Хербьёрг Вассму - Šimto metų istorija

Vėjas taršo mamai plaukus, standžiai susuktus, lyg stora virvė apvyniotus apie galvą ir pritvirtintus daugybe smeigtukų. Man bežiūrint, ta ringė vis labiau šiaušiasi. Sėdėdama mamai už nugaros matau, kaip pasistojusios garbanėlės puslankiu apriečia galvą. Jos raitosi ore kaip ilgakojai uodai. Kelyje tik mudvi. Mama stipriai ir ryžtingai mina paminas. Juntu, kaip ritmingai juda jos kūnas. Dviračiui svyrant per posūkius ar nuo vėjo, aš kiek palinkstu į šoną ir, rodos, tuoj nukrisiu. Bet tvirtai žinau, kad mama nuo to išgelbės. Taip pat žinau, kad kelionė truks ilgai.

O štai trečiasis epizodas. Su tėvais viešime pas gimines Bio kaime. Mama sako išvažiuosianti anksčiau, mat reikia kažkam padėti. Mes su tėvu išvyksime kiek vėliau, bet netrukus. Mamai išvažiavus, tėvas palieka mane kitų giminaičių globai. Aš jų nepažįstu, namai svetimi. Tėvas, tada dar netapęs juo, nepaaiškina, kiek ilgai čia reikės išbūti. Jam išvykstant, nešaukiu ir nebandau jo sulaikyti.

Moteris, panaši į mano mamą, kalba lipšniu balsu. Ragina eiti vidun. Įžengiu į nepažįstamą prieangį ir sušunku: „Mama!“ Ji neatsiliepia. Ataidi tik mano balsas. Koridorius tamsus, bet pro vienas atdaras duris plūsta šviesa. Šaukdama bėgu link jų. Vėl pasigirsta aidas. Apie jį nieko neišmanau, nė nežinau, iš kur jis atsiranda. Parkrentu ir guliu tarsi šalia savęs pačios. Mane pakelia kita moteris. Pakimbu ore. Priešinuosi spardydamasi kojomis. Tada ji pastato mane ant žemės. Pasileidžiu bėgti plačiu lauku. Tvieskia šviesa, net skauda. Parpuolu ir lieku gulėti. Tada vėl pajuntu tą šleikštulį. Kai pagaliau atsistoju, suvokiu esanti viena. Baltos kojinės nužaliuotos, plyšusios per kelį, į jį įsispaudęs žvirgždas. Aišku, mama nemato, kad susižeidžiau. Širdyje juntu skausmingą tuštumą.

Dar keli tokie kartai, ir aš sužinau, kad tai vienuma.

Iš tetos Erdos persikeliame į kambarį tetos Helgutės namuose, vėliau — pas svetimus žmones. Sako, tai dėl to, kad vyksta karas ir nėra kur gyventi. Vieną dieną karas baigiasi, bet aš to nesuprantu. Nors stovėdama prie lango matau praeinant būrį šūkaliojančių ir kvatojančių žmonių. Priekyje, lyg avį į skerdyklą, jie varo merginą. Ant galvos jai nėra plaukų. Atrodo keistai. Mama Jordisė skubiai atplėšia mane nuo lango. Nesusigaudau. Taip pat nesuprantu, kodėl ji verkia. Tas verksmas baugina.

Žmonės kalba apie karą taip, lyg jis tebevyktų. Prieangyje mama iš dėžių padaro virtuvinį stalą, nudažo jį ir kėdes užmaišytais iš miltelių dažais. Su rašteliu rankoje turiu toli kuldenti tų miltelių, iki pat Berntseno krautuvės. Pasistiebusi paklojau mamos duotą raštelį ant prekystalio.

Į rūpybos kontorą tėvas važinėja mamos dviračiu. Ten antspauduoja ir dalija korteles, pagal jas žmonės gauna prekių. Manęs klausia, ar aš antspauduotojo Hanso duktė. Tas klausimas kartojamas daug kartų, taigi pradedu į jį atsakinėti: „Taip.“

Man šešeri. Pradedu lankyti mokyklą. Ryto tamsoje tipenu į prieplauką ir mokykliniu keltu keliuosi per įlanką. Visada vėjuota. Įdomu stebėti, ar kiekvieną kartą, bangai prišliejus keltą prie krantinės, visiems vaikams pasiseks užšokti ant denio. Man dažnai padeda ilgakojis pusbrolis Fredas — palaiko už rankos. Kartais turi luktelėti, kol išsivemsiu. Šleikštulys nepraeina per visą pirmąją pamoką.

Galų gale įsikraustome į padorų, tvarkingą namą Skogsiojos saloje. Jis stovi atšlaitėje su vaizdu į jūrą ir į pievas. Už namo — beržais apaugusios kalvos.

Jo kontora rūsyje.

Salos bažnyčia kryžiaus pavidalo, stūksanti pačiame kyšulio smaigalyje. Per audrą atrodo, kad ji panyra į baltas bangų putas. Pastoriaus namuose nuolat lankysiu draugę Ainą.

Jo bažnyčioje niekada nepamatysi.

Bažnyčios bokšte yra suoliukas, ant jo niekam nevalia sėdėti... Šventoriaus kapinės mena istorijas apie vaiduoklius: apsamanoję antkapiai, lentelės su neįskaitomais vardais ir pavardėmis, netikėtai prasiveriančios kapaduobės. Be to, ten gali užtikti ir pašalo iškeltų, žalėsiais išvagotų balzganų kaulų.

Pastoriaus namuose daug knygų, vaikams dažnai keliami pokyliai. Auklytė ten dirba sėdėdama, nes turi atvirą žaizdą ant čiurnos. Ji tepa sumuštinius su kiaulienos vyniotiniu ir tiekia per kamaros langelį. Dar ten gyvena tokia teta, tvirtinanti, kad jos drabužinėje išrikiuota bent keli šimtai porų batų, dėl jų ji tiesiog galvą pametusi. Pastoriaus pati kalba su manimi taip, lyg būčiau jos nuosavas vaikas. Pastorius, mums kasant bulves, sėdi vagoje ant akmens ir porina istorijas. Kai vilkėdamas kombinezonu ir avėdamas kaliošais pasikiša po galva megztinį ir išsitiesia pogulio prienamyje ant grindų, tą pusvalandį turi užsičiaupti net gaidys.

Iš aplinkinių sodybų suėję vaikai šurmuliuoja per du jiems skirtus klėties aukštus — žaidžia su lėlėmis ir senais daiktais, vaidina. Akylai stebimi mes visi kūrename krosnelę ir virš atviros kaitvietės kepame ant pagaliukų suvertus šoninės kąsnelius.

Tai mano antrieji namai. Kiekvieną vakarą, grįždama žvyrkeliu į savo tikruosius namus atšlaitėje, susimąstau. Jeigu mirtų ar kaip nors kitaip išnyktų mano tėvai, gyvenčiau pastoriaus sodyboje. Išties nesiilgėčiau jo, taigi manęs nekankintų ir mamos ilgesys. Tai būtų vienodai teisinga abiejų požiūriu, yra toks įstatymas. Jei mamos vis dėlto ilgėčiausi, šį vienintelį tikrą sielvartą ištverti galėčiau tik su sąlyga: neturi būti jokių kitų bėdų.

Yra dar viena galimybė — mama nebeprasideda su juo, o išsirenka kitą. Tas kitas žmogus turi didelį namą, sodą ir daugybę knygų. Per Kalėdų šventes laiptų turėklai į antrą aukštą nukabinėjami nykštukais, svetainės išpuošiamos girliandomis ir angeliukais. Gegužės 17-ąją6 visi vaišinasi kiaušininiu likeriu, sausainiais ir raudonu limonadu.

Ir tai dar ne viskas — turiu trečią galimybę. Įsikeliu į pastoriaus sodybą ir gyvenu ten kaip nematoma būtybė. Kaip tapti nematomai, sumanau pati. Šis išradimas mane taip pakeri, kad vos ne vos atsilaikau neprasitarusi pastoriaus dukrai Ainai. Kartais, mums žaidžiant, ši pagunda sustiprėja. Žinau, kad Aina susižavėtų. Bet ir paklaustų:

— Kodėl nori gyventi pas mus, o ne namie?

Turiu parengusi keletą atsakymų, jei kartais imčiau ir prasitarčiau. Aišku, ji nepatikėtų nė vienu jų. Nutylėti tiesą aš jau išmokau, bet porinti pramanus nesukryžiavusi pirštų už nugaros — negaliu. Tik ne prie Ainos.

Pastoriaus sodo tvenkinyje ančių tik viena kita, užtat jo pakrantėse stovi daugybė lėlių namelių. Atrodo kaip gyvenvietė ant ežero kranto. Tuos namelius iš dėžių pastatėme patys, o kad stogelių nenublokštų viesulas, prislėgėme akmenimis. Ten gyvena popierinės lėlės. Jos turi miniatiūrinius baldus, įvairių papuošalų. Turi gyvūnų. Visokiausių daiktelių. Kai kas nupirkta, kai kas paveldėta, kai ką padėjo padaryti suaugusieji ir vyresni Ainos broliai bei seserys.

Lėlių nameliai sudaro atskirą, nuolat kintantį pasaulį. Gyvenimas ten virte verda. Popierinių lėlių šeimos kasmet vis gausėja — jų padovanojama per gimtadienius ir per Kalėdas. Pasitaiko nepritampančių prie aplinkos, jos arba pernelyg puošnios, arba prastesnės už senbuves. Tokioms reikia parinkti kitą vietą. Bet yra ir tokių, kad niekur neįkurdinsi. Žaidimai prasideda pavasarį, kai, nutirpus sniegui, nameliai išnešami į lauką, o sulig šalnomis jie baigiasi, nes žiemą viskas sunešama atgal į klėtį.

Pirmąkart dalyvauju kuriant pasaulį. Pamokoms pasibaigus, traukiu žvyrkeliu į pastoriaus sodą tęsti žaidimų. Apsvarstau, ką lėlės veiks ir ką sakys. Vaizduojuosi, kaip elgsis Ainos lėlės. Gali nutikti kas tik nori. Nebūtinai pasinaudosiu tuo, ką sumaniusi, nes Aina tikriausiai sugalvos ką nors dar įdomesnio. Ji vyresnė už mane ir daugiau skaito. Turi vyresnių brolių ir seserų, besimokančių Sortlando gimnazijoje ir dar labiau apsiskaičiusių.