Хербьёрг Вассму - Šimto metų istorija

Ji įbeda į brolį tiriamą žvilgsnį. Tai štai kas jį graužia. Ir dabar jis laukia, kad ji paneigtų jo kaltę. Bet Sara Susanė tyli.

— Gal jau pamilai Johanesą? — sušnibžda jis, apžvelgdamas sienas, tarsi jos turėtų ausis.

Ji vėl nutyli. O ką sakyti?

— Johanesas... linki man tik gera. Pasirinkau jį pati.

— Pasirinkai? Štai kaip tu tai vadini, — atvirai nusistebi jis.

— Vadink, kaip nori. Priešingai nei Olufo motina, aš nesilaukiau.

— Gal ir taip, tačiau kurį laiką neatrodei laiminga... Dabar atrodai kur kas geriau, — pareiškia jis.

Ji susijaudina. Juk niekas kitas nebūtų pasidomėjęs, kaip ji jaučiasi, kodėl jai liūdna. Kita vertus, galėjo paklausti prieš dvejus metus.

— Ar norėtum apžiūrėti mano kambarį palėpėje?

— Kambarį? Kokį?

— Mano. Ten audžiu ir...

— Tai bent! Žinoma, noriu, — nudžiunga jis ir padeda pypkę.

Juodu užlipa ant aukšto. Ji aprodo kaspinais sukarpytas medžiagų atraižas kilimėliams austi, surūšiuotas pagal spalvas. Nors pats vidurdienis, įžiebia iš Lindų sodybos paveldėtą lempą. Pasididžiuoja vaizdu, atsiveriančiu pro pakraigės langą.

— Pasakiška! — sušunka jis. — Havnesas tarytum karalystė, o tu — karalienė.

Sara Susanė žvalgosi pro langą tarsi pati pirmąkart matydama.

Arnoldas prisitraukia kėdę. Apžergia ją ir sukryžiuoja rankas ant atkaltės. Akimirksniu pasikeičia jo veidas. Priežasties ji nenumano. Tada jis krenkšteli.

— Turiu tau kai ką pasakyti.

Pirmiausia Sarai Susanei topteli mintis, kad jis bus užtaisęs vaiką dar vienai merginai. Ji irgi prisėda.

— Laukiu, — nutraukia tylą.

Valiūkiškai žybtelėjęs akimis jis timpteli ūsą.

— Sakau, gal man jau laikas vesti...

Staiga pasaulis aplink ją subanguoja. Daiktų apybrėžos išsikraipo. Kaspinai nuo lentynų ištykšta ryškiomis spalvomis. Bet ūmiai viskas vėl susitraukia, subėga į vieną daiktą. Kas jai darosi? Juk žino, kad anksčiau ar vėliau šitaip atsitiks.

— Nė neklausi, kas ji, — ištaria Arnoldas lyg ne savo balsu.

Sara Susanė net spusteli delnu burną, kad ištartų žodį.

— Kas ji?

— Elena... Elena Iversen. Ar pažįsti?

— Vedi iš būtinybės ar dėl to, kad nori? — šiurkščiai paklausia ji.

Jis valandėlę stebeilija į seserį, paskui lošteli atgal ir užsikvatoja.

— Noriu, dievaži, noriu. Antraip to nedaryčiau. Juk tu gana gerai mane pažįsti — noriu, gali neabejoti. Žūklės puota Heningsvere

Šėlstant bangoms, moterims tikrai nėra ko plaukti per Vestfjordą, todėl Sara Susanė liksianti Heningsvere — taip nutaria Johanesas. Išvakarėse Drejeriui telefonu pranešama, kad iš pietų artėja audra, ir saugumo dėlei Johanesas nusprendžia parplukdyti druską namo diena anksčiau, nei buvo ketinęs. Nenori rizikuoti, kad per patį žūklės įkarštį sūdytojai jos pristigtų. Nors gauti kvietimą į tradicinę šventę — didelė garbė, tenka atsisakyti garsiosios Drejerių žuvienės puotos.

Tarp trobesių švilpia vėjas. Laivai patikimai prišvartuoti arba išvilkti ant kranto. Virš uolėtų salelių nekrykaudami sklando bebaimiai jūrų paukščiai. Tarp akmenų glaudžiasi antys ir būrelis avių, kiek patipenusios palei trobesius į visas šalis pasklinda varnos ir šarkos. Akimirką pro debesų sluoksnį švysteli popiečio saulė. Bet netrukus iš pietvakarių atslenka ir visu smarkumu prapliumpa lietus. Belieka melstis už tuos, kurie šią valandą neturi stogo virš galvos. Bet Johanesas išplaukė ankstų rytą ir tikriausiai bus jau seniai pasiekęs krantą, spėja Sara Susanė.

Stoviniuodama prie Drejerių kamaros lango ji laukia kitų svečių. Nedera būti pirmai. Kita vertus, tikriausiai ne visi galės atvykti per tokią liūtį. Sara Susanė pro tarpusienį mato, kaip plakdama baltas putas jūra nuožmiai talžo krantą. Vakar, plaukiant į Heningsverį, jai vėl pasivaideno vaikystėje patirtas regėjimas — ūmiai iškyla vilnys ir plūsteli stačiai į dangų. Viskas pakinta. Jūra tarsi persikelia anapus uolėtų salelių, užlieja jas savo vandenimis.

Arnoldas paaiškina, kaip iš tikrųjų ten buvo. Po tėvo mirties vieną vasaros dieną jis išsinešė ją į sodą. Ramino verkiančią. Dabar stovėdama prie lango ji prisimena, kad kaip tik tą dieną buvo gavusi dovanų susagstomus per čiurną batelius. Tada ir paklausė, kaip jūra gali pakilti aukščiau uolėtų salelių.

„Todėl, mažute, kad Žemė apvali“, — atsakė jis.

Staiga Sara Susanė pajunta skausmingai besiilginti brolio. Bet jis jau pranešė negalėsiąs atvykti į puotą.

Ji apžvelgia vadinamąjį didįjį Birgitės Drejer želdynų. Prie užuovėją teikiančių akmenų susispietę auga dekoratyviniai krūmai, gėlės, prieskoniniai augalai. Akis užmato ir boluojantį miežių lauką. Ten stirkso stabarai, dar neišsivadavę nuo sniego. Uolingos pakrantės augalai tarsi meta iššūkį gamtos dėsniams. Jei tik neužklumpa pernelyg ankstyvos rudens šalnos, ten visada bręsta derlius. Želdinius Birgitė sodina nuo pietvakarių vėjo apsaugotose vietose, o ne priešais namus — svečio akiai pradžiuginti, kaip priimta.

Pagrindinės durys anoje, krantinės, pusėje. Ten ponas Drejeris iškrauna savo jūros sidabrą. Žuvimis nudėlioti žaiginiai visame Heningsvere skleidžia rūgštelėjusį kvapą, bylojantį apie gerovę.

Jensas Henrikas Drejeris rašo savo pavardę su „j“ ir yra pasisiūdinęs giminės vėliavą. Negalėtum sakyti, kad serga didybės manija, bet žmonės ir taip nutuokia apie jo galią. Jam jos rodyti nereikia. Tais metais, kai gimė Sara Susanė, jis vedė vokietę Birgitę Zal. Palikuonių jiedu neturi. Kalbėjo, kad iš Drejerių namų nė vienas neišeina tuščiomis rankomis, nes Birgitė esanti geros širdies. Sara Susanė ir Johanesas tai žino, mat giminiuojasi su Jensu Henriku.

Stoviniuodama prie lango Sara Susanė netikėtai pamato savo atvaizdą ovaliame veidrodyje, jo dalį dengia užuolaida. Tokia proga, kaip ši, visi pasipuošia. Jos naujoji perlamutru blizganti palaidinė iš priekio papuošta dekoratyvinėmis siūlėmis ir raukinukais. Kilstelėjus ranką, suplevėsuoja plačios rankovės. Aukštas, standžiai prigludęs juodo sijono juosmenėlis tvirtai laiko palaidinę.

Išgirdusi apačioje Bergų iš Svolverio balsus, ji praveria duris ketindama lipti žemyn. Tuo pat metu iš savo kambario išeina Steigeno pastorius su žmona. Pasigręžus Sara Susanė ištiesia ranką, pirmiausia pastoriaus žmonai vokietei. Prašmatni ponia, pamano sau. Pastoriaus siluetas tarsi susilieja su tamsaus koridoriaus siena. Jo lūpose žaidžia šypsena, ranka šilta. Jis mandagiai atsitraukia leisdamas damoms lipti laiptais žemyn.

— Dievuli, koks oras! — Paspaudusi kiekvienam ranką ponia Berg nusivelka ruonenų kailinius ir nusiauna ruonio odos batus. Atpila visą tiradą apie šią odą, dėl savo išskirtinių savybių itin tinkamą avalynei gaminti.

— Įsigijusi šiuos batus dar nė karto neperšalau. Vandenį ir sniegą jie stumte atstumia.

Vis dėlto ši balsinga, apkūni moteris nutuokia, kada dera patylėti. Atokiau stovi ponas Bergas, tapšnodamas per kišeninio laikrodžio grandinėlę.

Prie stalo susėdus dvylikai žmonių, vietos dar per akis. Tai gerai — gal kam nors pasiseks atvykti, nugalėjus audrą.

— Prie stalo tiek daug vietos! — įėjusi į svetainę nusistebi ponia Berg.

— Labai paprasta: įstatai kelias skersines lentas, ir stalas pailgėja. — Ponios Birgitės šypsena nušviečia kambarį. Žinoma, tai tik juokai — namuose septynios tarnaitės ir dvi ūkvaizdės.

Be šeimininkų ir Saros Susanės, prie stalo susėda Steigeno pastorius Jensenas su žmona, Magdalenė ir Johanas Bordervikai iš Bretesneso, Larsas Bergas su žmona iš Svolverio, telegrafistas Korbė ir švyturio prižiūrėtojas Bejeris su ponia Johana.