Хербьёрг Вассму - Šimto metų istorija

„Nuo namų iki bažnyčios toli“, — neatlyžo ji.

„Na ir kas. Aš įpratęs.“

„O kas taip toli nešios maistą?“ — pyktelėjusi paklausė Ursula.

„Pasiimsime sumuštinių, — neslėpdamas susierzinimo burbtelėjo pastorius. — Kalbi, lyg reikėtų eiti keletą mylių, o juk čia vos pora žingsnių.“

Gerai, kad tą rytą, kai Ursulai parūpo šis klausimas, kamaroje juodu buvo vieni. O jei kas būtų nugirdęs, tarkim, sesuo, vaikai, motina? Pozuotoja? Ką jie būtų pamanę? Taip pat gerai, kad ponia Ursula nusileido, nors ir tyrinėdama jį žvilgsniu. Jei nebūtų buvę juokinga, būtum pamanęs, kad nepasitiki. Panašiai kaip andai Bergeno teatre, jam bendraujant su aktorėmis ir kitais žmonėmis. Nejaugi dabar, jiems jau senstelėjus, vėl kils tokių konfliktų? Laimė, pozuotojai viešint, Ursula prie šios temos nebegrįžta.

Išties jis turi suprasti jos pavydą. Juk bažnyčioje leidžia valandų valandas drauge su pozuotoja. Ir ne tik tapo, bet ir kalbasi kaip su lygiaverte pašnekove. Nors laikosi nuostatos, kad dirbant kalbėti negalima. Jam vis atrodo, kad garsai, kaip ir jo paties balsas, kliudo įsijausti, trukdo derinti spalvas. Dažniausiai jis žino, ką pasirinkti. Bet ne šįkart, nes yra apimtas troškimo pažinti šią moterį. Lyg kvietimas pozuoti būtų suteikęs jai išskirtinumo. Lyg ne pats pozavimas būtų svarbiausia, o rūpėtų ir tai, ką ji galvoja. Lyg į paveikslą turėtų būti perkelta neregimoji jos dalis. Gal šis susidomėjimas, ar kaip tai vadinti, trukdo jam vedžioti teptuką? Ne, atvirkščiai. Įkvepia ir žavi taip, kad nespėji nė apsidairyti, o jau pralėkusios kelios valandos.

Jų pirmasis pokalbis... Atsimena jį net po dvejų metų.

„Gal galėtum papasakoti ką nors apie save, susipažintume. Kuriant paveikslą, svarbu giliau pažinti žmogaus esybę“, — sako jis.

„Bet juk pastorius Jensenas netapys mano esybės?“

Jis net sutrinka išgirdęs tokią pastabą.

„Tik per tave angelas gali atrodyti dvasingas.“

Dvejodama ji pažvelgia į jį, bet nieko nesako. Tyla užtrunka. Regis, suklususi visa didžiulė bažnyčios erdvė.

„Ir kaipgi Sara Susanė jaučiasi pastoriaus sodyboje, gal ilgisi namų?“

Ji nudelbia akis į rankas, atsakyti neskuba.

„Jei jau pastorius klausia, tai pasakysiu — nelengva palikti du mažus vaikus. Be to, nesu pratusi sėdėti kaip puošmena“.

„Neatsimenu, kad būčiau lankęsis Havnese, bet esu apie jį girdėjęs. Tavo vyras jaunas, o jau turi savo verslą. Pagirtina! Ar gerai sekasi?“

„Taip, bet daug darbo ir atsakomybės“, — puse burnos atsako ji.

Suprasdamas, kad apie tai kalbėti ji nenori, pastorius šios temos nebeplėtoja.

„Ar galima paklausti, kiek poniai metų?“ — pašmaikštauja jis.

„Gimiau 1842-aisiais.“

„Tu bendraamžė su mūsų vyresnėle Lena. Jei teko girdėti, ji gyvena su vyru Lofotene.“

„Taip, girdėjau. Vadinasi, pastorius Jensenas tapo tėvu būdamas jaunas?“

„Taip jau išeina, — ištaria jis ir krenkštelėjęs kalba toliau. — Ar anksti mirė tavo tėvas?“

„O taip... buvau gal šešerių... Sunkiausia buvo mamai. Daug vaikų.“

„Po konfirmacijos Sara Susanė tarnavo pas prekybininką Vinjės kaime?“

„Taip. Ir pastorius Jensenas visa tai žino?“ — Keista gaidelė jos balse priverčia jį suklusti.

„Ar patiko?“ — klausia jis baltame paviršiuje anglimi braukdamas pirmuosius štrichus. Išeina nei šis, nei tas.

„Jei jau pastorius klausia — ne, nepatiko... Bet juk vykau ten ne pramogauti, o dirbti.“

Juodu persimeta žvilgsniais. Jisai vogčia paskersakiuoja anapus molberto. Sara Susanė šypsosi kone valiūkiškai, tarytum klausimas būtų nerimtas.

„Mano tėvas taip pat anksti mirė“, — sako jis.

„Ko tuomet ėmėsi pastorius? Dirbo?“

„Ne. Motina Bergene įsteigė mokyklą, ir šiaip taip vertėmės.“

„Įsteigė mokyklą... Nieko sau! Ji turi būti labai išmintinga“, — prataria Sara Susanė.

„Tavo motinai tikriausiai taip pat netrūksta išminties, bet juk reikia turėti pradinio kapitalo. Manoji turėjo. Bet argi tavo tėviškėje reikia mokyklos?“

„Kaipgi ne, žinoma, reikia! Chiopsvike mokytis būtina visiems. Išprusimu ten beveik niekas negali pasigirti! Tik tenykščiai neturi iš ko susimokėti. Mirus tėvui, prekyba krautuvėje ėjosi vangiai, o motina pernelyg ir nesistengė.“

„Ar pasigendi išsilavinusių žmonių?“

„Jei jau pastorius klausia — taip, būtų Įdomu pasišnekėti apie kitką, ne vien apie žuvų kainas, bulvių derlių ir vėjo kryptį. Nors kalbėjimasis su vėju paguodžia.“

„Su vėju? — nusijuokia jis. — Juk Sara Susanė turi mylintį vyrą.“

Juodu susiduria akimis dar kartą. Bet šįkart ji nesišypso.

„Ar pastoriui žinoma, kad Johanesas sunkiai kalba?“

„Taip... Ar tau jį parinko šeima, ar išsirinkai pati?“ — atsargiai klausia jis.

Saros Susanės žvilgsnis slysta palangėmis, tarsi ji norėtų laimėti laiko.

„Tokios kaip aš renkasi vieną iš dviejų.“

„Šit kaip. Kokių dviejų?“

„Arba tekėti, arba pasiskandinti.“

„Oho! Argi tai taip baisu? Turiu galvoje — ištekėti.“

„Ne, baisu neištekėti. O tekėti už bet ko juk negali. Tai visam gyvenimui. Tampi atsakinga prieš Dievą ir prieš žmones. Bet, atsiradus vaikų, apie jūrą galvoti jau per vėlu.“

„Nejaugi Sara Susanė turėjo tokių minčių?“ — sušnabžda Jensenas; nors akimis seka braukiamą brūkšnį, jo nemato.

„Ne! Johanesas puikus žmogus! Būtų nuodėmė gailėtis“, — tvirtu balsu atsako ji.

„Tai tiesa“, — pritaria jis ir pasijunta raustąs.

Jis klausinėja jos svarbių dalykų, kaip ir dera sielomis besirūpinančiam pastoriui. Bet kodėl jį taip jaudina jos atsakymai?

„O ką būtum pasirinkusi, jei būtum galėjusi?“ — klausia jis tik dabar susivokdamas, kad kreipiasi į ją „tu“.

Nenorėdama atsakyti ji tik papurto galvą.

„Ar svajonės tokios didelės, kad apie jas negalima kalbėti?“

„O taip...“

„Bet gal galima pasipasakoti pastoriui?“ — drąsina jis.

Ji atsidūsta ir kietai sučiaupia lūpas — tarsi norėtų jėga sulaikyti žodžius. Paskui lyg ir apsigalvoja, atpalaiduoja sunertas rankas ir pažvelgia jam į akis.

„Pirmiausia, norėčiau tapti gydytoja. Rengdamasi konfirmacijai buvau tarp geriausiųjų, moku tvarstyti žaizdas. Nuo kraujo man nesidaro bloga. Ne kartą įsitikinau, kad sustabdyti kraujavimą ne taip jau sunku... Tikiu, kad galėčiau padėti žmonėms. Bet apie tai neverta galvoti.“

Jis neatsako, nes mintyse sukasi tik lėkšti paguodos žodžiai apie švenčiausią moters pareigą. Bet pasižiūrėjęs supranta, kad ji gailisi atvėrusi širdį, todėl nedelsdamas klausia apie kitas svajones.

Sara Susanė sudeda rankas ant kelių ir pasvyra į jo pusę. Nuo susijaudinimo jai kilnojasi krūtinė, aidžiame bažnyčios skliaute girdėti alsavimas.

„Man regis, galėčiau atmintinai sakyti ilgus tekstus ir deklamuoti eilėraščius. Kad per mane galėtų išsilieti kitas žmogus. Kad įsikūnijusi į kitą pasislėpčiau pati... Ir kad pasiklausyti to kito žmogaus susirinkęs gausus būrys manytų, jog visą tai neapsakomai puiku.“

„Tu nori į sceną? Nori būti aktore?“

Ji droviai linkteli galvą ir suglaudžia kojas. Lyg būtų pamaniusi, kad sėdi nederama poza. Veidą nušviečia nedrąsi šypsena, bet akys vis dar rimtos.

„Ar esi kada nors buvusi teatre?“

Ji papurto galvą.

„Man buvo tik keturiolika, kai pirmą kartą apsilankiau spektaklyje Bergeno komedijos teatre. Vaidino danai. Teatras man padarė neišdildomą įspūdį. Atsimenu, tada įrašiau dienoraštin: „Šiandien manyje įvyko lūžis!“ Ir tai pasitvirtino. Ar žinai, kad dirbau Bergeno teatre?“