Хербьёрг Вассму - Šimto metų istorija

— Ne! Parduosim karvę, — nedvejodamas pareiškia Fredrikas.

— Karvę! Ar suvoki, ką sakai? O kaip veršimės grįžę?

— Nusipirksim kitą. Negali gi leisti, kad karvė nulemtų gyvenimą.

— Fredrikai! Karvės aš neparduosiu! — piktai sušnypščia ji. Visi jau sugulę.

— Šiandien užteks, Elida. Rytas už vakarą protingesnis.

Jam užmigus, ji vis dar laužo galvą ieškodama išeities.

Taip, ji tokia. Ramiai laukti rytmečio negali.

Negi skambinsi, kai aplinkui tiek daug ausų. Be to, čia pat ir Fredrikas. Tenka rašyti laišką. Ji prašo sesers paskolinti pinigų. Kjerstė paskambina kitą šeštadienį. Atsiliepia Helga, Elida pervysto Jordisę nakčiai. Įbrunka Helgai pusnuogę mažylę ir čiumpa ragelį. Pokalbis trumpas. Pirmiausia apie Fredriko būklę. Paskui apie jos pačios. Elida atsako, kad palengva viskas taisosi.

Staiga sesuo peršoka prie reikalo.

— Deja, mes negalime patenkinti tavo prašymo... Ar kalbėjai su mama? — klausia Kjerstė.

Elidai gerklėje įstringa kamuolys. Ji išgirsta, kaip lipdama nuo aukšto žemyn Agda trečią kartą sušunka norinti gerti. Pakopomis ryžtingai tuksena basos kojytės, laibas balselis verksmingas.

— Ne. Juk žinai, kad negaliu, — kuo ramiau atsako ji.

— Ar ne laikas susitaikyti? Ji jau sena...

Kurį laiką telefonas traška, todėl Kjerstė turi paklausti, ar Elida ją girdi.

— Nekalbėk taip, — sumurma Elida.

— Nesuprantu tavęs. Kiek galima taip kvailai pūstis? Jau visas gyvenimas pralėkė...

— Kažkas skambina, parašysiu, progai pasitaikius. Visiems linkėjimų. Sudie!

Elida pakabina ragelį. Žiūrėdama į jį galvoja: kaip Kjerstei atėjo į galvą jai siūlyti, kad skolintųsi pinigų iš motinos?

Prieš akis išplaukia anas epizodas su motina. Tąsyk Saros Susanės balsas skambėjo ramiai, bet neįprastai rūsčiai. Svetainėje buvo ir vyresnysis brolis Jakobas, bet Elida nesulaukė jo paramos.

„Man negalima prikišti, kad veju iš namų saviškius — Elida, prašau tavęs neskubėti su vedybomis, pirma įsitikink, ko tas vyras vertas. Neatrodo, kad jis tinkamai naudotųsi iš Dievo malonės gautais gebėjimais! Tik skaito ir svajoja. Jo namuose vien tuo teužsiimama.“

„Tau nereikės kelti vestuvių. Apsieisime ir be tavo palaiminimo!“

„Nekvailiok!“ — bandė sudrausminti motina. Protino Elidą kaip neatsakingą mažą vaiką. Kartojo tai, kas jau ne kartą buvo sakyta — kad esanti išlepinta, nes jauniausia, ir kad nuo keturiolikos augusi be tėvo. Nors tai ir ne jos kaltė.

„Aš nekvailioju. Rytoj važiuosiu pas Fredriką. Manęs laukia.“

Motina į kuklias vestuves Haugene atvyko, bet jiedvi beveik nesikalbėjo. Dalyvavo ji ir trijų vyresniųjų vaikų krikštynose. Nesusipratimų nekilo. Juk nesikivirčysi su tais, kurių gerai nepažįsti ar nenori prisileisti arčiau.

Fredrikas nepeikė Elidos motinos.

„Suprask, juk ji nori tau gera. O aš tik trobelninko vaikis, nors ir praprusęs.“

Esą, jei būtų buvusi jo valia, jie būtų seniai susitaikę. Antra vertus, Elida niekada neatskleidė, kokiais žodžiais motina jį apibūdindavo.

*

Karvė parduodama kaimynui. Sutariama, kad šis ją parsives, kai jie bus išvykę. Elidai nereikės matyti, kaip ji išgenama.

Visą lapkritį Elida galvoja, planuoja, būgštauja. Bando prisiminti, ką girdėjusi ir skaičiusi apie Kristianiją. Miestas pavojingas, jame pilna elgetų, valkatų ir vagių. Jis apimtas streikų, smaugiamas sunkmečio. Vyksta kone revoliucinis darbininkų judėjimas. Į tokį miestą baisu ir koją įkelti. O prieš akis dar varginanti kelionė. Elida neįsivaizduoja, kaip reikės su Fredriku įsiropšti į laivą, į traukinį. Kaip įsitaisyti, kad jo nepribaigtų kelionės nepatogumai. Paprastai jis guli lovoje. Kaip visada, jam pavyksta ją užkrėsti savo tikėjimu.

Hilmaras supranta, kad tai suteikia jam progą, nors tokio žodžio nevartoja — juk viskas daroma tėvo sveikatos labui.

— Atvyksiu pirma jų! — pareiškia jis kalbėdamas telefonu su teta — ji, be abejo, žada surasti abiem broliams darbo.

Sparnus kelia ir Ragnaras. Kristianija! Veržlus sūnų polėkis žavi. Jei ne ta karvė, ko gero, ir Elida drąsiau žvelgtų į ateitį. Ko gero.

Selinė ir Fridą turi darbą ir nori pasilikti. O kiti? Elida parašo Kjerstei prašydama priglobti Jordisę, kol jų nebus. Kjerstė paskambina ir praneša radusi globėjus Karstenui ir Helgai. Karsteną priglausią geri pažįstami iš Krokbergo. Laimė, tuomet nieko nėra svetainėje, tik juodu su Fredriku.

Helga galėsianti apsigyventi pas Johaną Jakobseną ir Jozefiną Drejer Elverhiojuje. Pasiturintys, bevaikiai. Be abejo, mažąją Jordisę pasiimsianti Kjerstė. Agda važiuosianti kartu į Kristianiją. Tokio vaiko kitiems nepaliksi...

Sėdėdamas krėsle Fredrikas iš dalies suvokia, apie ką kalbama. Jai pakabinus ragelį, žiūri skvarbiu žvilgsniu. Kone piktai. Ji bando aiškintis. Atsiprašinėti, lyg būtų iškrėtusi ką nedora. Niršta ant savęs. Ant Fredriko. Kupinas aklo tikėjimo, jis nesupranta, kad perkraustyti pietuosna tokią krūvą vaikų — ne juokai.

Sugulę jie iš naujo persvarsto reikalus. Ji pravirksta, jis nusileidžia. Pagaliau susigėdę abu nutyla.

Iki gydymuisi skirto laiko lieka keturi mėnesiai. Išvykti jie turi kovą, žiemai dar nesibaigus. Laiko nedaug, Elidai tenka spėriai suktis.

Reikia pjauti avis. Viena jauna avytė iki jų sugrįžimo liks pas kaimyną. Su vištomis susidoros pati — nukirs vieną po kitos. Elida mikliai mojuoja kirvuku. Bus šviežios mėsos kukuliams.

Jų namus išsinuomoja šeima su būriu vaikų. Pažada teikti ir telefono paslaugas. Didelės nuomos neužsiprašysi, bet, šiaip ar taip, nuolatinės pajamos užtikrintos.

Galiausiai pasikalba su vaikais. Kas važiuos, o kas pasiliks. Visi sėdi aplink virtuvės stalą. Fredrikas pradeda aiškinti, bet užsikerta. Toliau kalba Elida, bet jai taip pat nesiseka. Dieve mano, kokios tų vaikų akys!

Helga su Karstenu nepravirksta, bet tik valios pastangomis.

— Tai tik kelioms savaitėms, gal porai mėnesių, — baigia aiškinti Elida.

— O Pederis? — rydamas seiles sušnibžda Karstenas.

— Reikia rasti vietą ir tau, — žvelgdamas į Pederį sako Fredrikas.

Vaikinuko veidas persimaino. Nieko nelaukdamas jis atsistoja ir greitai išeina.

Pro langą matyti, kaip keistai statydamas kojas Pederis sliūkina link tvarto.

Visiems paaiškinta. Viskas nuspręsta. Hilmaras, Ragnaras, Anė, Erda ir Agda keliaus drauge. O Pederis kasdien liesėja. Beveik nepraveria burnos. Nors niekas nemato, tikriausiai braukia ašarą. Tvarte. Vienumoje. Savitų bruožų jo veidas su iškilais skruostikauliais atrodo blyškus. Galiausiai Elida nueina pas kaimynus ir išmaldauja, kad šie priimtų tą bernioką, kol jų nebus.

— Aš apie tai jau pagalvojau, — taria kaimynas ir kosteli. — Jei norite, priimsiu ir penkias avis. Nereikės pjauti. O Pederis — visai neprastas vaikis, priglausim ir jį.

*

— Bet ar mums užteks ten vietos?

— Tetos namas tokio pat didumo kaip mūsų, — tvirtina Fredrikas.

Kai Elida baigia šnekėti su teta telefonu, visi susispiečia arčiau. Nors teta garbaus amžiaus, o ryšys blogas, jos balsas skambėjęs jaunatviškai.

Fredriko sesuo gyveno Bryno rajone. Elidai taip ir neaišku, ar tai toli nuo Kristianijos. Ji tik supranta, kad į miestą galima nuvažiuoti traukiniu, arba vadinamuoju tramvajumi.

— Priimdama tokią didelę šeimą tetulė tikrai nusipelno dangaus, net jei gyvenime ir nusidėjo, — kikena Ragnaras.

— Helga — svarbus asmuo, Gelbėjimo armijoje pasiekusi aukštą postą. Išvykdama į pietus tarnauti Dievui ji buvo dar visai jauna mergaitė. Visa laimė, kad taip uoliai rašo laiškus.