Хербьёрг Вассму - Šimto metų istorija

Kaip vertinti Elidos išdavystes? Kilme savo pačios išdavysčių aš neteisinu: Elidai tik dėkoju, o ne ją teisiu.

*

Senelė Elida yra žilaplaukė moteris su stora, ilga kasa. Išsipina ją kiekvieną vakarą. Paleisti plaukai pailgėja, lyg mostelėjus burtų lazdele. Suku galvą, kaip tai nutinka. Plaukai plaikstosi, sklaidosi. Nubanguoja žemyn, susitaršo. Švelnūs, dvelkiantys kadagių nuoviru. Vakarais, kai man jau reikia gultis, ji šukuojasi plaukus ir pasakoja. Apie mano mamos tėvą Fredriką, kurio nesu mačiusi. Apie tą išvaizdų ir protingą vyriškį, jei ne širdies liga, neabejotinai galėjusį tapti ypatingu žmogumi. Jam sutrukdžiusi ir didelė šeima, ja reikėję rūpintis. Neatsimenu, kad senelė būtų prasitarusi, esą toji šeimyna buvusi našta ir jai pačiai.

Senelės namuose žaidžiame ludo4. Kai kada ateina pusbroliai ir pusseserės. O vakarais tik man vienai nereikia grįžti namo. Kokia laimė, kad nuo namų mane skiria kelionė maršrutiniu keltu! Senelė Elida pasakoja apie šeimos gyvenimą senais laikais. Apie žvejus ir trobelninkus, pastorius bei pirklius — ir fogdą. Nežinau, kas tas fogdas, bet neklausiu. Kad istorija nenublanktų. Pasirodo, kad Fredrikas ir jinai — trečios eilės pusbrolis ir pusseserė. Jo tėvus su Sara Susane sieja giminystės ryšiai.

Kai reikia išvažiuoti, paleidžiu dūdas ir prašau, kad leistų pasilikti. Neleidžia, bet ir neklausia, kodėl nenoriu namo. Sako „nekvailiok“ ir toliau kepa blynus. Kaip ji nusprendžia, taip ir būna.

*

Apie jį senelė Elida visada atsiliepia gražiai. Pasak jos, niekas kitas taip nemoka sutepti siuvamosios mašinos ir niekas kitas taip nejaučia, kas dera, o kas ne. Tuo esąs panašus į mano mamos tėvą Fredriką. Ir jai nė motais, kad ne jis, o Jordisė yra Fredriko duktė. Anot Elidos, visus reikia priimti tokius, kokie yra. Pasak jos, mano dėdė Bjarnė taip pat ne žvejybai sukurtas. Veikiausiai jai patinka kitoniški žmonės, tik nesuprantu, kodėl. Klausti lyg ir nepatogu. Pasirodo, svarbu būti panašiam į senelį Fredriką, net jei jis miręs. Gali manyti, kad tie nesukurtieji žvejybai miršta greičiau už kitus, bet taip nėra. Priešingai. Vargšai našlaičiai beveik be išimčių yra vaikai tų, kurie plaukia žvejoti. Gali taip samprotauti, bet nereikia nieko sakyti. Jei nori išvykti iš salos, esi priverstas sėstis į valtį ir plaukti į jūrą, ar tu žvejys, ar ne. Bet dėdės Bjarnės aš nenoriu netekti. Atrodo, Jordisė taip pat, nors aš ir neklausiu.

Tąkart, kai Jordisė dviračiu atveža iš pašto didelį paketą, pas mus vieši Elida. Ji jau suskubusi išmesti visas negyvas muses, mano sukauptas kambaryje ant palangės už užuolaidos. Senelė paprastai miega mano lovoje. Tad guliu kitoje, čia man įskausta nugara. Nesvarbu. Atvažiavus senelei Elidai, mano nugara tampa it guminė. Šiaip antrame aukšte miegu tik aš viena. Jordisė, deja, naktimis toli nuo manęs. Kai atvyksta Elida ir ant mano lovos užmeta savo naktinukus, viskas įgauna baltą švytėjimą.

Matau, kaip ridendama dviratį su dideliu paketu tarp vairo ragų atšlaite kyla Jordisė. Pasitinku šokinėdama aplink ją lyg vikrus šermuonėlis ir klausiu, kas tai.

— Lyja. Įvežk dviratį į tvartą! — tarsi negirdėdama manęs sako ji.

Darau, kas liepta, ir tuo pat metu mokausi važiuoti. Balnelio dar nepasiekiu, todėl stojuosi tiesiai ant paminų ir minu. Takeliu nuo laiptelių pro tekėlą, po sutrešusią daržinės užvaža iki tvarto. Žemyn atšlaitėmis nevažiuoju. Ten, pasak jo, galima smarkiai susižaloti. Bet, jam išvykus iš salos, neatsilaikau, riedu žemyn. Jordisė nieko neįtaria, kol tenka užklijuoti nuobrozdas pleistru ar aptvarstyti kokiu nors skudurėliu. Turiu saugotis, kad nenuvirsčiau. Galiu apdaužyti dviratį. O pačiūžas skolinuosi iš kitų vaikų. Man jų neperka, nes kitados eketėje nuskendo jo pažįstamas berniukas. Dabar vasara, todėl tai negresia.

Prienamyje išgirstu Elidos balsą.

— Nereikėjo nieko iš jo prašyti!

— Neprašiau. Pats pasiūlė.

— Ką sako Hansas?

— Nemanau, kad tau čia esant jis ką nors sakytų. Juk pats girdėjo, kaip Torsteinas pasiūlė.

— Ar prašei, kad nupirktų kaip tik lėlę?

— Ne! Sakė, kad išvykęs ją nupirks. Aš, aišku, už ją sumokėčiau. Čia juk apskritai nieko negausi. Tik nepamaniau, kad tai gali įvykti taip greitai.

Kai įeinu į kambarį, lėlė sėdi ant stalo. Liūdnos rudos akys, veidelis išdažytas. Skruostuose — tikros duobutės. Standūs rusvi plaukai, pirmyn ištiestos rankos. Kojos išskėstos į šalis, apautos tikrais suvarstomais batais, suknelė balta, paraukta, su mezginukais.

— Neee! — sušunku paliesdama ją.

— Kaip tai „neee“! Nuo šiol turėsi lėlę! — imdama nuo stalo laišką tvirtina Jordisė. Kiek padelsusi slepia jį spintelėje su puodais.

Virtuvėje palei visą ilgą sieną sustatytos spintelės. Dvi jų priklauso man. Galiu ten tupėti lyg urvelyje, laikyti savo daiktus. Be manęs, spintelėje niekas daugiau netilptų.

Jordisė sako teisybę: pas mus svečiuojantis Elidai, jis nesibara. Bet paskui, kai manęs nebus namie, lėlei grės pavojus. Nedrįstu palikti jos mėlynajame vežimėlyje, dovanotame tetos Gudrunos. Ji gyvena Švedijoje. Lėlę vadiname amerikiete. Žaidžiu su ja tik tada, kai jo nėra namie. Paprastai lėlė guli skardinėje dėžėje, kurią gavau iš Renės parduotuvės. Dėžė geltona, su raguoto gyvūno atvaizdu ant dangčio. Guli tamsiame spintelės kampe, nesukeldama jokio įtarimo.

— Kur lėlė? — klausia Elida.

— Guli savo vietoje, — atsakau.

— Susitvarkyk! Kodėl ne vežimėlyje?

— Jame guli negrė iš Oslo, — aiškinu.

— Tokiai mažai lėlytei vežimėlis per didelis. Paguldyk į jį savo gražiąją amerikietę!

— Jai vežimėlis nepatinka, — sakau.

Kai Elida paklausia lėlės vardo, neturiu ką atsakyti. Juk ji niekaip nepatikėtų, kad lėlės vardas Torsteinas.

Kartą nešuosi lėlę į biblioteką. Skardinė dėžė netelpa į mokyklinę kuprinę, tad paimu mamos. Ši man per didelė, einant daužo užpakalį. Per krūtinę surišu diržus virvele, kad neslystų. Kuprinėje telpa dėžė, tilps ir knygos. Biblioteka dar uždaryta, bet bibliotekininkas mane įsileidžia, kaip visada. Stebėdamas mane imant lėlę iš dėžės ir sodinant prie lentynos, jis šypsosi ir sako, kad ji graži.

— Iš Amerikos, — paaiškinu.

Jis atneša didelę storą knygą su Niujorko nuotraukomis. Tokios neišsineši, bet tai nesvarbu. Puiku turėti ką nors atsargai kitoje vietoje, ne namuose. Vienoje nuotraukoje milžiniška moteris aukštai iškėlusi laiko rankoje deglą.

— Tai tavo mama, — sušnabždu lėlei. Atrodo, ji tai jau žino.

Pasiimu į namus knygą apie Tarzaną.

Smagu, kai eidama turi su kuo pasišnekėti. Lėlė pasakoja apie Ameriką. Tarsi būtų aplankiusi visas nuotraukose mano matytas vietas. Negi tikėsi viskuo, ką ji sako, aišku, ne. Juk ir aš pati ne visada sakau teisybę.

Prifantazuoju apie pašlaitėje niūksančią apleistą viralinę. Pasakau pastoriaus dukrai Ainai, kad „Pagalba iš Europos“ viename trobesio kambaryje prikrovusi žaislų. Ji pasilypėja prie lango. Aš juk žinau, kad ten sumestos tik dėžės ir stovi alaus kubilas. Todėl pareiškiu, kad žaislai, matyt, sukrauti kitoje viralinės patalpoje. Pastogėje. Jos langai mudviem nepasiekiami.

Aina klausia, kam skirti tie žaislai. Atsakau nežinanti, kam, bet tikriausiai jie bus persiunčiami į kitą vietą. Jai keista, kad „Pagalba iš Europos“ laiko žaislus viralinėje. Nusprendžiame, kad visa tai truputį įtartina. Gal ten ne žaislai, o kas kita? Ilgai spėliojame, kas tai galėtų būti. Jei ne dinamitas ir minos, tai gal slapti dokumentai ir žemėlapiai? Arba karstai? Aina čia užuodžia sabotažą. Ji vyresnė už mane. Nežinau, ką šis žodis reiškia, bet nenorėdama išsiduoti neklausiu.