau Olę Bulį, ir mudu įkūrėme teatrą, jame buvo kalbama norvegiškai, vaidino norvegų aktoriai. Iš to neišsiversi, tad mokiau piešimo, tapiau ir vis žvalgiausi paskyrimo. Bet tomis kalbomis aš tavęs nevarginsiu.

— Anoks čia vargas! Tik pamanykit — Jensenas atsikraustė čionai, taip toli nuo Bergeno, — stebisi ji.

Jis galėtų atsakyti, kad nuo Ursulos namų Vokietijoje dar toliau, bet susilaiko — kam čia kalbėti apie žmoną...

— Norlandas mane priėmė. Aš to neužmiršiu. Čia mažiau paviršinio blizgesio, mažiau apsimetinėjimo. Žmonės moka būti dėkingi ir geba džiaugtis.

Ji nepatikliai žvilgteli, net angeliška poza pakinta.

— Nesiimčiau spręsti apie žmones iš kitų vietų, bet, galimas daiktas, susitikdami su pastoriumi čia visi stengiasi pasirodyti kuo geresni.

Jis pratrūksta juoktis. Atlošęs galvą kvatoja taip, kad aidi visas bažnyčios skliautas. Plyšta juokais ir ji. Abu atrodo lyg vaikai, besijuokiantys iš vien jiems žinomos paslaptis.

Juokui nuščiuvus, Sara Susanė vėl stovi angelo poza, Jensenas išgirsta netoliese plakamą dalgį. Prasideda šienapjūtė. Galima užvesti kalbą, kad šiemet žolė vešlesnė nei pernai. Bet vien nuo tos minties ima juokas. Juk tokių dalykų juodu niekada neaptaria.