Хербьёрг Вассму - Šimto metų istorija

Kiekvieną kartą lipdama nuokalne žemyn nužvelgiu sabotažą, dabar jau įgavusį trobesio pavidalą. Ankstyvas pavasario rytas

Eina 1922-ieji. Elida skuba kiemu link tvarto. Prieš daugelį metų jiedu su Fredriku nupirko Rosenhaugą5 iš Lauritso Drejerio, išvykusio iš Mioklando į Ameriką laimės ieškoti. Šiaurinėje kiemo pusėje ant vis dar nenutirpstančio sniego pusnies ištyška šalta rytmečio šviesa. Blykčioja suledėjusios plutos kristalai. Šen bei ten ant išnykusio rogių kelio juoduoja nubyrėję nuo paskutinįkart vežtų iš lauko daržinės durpių trupiniai.

Tikslaus termino ji nežino, bet štai jau beveik devyni mėnesiai, kaip nešioja savo dešimtąjį vaiką. Mažyliui reikia vis daugiau vietos, todėl nuo ankstyvo ryto ji laksto šlapintis į tupyklą su išpjauta širdele. Kol gali, stengėsi išvengti dvokiančių kibirų. Grįždama užsuka į vištidę kiaušinių. Bet vištos, priešingai nei jų maitintoja, tokiu ankstyvu metu į savo pareigas žiūri atsainiai.

Kai prieš motinos valią aštuoniolikametė Elida tekėjo už Fredriko, net neįsivaizdavo, kad vaikai ims byrėti vienas po kito. Kad Fredrikas — toks subtilus, dailiaveidis, toks protingas ir mandagus ne tik su žmonėmis, bet ir su visais padarais — norės ją matyti amžinai nėščią. Tiesą pasakius, jie abu iš daugiavaikių šeimų, bet Elidai ir į galvą neatėjo, kad jiedu su Fredriku taip be saiko dauginsis.

Šįryt vos nesusibara. Prieš pat atsikeldami. Ją taip varo šlapintis, kad nublokštų bet ką pasipainiojusį po kojomis. Taigi besikeldama nustumia įsiropštusią Agdą. Ši paleidžia dūdas, bet Elida to nepaiso ir nubloškia ją nuo lovos. Pasigirsta klyksmas, mergytės galvoje iššoka guzas.

— Elida, gal nereikia taip karščiuotis! — girdėti Fredriko balsas.

— Man reikia ramybės, — atšauna ji, mėgindama priversti nerangų savo kūną atsisėsti.

— Šiaip ar taip, galėtum...

— Bepigu tau būti geraširdžiam. Juk išplauki į savivaldybės posėdį.

— Ateik, papusiu, — tarė Fredrikas, tiesdamas mažajai ranką.

Elida užsitraukia drabužius ir puola pro duris. Reikia kaip nors susilaikyti, kol pritūps ant būdelės skylės.

Per kiemą eiti nesaugu. Vietomis dar matyti ledokšniai. Jai beskubant, ant nugaros plakasi stora tamsių plaukų kasa. Nuo dešiniojo smilkinio per visą pasišiaušusią plaukų pynę rangosi plati sidabrinė sruoga. Fredrikas ją vadina Paukščių Tako tąsa. Mėlynajam megztukui trūksta sagos. Tamspilkio sijono juosmuo užtemptas virš pilvo, kad būtų daugiau vietos. Kojos apautos storomis naminėmis kojinėmis ir beauliais botais. Prireikus juos visada rasi prienamyje.

Dabar ją kamuoja dvi bėdos. Anądien iškrito dantis. Kad ir ne priekinis, bet vis dėlto... O naktį sapnavo, kad neteko visų dantų ir negalėjo sukramtyti net košės. Kad ir kaip būtų, tai menka bėda. Tiesiog mažmožis, palyginti su Fredriko būkle. Jis atrodo blogiau nei vakar. Kai šįryt atsimerkė ir pažvelgė į ją, veidas buvo melsvo atspalvio. Kaip tik tuo metu į kambarį įskriejo Agda.

Apie ligas Fredrikas kalbėti nemėgsta. Jei jam sutrinka kvėpavimas ir pamėlsta veidas, Elida prašo atsigulti. Du kartus skambino gydytojui. Čia pat ant sienos kabantis telefonas bent kiek ramina, ypač per žiemos audras.

Pirmiausia Fredrikas parodė šio stebuklingo daikto brėžinius: ragelį, rankeną ir visa kita. Paskui įkalbėjo įtaisyti šį daiktą jų namuose. Ypatingos priežiūros, pasak jo, nereikėsią. Jie net gausią atlyginimą. Iš pradžių ji priešinosi, esą ir taip darbas darbą veja. Atsiradus namuose tai dėžutei su rageliu, taip neįprastai sujungiančiai su pasauliu, Elida pripažino, kad tai labai įdomu. Jai patinka su juo susisiekti. Tarsi jos ranka turėtų stebuklingą galią.

Šiek tiek uždirba ir vyresnėliai — plukdo telegramas bei pranešimus, ypač per žvejybą Lofotene. Vis randasi koks reikalas: tai pakviesti daugiau darbininkų ar žuvų rūšiuotojų, tai užsakyti druskos.

Apie tokius dalykus Fredrikas kalba noriai. Taip pat apie priekrantės sklypą — esą, vos įšalui išėjus, kviesiąsis į pagalbą Hilmarą ir berną, išrankiosiąs akmenis, apdirbsiąs žemę. Kalba, kaip perims ūkį savo žinion, kaip išdžiaustys tinklus. Kaip sūdys žuvis ir kaip įveis ėriukų! Aptarinėja, ką rašo laikraščiai, ką praneša telegramos. Ir nė žodžio apie nemigą ar savijautą.

Na štai, ir šįryt ji suskumba pasiekti tupyklą! Gyvenimas susideda iš aibės nereikšmingų įvykių, nedarančių įtakos Žemės rutulio sukimuisi, o ji vos spėja juose dalyvauti. Tarkim, šįryt jau buvo besusikivirčijanti su Fredriku! O juk tekėjo dėl to, kad jis — pats kilniausias žmogus, kokį jai teko sutikti. Net jei už mokslą progimnazijoje būtų pažadėjusi mokėti motina, Elida vis tiek nebūtų atsisakiusi Fredriko. Į akis niekas nežerdavo, kad iš Fredriko gyvenime nieko doro neišeis. Tiesa, motinai kartais išsprūsdavo, esą jis tik svajotojas, daug skaitantis, bet nelinkęs prie darbo. Elidai atrodė, kad busimoji Fredriko žmona turi būti baigusi progimnaziją. Juk jis — pati didžiausia gyvenimo dovana. Pati meilė. Tuo ji buvo įsitikinusi, nors ir nenutuokė, kas toji meilė, ir nežinojo, kur nugirdo tokį žodį.

Vieno kito vaiko neišvengsi, bet, Dieve saugok, tik ne po vaiką kas antri metai! Prieštarauti jam ji negali. Net neketina. Viskas taip išmintingai sutvarkyta, kad visi vaikai tampa vienodai brangūs. Vyresnieji Hilmaras, Selinė, Fridą, Ragnaras ir Anė nekelia jokių rūpesčių. Viduriniai Erda, Karstenas ir Helga taip pat gana savarankiški. Tik Agda be perstojo zirzia ir reikalauja dėmesio.

Fredrikas prisimena tą nelemtą dieną, kai Elida nusigręžusi siekė stumtelėti užvirusį puodą. To užteko, kad dviejų mėnesių kūdikis nusiristų nuo virtuvės stalo. Kaip tik nuo tada savo nuolatiniu zirzimu Agda tarsi primena apie sužalotą galvelę. O šįryt dar tas guzas.

Retsykiais, kad primintų, kieno valdžia ir galia namuose, Elida išvanoja vaikams šonus. Fredriko nuomone, smurtas gimdo smurtą. Pasak jo, kumščiu teisingumo neišmokysi. Užtat pasisodinęs mažuosius kaltininkus prie virtuvės stalo jis mėgsta ilgai pasakoti, kas išmintinga, kas verta atgailos. Su sveiko proto žmonėmis, anot jo, visada galima pasikalbėti. O kvailelių, kad ir kas nutiktų, mušti nevalia. Elida nežino, kas tiems vaikams geriau — ar mamos beržinė košė, ar ilgi tėvo postringavimai. Jei kas ir nutinka, tai juk dažniausiai jos, o ne jo akivaizdoje.

Nereikėjo ginčytis prieš einant į tupyklą. Dėl Fredriko širdies būtina vengti barnių. Tiesą sakant, nebe jo jėgoms ūkininkauti ir žūklauti. O iš ko gyventi? Tik argi jam papriekaištausi — vyrui, kuris grįžęs iš lauko darbų ar žūklės pirmiausia mazgojasi rankas. Kuris atlaidžiai žiūri, kaip blėsta jos išorinė ir vidinė elegancija, ir moka taip gražiai užjausti dėl iškritusio danties.

Et, burbteli ji sau, bala nematė. Juk ir pačiai nuo to ne geriau, nes tupykloje ji paprastai mėgaujasi ankstyvo ryto valandėlėmis. Kol beauštanti diena neįsuka į darbus. Kol gali parymoti. Netgi pasvajoti apie tai, kas neišsipildo. Įsivaizduoti, kad kaip tik ši diena pažers dar vakar neįsivaizduojamų galimybių.

Elida išskleidžia seną laikraštį, Fridą jų čia pridėjusi visą šūsnį. Fredrikas kaupia jį dominančius straipsnius ir naujienas tikėdamasis anksčiau ar vėliau juos perskaityti. O čia tupint visai nesvarbu, kad laikraščiai seni. Yra laiko jiems pasklaidyti, tik šviesos trūksta. Langelis aukštai, atgręžtas į šiaurę. Ji nupučia šieno dulkes, nugulusias ant nesandariai sukaltos sienelės iš daržinės pusės.

Ketindama atsiplėšti skiautę ištiesina laikraščio lapą ir netikėtai pamato apšiurusią nuotrauką iš Norvegijos jubiliejui skirtos parodos, kurioje apsilankė karalius Hokonas ir karalienė Moda. Perskaito ir išspausdintą poeto Nilso Koleto Vogto posmą: