Хербьёрг Вассму - Šimto metų istorija

Ji neatsiliepia, sėdi liūdna ir paniurusi. Jis supranta, kad reikia ką nors daryti.

— Štai, paskaityk, galėsim kartu pasijuokti, — pasiūlo sklaidydamas puslapius, kuriuose Kolbanas aprašo parapijiečių būdą, gyvenseną ir papročius.

Jai sučiaupus lūpas ir pakračius galvą, pradeda skaityti pats. Pamažu balsas darosi teatrališkas, jame suskamba pasibjaurėjimo gaidos. Po kelių sakinių jis jau tikisi sulauksiąs aplodismentų.

Mat, pasak Kolbano, Lofoteno ir Vesteroleno gyventojai nepasižymi būdo tvirtumu, jų mintims ir veiksmams vadovauja vien juslės. Be postūmio iš šalies jie apie nieką nesusimąsto. Abejonių kelia ir jų dvasinės savybės. Ramūs ir patenkinti, nuoširdūs ir silpnadvasiai, jie gali bet kada išklysti iš kelio. Viską lemia akimirka. Jie užsimoka bardamiesi. Nesimuša net būdami įkaušę. Mėgsta ginčytis, atleisti nesugeba, bet būdami geraširdžiai ima gailėtis savo aukos ir net linkę jai padėti. Jiems trūksta kultūros ir išprusimo, todėl reikia autoritetingo vadovo, kad be jo nesielgtų kaip vaikai. Prastuomenėje nerasi nė vieno gudragalvio ar išminčiaus. Apsnūdę ir abejingi žmonės laikosi provincijos papročių, mėgdžiodami miestelėnų elgseną ir aprangą. Jei gyventų pasiturimai, jų vaikai niekuo nesiskirtų nuo miestelėnų. Milas, naminis audeklas tinka prie darbų, bažnyčiai — plona Vilnelė, auksiniai žiedai ir auskarai. Turtingo sodiečio namuose aptiksime veidrodžių, užuolaidų, stalų, oda apmuštų kėdžių, pūkinių ir plunksninių antklodžių, staltiesių, servetėlių, akevito, vyno ir biskvitinio pyrago. Kava geriama dukart per dieną. Pribloškia nejautrumas kito žmogaus sielvartui ar mirčiai. Todėl jie niekada nenusimena, nebent sveikatai susilpnėjus. Jei kuris jų suserga, ir ligonis, ir jo artimieji trokšta greitos mirties. Gedima trumpai, nes rūpi velionio palikimas. Dėl viso vaizdo dar reikia paminėti jų nedėkingumą ir beribį godumą.

Aplodismentų negirdėti. Ji ištraukia knygą jam iš rankų ir meta ant stalo.

— Was fur ein Schwein! 9 — prapliumpa vokiškai ir išrėžia griausmingą kalbą apie pastoriaus požiūrį į žmogų apskritai ir apie nekrikščionišką Kolbano aroganciją, kaip išskirtinį reiškinį.

— Taip, taip, — pritaria Fritsas Jensenas, nesitikėjęs, kad ji taip įsikarščiuos. — Tas žmogus jau seniai po velėna...

Bet Ursula nesiliauja. Esą tokių minčių ji prisiklausiusi iš prasčiokų ir mokytų, iš dvasininkų ir aukštuomenės. Ne, ji daugiau netylėsianti.

— Ir ką gi pasakysi? — klausia jis.

Ji atsistoja spoksodama į jį išplėstomis akimis. Juodi vešlūs plaukai susitaršę. Veidas su dailiai išlenktomis lūpomis nutviskęs liepsningu raudoniu. Atrodo lyg sparnuota plėšrūnė, besirengianti pulti. Jei nebijotų jos įsiūčio, tikrai nusišypsotų. Kokia ji įspūdinga!

— Pasakysiu, kad žmogų daro gyvenimas! Kad ne visi gimsta laimingi. Krikščionys turi žiūrėti į viską atlaidžiai, o ne teisti! Bent jau pastoriui nederėtų to daryti! Jis turi skleisti atlaidumo dvasią! Ir jam turi rūpėti savo paties nuodėmės! Ar girdi, Fritsai? Nors Kolbanas ir miręs, turėtum jį išplūsti kuriame nors pietų Norvegijos laikraštyje. Išjuokti jo vulgarumą! Įsiklausyk! O tu kapstaisi politiniuose pareiškimuose ir protokoluose.

— Kaip tik dabar rašau sekmadienio pamokslą, — jis bando gintis. Paskui pamato, kad ji verkia. Atstūmęs į šalį bloknotą, pakyla. Tvirtai priglaudžia ją prie savęs ir ima linguoti. Po valandėlės ji įremia kaktą jam į krūtinę. Abu stovi linguodami tyloje, drumsčiamoje lietaus lašų barbenimo ir žaidžiančių vaikų balsų. Tada ji prabyla pilko monotoniško gyvenimo paženklintu balsu:

— Tavo sesuo... Jakobiną papasakojo man, kad žmonės vėl kalba apie tai. Ji gavo laišką iš Bergeno, iš tų šventeivų, su kuriais bendravo prieš atvykdama pas mus. Jie rašo, kad kažkur svečiuodamiesi nugirdę svarstant, kas Lenos tėvai...

— Bet, mieloji, Lena seniai ištekėjusi ir gyvena savo gyvenimą čia, šiaurėje, toli nuo apkalbų.

— Jos pasieks ją, paminėsi mano žodį — pasieks!

— Ursula, tai tavo bėda, o ne jos. Ir ne mano.

— Tai ką, tau mano bėdos nerūpi? — mesteli ji.

— Aišku, rūpi. Tik nereikia jų taip išpūsti, juk tai sena istorija.

— Ir vis vien Bergene netrūksta ja besigardžiuojančių žmonių.

— Šit kaip. O kodėl gi tai vėl iškilo? — nusivylęs klausia jis.

— Kažkas prasižiojo, kad tu pasiprašei skiriamas į pietus. Žmonės tikri šakalai. Plėšo, kas papuola į nagus, knaisiojasi... piktos valios vedami.

Jis priglaudžia ją ir ritmingai linguodamas ramina. Taip yra daręs ir anksčiau. Dėl tos pačios priežasties.

— Lena žino, kad mudu esame jos tėvai. Kitų jai nereikia, kad ir ką liežuviai maltų. Mudu — ir Lena...

— O ta Roiter pavardė, per jos konfirmaciją tavo įrašyta į bažnytinę knygą?

— Gimimo liudijimo pakeisti negalėjau. Dabar ji ištekėjusi ir jos pavardė kita. Nejaugi vėl pradėsime viską iš naujo?

— Bergene ji buvo jau paaugusi ir viską suprato, ir tos kalbos privertė ją gėdytis, slapstytis. Gėdijausi ir aš. Maniau, kad apsigyvendami Norlande šito atsikratėme... Bet nepamiršiu to pirmojo susitikimo su vaikais, mūsų surengto Bio parapijoje. Viena moteris paklausė Lenos, kas ji tokia. Kokia ši jautėsi sumenkinta, kai atsakė esanti iš dvasininko šeimos. Kone atsiprašinėjo, nors ir nežinodama visos tiesos.

— Tai buvo seniai!

— Taip, bet mes ir toliau esame nuolat persekiojami. O, tu, tu sėdi užsidaręs ir mėgaudamasis skaitai šią šėtonišką knygą, skleidžiančią blogį!

— Ursula!

— Aš tiesiog noriu pasislėpti, Fritsai... negaliu atsikratyti gėdos jausmo.

— Bet juk liežuvius laido ne Steigeno žmonės, — sako jis, bet kaipmat prisimena, kad apkalbos yra visuotinis pomėgis. Aplink gali sklandyti daugybė paskalų, nepasiekiamų pastoriaus ausims. — Pasišnekėsiu su Jakobiną, tegu parašo savo draugams griežtą atsakymą.

— O ką ten rašyti? — šniurkšteli nosimi Ursula.

— Kad Lena mudviejų atžala. Tik tiek.

— Betgi jie žino... Jie mano žinantys... tiesą. Kartais tu kalbi taip lengvabūdiškai, kad imu abejoti, ar tinki eiti savo pareigas! Gal todėl tau visai nerūpi, ką žmonės kalba apie judu su ta... ta moterimi — užsidariusius bažnyčioje!

— Ursula! Gana! Ar supranti, ką kalbi? — tyliai prataria jis ir paleidžia ją iš glėbio.

— Atleisk! — sušnabžda ji ir vėl pravirksta.

Atsidusęs jis sodinasi ją ant kelių.

— Pragyvenome kartu visą gyvenimą, tiesa? — klausia.

— Taip.

— Esu pasižadėjęs nutapyti altoriaus paveikslą, bet gerokai vėluoju. Kad užbaigčiau, man reikalinga pozuotoja... ar sutinki?

Ji kone grasiai nudelbia galvą.

— Jei nori, gali būti kartu, — jis išgirsta sakant save.

Baisėdamasi ji tik papurto galvą.

— Ir tu mane žemini! Kalbu ne apie save, o apie tai, ko žmonės gali prisigalvoti...

— Puiku! Tad leidžiu žmonėms kalbėti, ką nori. O pats privalau baigti paveikslą! — tvirtai pareiškia jis.

Bet Ursula tebėra pasipiktinusi.

— Atėjau ne dėl to...

— Ne. Atėjai sutrikusi dėl tų Bergeno paskalų. Kodėl Jakobiną išplepėjo apie laišką?

— Ji čia niekuo dėta. Tikriausiai norėjo, kad mes viską žinotume, — sumurma ji, stojasi ir eina prie durų.

*

Fritsas Jensenas tapo romantiškus amūrus paveikslui pagražinti. O pats jaučiasi lyg į krantą išmesta medūza. Kamuoja Ursulos pareikšta abejonė, ar jis tinkąs eiti savo pareigas. Žodžiuose, kuriuos ji pažėrė apimta jausmų protrūkio, yra daug tiesos. Jis ne visada toks, koks apsimeta esąs. Nei prieš Dievą, nei prieš žmones.