Хербьёрг Вассму - Šimto metų istorija

Nešiodamos patiekalus zuja tarnaitės. Žuvys lėkštėse pridengtos vėduokliškai išskleistomis sniego baltumo lininėmis servetėlėmis. Bet garai vis tiek smelkiasi pro jų klostes ir maloniai dirgina svečių nosis. Vos tik svečias įsideda bulvių, tarnaitė dubenį tučtuojau uždengia. Nelyginant šalčiui jautrus kūdikis, iš rankų į rankas keliauja lėkštė su auksu švytinčiais ikrais. Šildomas žvakių liepsnos ant žalvarinio stovo kaista indas su kepenėlėmis. Aukso spalvos jų kąsneliai kartu su smulkintų svogūnų gabaliukais sūkuriuoja tarp riebalų perliukų. Ant kito žalvarinio stovo kaitinamas indas su sviestu tiems, kurie nepageidauju kepenėlių. Nuolat siūloma Drejerių namų kulinaro Erikseno keptų papločių. Į aukštas taures su išgraviruotomis monogramomis tarsi aptrauktas griene srūva akevitas7 — vienų džiaugsmui, kitų bėdai. Kaip įprasta, užgeriama vandeniu. Dar ir vynu bei alumi. Įgudusios tarnaitės mikliai žongliruoja ropinėmis ir buteliais.

— Tas telefonas, Henrikai, tikrai nuostabus dalykas! Pranešė apie audrą, tad Johanesas ir suskubo parplukdyti druską namo, — pakeldamas taurę prabyla Johanas Bordervikas.

Drejeris suskanta aiškinti, kad pagaliau susitvarkę ir ekonominiai telegrafo reikalai. Belieka tik vienas skaudulys — Ofoto linija. Žinoma, kažkokie šulai pietuose pareiškę, kad į Finmarką tiesiama telegrafo linija niekada neatsipirks.

— Neatsipirks! — pasipiktinęs sušnypščia švyturio prižiūrėtojas. — Tarsi galima apskaičiuoti, kiek verta žmonių sveikata ir gyvybė.

— Stortingas8 skiria pinigų telegrafo linijai tarp Bretesneso rytuose ir Siorvogeno vakaruose, tad žmonės galės sužinoti, kur telkiasi žuvys ir kokių orų tikėtis — tai neįkainojama pagalba, — patvirtina Drejeris.

— Tiesiog gėdinga: opozicija nesuvokia, kad telegrafas turi valstybinę reikšmę. Jos manymu, mes, šiauriečiai, tik ir tykojame, ką čia nugvelbus. Laimė, telegrafo plėtrai skirta net šimtas trisdešimt trys tūkstančiai talerių, — praneša pastorius Jensenas.

— Girdėjau, kad telegrafo linija bus pratęsta nuo Vesteroleno pietų iki pat Traniojaus. Kabelis bus tiesiamas net jūros dugnu! Į vakarus nuo Liodingeno, iki pat Chejojaus salos, — tvirtina Korbė.

— Ką jūs! Chejojus tėra nedidelis šcheras. Kokių gali būti iš ten naujienų? — klausia Magdalenė Bordervik.

— Tektų plaukti iki Neso, o jau iš ten kulniuoti į Liodingeną, — samprotauja ponia Berg.

— Būtų naudingiau tiesti liniją iki Liodingeno arba Ofersiojaus. Sklinda kalbos, kad ketinama įdarbinti moteris, — sutrata Magdalenė.

— Gal ir taip. Prie Chejojaus patogu priplaukti laivams. O žvejai, kaip žinia, atvyksta laivais, — sukikena Larsas Bergas, ir pokalbis krypsta kita linkme.

Nuotaika kyla. Suskamba juokas. Moterų akys — išskyrus vienos — vis krypsta į pastorių Jenseną, pasakojantį anekdotą iš savo studijų metų Diuseldorfe. O ta išimtis — jo žmona Ursula. Nors ji sėdi šalia šeimininko, akys įbestos į baltutėlį menkės gabalą lėkštėje. Nei kepenėlių, nei ikrų pastorienė neliečia. Užtat šveičia bulves su sviestu.

Eina kovas, šviesos jau daugiau, bet šiandien lauke, anapus peršviečiamų užuolaidų, tvyro drumstas sambrėškis. Šniokšdamas pliaupia lietus. Barbena į stogą ir kliokia vamzdžiais žemyn. Teška į statines. Žliugsi kampuose, smelkiasi į atokiausius plyšelius.

— Daug lemia tai, kad Bergeno ir Nordenfjelskės bendrovės perima į savo rankas visą šalies garlaivių ūkį, — sako Bergas.

— Gal ir taip, bet Bergeno maršrutus ir jektas valdome mes, — įsiterpia šeimininkas.

— Kaip patogu, kad per savaitę iš Tronheimo gali nuvykti į Tromsę, — pareiškia savo nuomonę šeimininkė.

Ta proga Drejeris papasakoja istoriją apie Rikardą Vitą, išlaikiusį šturmano egzaminą, grįžusį 1860 metais iš šalies pietų ir vieną žiemos dieną išlipusį Harstade. Iš ten jis buvo nuplukdytas iki Bjarkiojaus, bet toliau, iki Andeneso, turėjęs irtis pats, nes visi tenykščiai vyrai buvo išplaukę žvejoti.

— O, jis šaunus vyras! Jo rankose darbas tirpte tirpsta, — baigia pasakojimą Henrikas Drejeris.

Susirinkus pakrančių savininkams ir žuvų supirkėjams, visada kalbama apie žuvingas vietas ir kainas. Apie kiekvieno teisę į žūklę ir savininkų teisę į žvejus. Retsykiais įsiterpia ir moterys, bet dažniausiai tyli. Ne pernelyg pažindamas šią draugiją jaunasis Korbė pareiškia, kad į mažumos rankas atitenka per daug pelno, ir užgauna jautrią stygą.

— Juk pagal 1857 metų Lofoteno įstatymą kiekvienas gali laisvai naudotis jūra, — jam antrina švyturininkas Bejeris.

— Taip, išties. Žvejoti gali, kur nori — niekas neuždraus. Atrandi žuvingą vietą ir įgauni pirmumo teisę, nesvarbu, kad nesi pakrantės savininkas, — išpoškina jaunasis Korbė.

— O kam tenka atsakomybė, jei kas atsitinka? Kranto savininkams! — suirzta Johanas Bordervikas.

— Juk turime patruliuojantį laivą, — nenusileidžia Korbė.

— Keista, kad patys žvejai nepajėgia pasirūpinti savo reikalais, valdžia turi siųsti prižiūrėtojus ir kariškius, kaip karo metu, — manė Bergas.

— Taip, bet aš į tai nekreipiu dėmesio. Svarbu prisitaikyti prie naujųjų laikų. Sumanus pirklys visada ras būdų užsidirbti. O sumanus savininkas privalo pasirūpinti žvejais ir žūkle. Kad tik būtų žuvų ir kad žinotume, kur jos telkiasi. Neverta tuščiai ginčytis su valdžia ar žmonėmis. Verčiau jau pastatyti žvejams patogius namelius. Mažiausia keturi penktadaliai menkių šioje karalystėje sugaunama Lofotene ir Finmarke, — sako Drejeris.

— Todėl nenuostabu, kad žvejai pas tave į Heningsverį puola kaip musės prie medaus. Tos patogios tupyklos, tie kambariai su ketaus krosnelėmis ir visa kita prabanga... — sukrizena švyturininkas.

— Ir degtinės netrūksta, — tyliai prataria pastoriaus žmona.

— Žvejai — tokie pat žmonės kaip visi. Kartais ir jiems norisi išlenkti stiklelį. Išgerkim už Drejerius ir už telegrafą! — įsiterpia Korbė.

— Dėkui už tostą! Išgerkim ir už Johanesą Krogą, negaištantį laiko pobūviuose ir pirma audros skubantį namo su druska! Jis geba iš anksto numatyti galimybes. Nesėdi rankų sudėjęs, kai gali prisūdyti pilnas statines žuvų, — pakeldamas taurę taria Drejeris.

— Taigi už geras kainas ir raudonskruostes sūdytojas! — pasiūlo Bergas.

— Ir už pavasarines menkes! Tai mūsų aukso kasyklos! — išgieda jaunasis Korbė ir atsistojęs nusilenkia į visas puses, lyg būtų itin reikšmingas asmuo.

Vyrams akevitą į taureles pilsto pats šeimininkas.

Dabar kalbama apie tą pamišėlį Svendą Foiną, pirmuoju pasaulyje banginių medžioklės laivu „Spes & Fides“ jau treti metai bandantį pagauti banginį Varangerio fiorde, bet kol kas nesėkmingai. Vėl keliamos taurės.

— O dabar jis ruošiasi šaudyti į banginius harpūnu iš patrankos! — purtydamas galvą ištaria Bergas.

— Dieve, sergėk! — prataria Ursula, šluostydama lūpas balta damasto servetėle, kadaise čionai atveždinta kartu su šeimininkės kraitine skrynia.

— Bet pirmiausia reikia aptikti banginį, kad galėtum į jį taikytis iš patrankos, — pareiškia savo nuomonę šeimininkas.

— Juk gali atsitikti, kad jis taps pirmuoju pasaulyje žmogumi, sugavusiu tokį laimikį. Kas nors turi praskinti kelią! — po trečios taurelės pralinksmėjęs žavisi jaunasis Korbė.

— Tik ne patranka! — Šeimininkė net nusipurtė.

— Gyvūno mažu irgi nepavadinsi, — Švyturininko lūpas iškreipia šaipus vypsnys.

Sarai Susanei akimirką pasivaidena, kaip sprogsta gyvūnas. Iš vidurių verčiasi mėsos luitai, žarnos, plūsta kraujas.