Хербьёрг Вассму: Šimto metų istorija

Iš nežinojimo ką daryti ir kur dėti rankas ji apkabina jam kaklą. Ir laikosi tvirtai prisispaudusi, kad palengvintų naštą. Kaipgi kitaip?

Susirinkusieji ploja ir šypsosi, kai kas skatinamai šūkčioja. Bet Johanesas nekreipia dėmesio. Porą kartų slystelėjęs išsilaiko ant kojų ir užneša ją iki pat namų. Paleidęs iš glėbio atsargiai pastato ant prieangio laiptelių priešais savo motiną.

— Hana, nuvesk Sarą Susanę į pietų palėpę. Galės ten nakvoti iki vestuvių! — pasigirsta svarūs ponios Krog žodžiai. — Žinoma, man pirmiausia reikėjo atsiklausti tavo motinos, ar ji nieko prieš, kad tu jau gyventum pas mus, — atsidususi priduria ji. Visi nenusivilkę tebestovi prieangyje. Sara Susanė užuodžia šalto išblizginto sidabro ir jūros išmestų pagalių kvapą.

— Jei jau tinku į nuotakas, tai gal galiu ir iš namų išeiti, — nusimesdama kailius meiliai atsiliepia ji.

— Bet tu pamiršai pranešti...

Stoja tyla. Johanesas perima kailius ir apkabina ją per liemenį. Saros Susanės akyse tvenkiasi neprašytos ašaros. Toliau kalbėtis ji nebenori.

— Žinutę išsiunčiau... Bet gal tau nepatinka, kad aš atvykau? — tyliai klausia ji.

Moša Hana atveria duris į svetainę. Sklindanti iš ten šviesa tarsi sušvelnina šaltį. Johanesas išskleidžia rankas į šalis kviesdamas vidun.

— Dieve gink, vaikeli, tikrai ne. Tik nenoriu susipykti su tavo mama, — stovėdama prieangyje sako ponia Krog.

Sara Susanė nusigręžia. Koks keistas sutikimas... Bet taip jau yra.

— Nepažįstu nė vieno žmogaus, su kuriuo mama būtų kada nors susipykusi! Ji ne tokia, — pareiškia garsiai ir aiškiai.

Stropiai užvėrusi duris našlė Krog pamažu įeina į svetainę. Saros Susanės motina būtų sutikusi visiškai kitaip. Bet palengva tuklios ponios veidas ima švelnėti. Susidaro įspūdis, kad ji viena ranka duoda, o kita atima. Sara Susanė yra girdėjusi, kad ponia Krog labai taupi, reikalauja darbštumo ir drausmės, ypač iš savųjų. Itin griežta sūnums. Tik vėliau Sara Susanė supranta, kodėl jos atvykimas sukėlė nenatūralią įtampą tarp šeimynykščių.

Rimtu vyresniojo brolio Eilerto veidu perbėga šypsena, kai mažiausiai to tikiesi. Savo greitakalbe jis tarsi nori išpirkti Johaneso ydą. Hana aprodo namus ir padeda susigaudyti, kur kas padėta. Ši garbiniuota šviesiaplaukė kvėpuoja taip, lyg būtų smaugiama. Anyta nekalbi. O gal šiuose namuose neįprasta balsiai dalytis mintimis. Antra vertus, Sara Susanė tikrai nepasigenda besiliejančio motinos kalbų srauto.

Pirmąją naktį Ofersiojuje gulinčiai po pūkine antklode Sarai Susanei dingojasi, jog dabar ji skaičiuoja paskutines savo gyvenimo dienas, bet turi pripažinti, kad Johanesas jai patinka. Bent kol nepraveria burnos. O kai prabils — ar ji mokės prisitaikyti?

Praeina kelios dienos, ir jos nebestebina tos didžiulės jo rankos ir kojos. Jis aprodo sodybvietę. Paklaustas, kur jųdviejų virtuvė, purtydamas galvą leidžia suprasti, kad virtuvė esanti bendra, užtat didelė. Ilgai ja neteksią naudotis. Juk jiedu išsikelsią į Havnesą.

Sara Susanė linkteli galvą. Jei jis daug nekalba, neaušins burnos ir ji.

Tada, Johaneso nešama ant rankų į namus, Sara Susanė tarsi pasižiūrėjo į jį kitomis akimis. Šitaip ją kartais nešiodavo vaikystėje. Johanesas ją prispaudė taip, kad per drabužius ji juto karštą jo kūną. Nei jis liežuvio plonino, nei buvo išlenkęs dėl drąsos, tik apglėbė su nepaprasta jėga. Ir visai nelauktai ją užplūdo saugumo jausmas.

*

— Man rodos, kad per vestuves bus daug kalbų apie debetą ir kreditą, — pareiškia Hana. Šį vakarą sudaromas svečių sąrašas ir tariamasi, kaip juos susodinti.

— Juk vaišinantis apie pinigus nekalbama, — sako Sara Susanė.

— Dar ir kaip — pamatysi, kai Eilertas su Johanu Borderviku įsismagins.

— Betgi yra elgesio taisyklės.

— Taisyklės kinta, palauk, įsitikinsi. Yra ir tokių, kad patys jas nustato. Ypač akis užsipylę vyrai. Ir ponia Krog...

Paskutinį sakinį Hana ištaria pašnibždom.

Sara Susanė nutyla, nes dalyvauti tokiuose pokalbiuose jai stinga patirties. Bet palengva supranta, kad Hana sako tiesą. Šiaip jau Johaneso motina gana simpatinga, to nepaneigsi. Bet ir malonaus bendravimo valandėlėmis ji ieško sau naudos, tarsi nuolatos įkainoja aplinkinius. Sarą Susanę tai tiesiog glumina — su žmonėmis ponia Krog bendrauja visiškai kitaip negu jos motina. Ši pasitinka svečius ilgomis kalbomis apie žmonių gerumą ir nenuspėjamą likimą, o ponia Krog naudojosi proga sutvarkyti dalykinius reikalus. Santuokos visybė

Vestuvės atšokamos ne po Kalėdų, o gruodžio devynioliktą. Juk nuotaka jau vietoje, o ir svarbiausiems svečiams toji data taip pat tinka. Sara Susanė pažįsta ne visus, bet juodu su Johanesu turi daug bendrų giminių. Jai dingojasi, kad jie visi skendi rūke, o kai išnyra, veidai atrodo svetimi, lyg slepiami po kaukėmis. Keistai atrodė net Iverinė, nors toji visada išlieka savimi. Tarsi skelbiamus tostus ir kunkuliuojančią linksmybę gožtų liūdesio šešėlis.

Amžinatilsį Jensui Krogui sumokėjus aukcione 57 talerius, jo šeima tapo nedidelio trobesio šalia Liodingeno bažnyčios savininke. Ten ir puošiama jaunoji. Viduje ūžia juoda ketaus krosnelė, už langų drimba sniegas. Ištirpusio sniego balutėse prie laukujų durų išrikiuoti auliniai, antkurpiai, čia pat pūpso kailiniai ir milinės. Peržengus slenkstį, nosin iškart muša troškus kvapas. Ant stalų ir pasieniuose akį traukia padėklai su vaišėmis.

Užsimetusi ant kelių kailinį apklotą ponia Krog sėdi prie krosnelės, o ponia Lind painiojasi po kojomis tarnams — šie pluša betvarkydami visą tą gerą. Tai viena, tai kita lepteli kokį žodį, bet niekas nekreipia dėmesio. Ponia Krog stengiasi griežti pirmuoju smuiku, nes tekamo amžiaus dukras ji jau išleidusi už vyrų, ir ponia Lind šia prasme atsilieka. Matyt, dėl to pastaroji stengiasi kalbėti maloniu balsu, žvilgsniais ir gestais siūlydama savo paslaugas.

Patalpa pritvinkusi šlapių avikailių, dervos ir šviežio prakaito tvaiko. Kartais padvelkia rožių odekolonu. Kai pamažu ima sklisti su niekuo nesulyginamas kavos aromatas, visų veidai nušvinta. O kai atidaromos tošinės dėželės su užkandžiais, po žemomis lubomis, lyg kokiame paukščių turguje, suklega balsai.

— Jei nuotaka jau pasidabinusi, tai būtų galima pradėti! — šūkteli kažkas.

— Dar ne, — atsiliepia kitas balsas.

Už širmos, seserų ir Hanos apsupta, sėdi Sara Susanė, vilkinti brolio Arnoldo dovanotą vestuvinę suknelę. Atsivežtoji iš Lindų sodybos netinka. Smulkutė, liesutė nuotaka tame šeimos relikviniame apdare prapultų. O Marenai andai ji buvo kaip nulieta. Suknelė, kurią Sarai Susanei pasiuvo Stranstedo siuvėja, atitinka paskutinę madą. Ji pasiūta iš juodo šilko, pirkto Bergene, ant krūtinės — puošnūs nėriniai, įsmaugta per juosmenį, sijonas klostėtas. Rankovės pūstos, nuo alkūnių aptemptos; siūlės dirgina rankas. Protarpiais Sara Susanė tai junta, protarpiais ne.

Aplinkui nerimastingai sukasi motina, norėdama prisegti didelę kamėją, kuria tokiomis progomis puošdavosi jų šeimos moterys. Bet Hana tvirtina, kad stora segės smeigė sugadins audinį.

— Tuomet tebūnie įsegta visam laikui, — atsidususi pareiškia motina. — Vaikeli, tu šiandien labai graži, — priduria ieškodama nosinaitės.

Segei atsiradus ant krūtinės, Hana tik trukteli pečiais. Kadaise baltas, nūnai papilkėjęs paveldėtasis nuometas atrodo kaip audeklo skiautė iš kromininko dėžės. Tradicija reikalauja, kad prie jo būtų mirtų vainikėlis, tad motina jų gausiai priskynė nuo vazonėlių Lindų namuose. Vainikėlį ir prie jo pritvirtintą nuometą ne taip paprasta nulaikyti.