Хербьёрг Вассму - Šimto metų istorija

— Na? — kiek palinkdama į jos pusę ištaria motina.

— Mama... — apsupta suklususių seserų sušnabžda Sara Susanė.

— Juk neketini visą gyvenimą dirbti tarnaite? — nesulaukdama atsakymo teiraujasi motina.

— Ne...

— Vyras simpatingas. Apveidus! Patikimas! Jam tik dvidešimt šešeri! Be to, mūsų giminaitis iš savo tėvo Jenso Krogo pusės. Arnoldas ir Severinas — jo sesers sūnaus krikštatėviai. Su Krogų vaikinais tavo įbroliai yra turėję nemažai reikalų. Brangute Sara Susane... Mikčioja jis, be abejo, iš susijaudinimo.

— Ar pastebėjot, jo akys visai kaip mūsų Sarčio? Didžiulės, žvilgančios, — išpoškina Anė Sofija.

— Nesvarbu, kad mikčioja! Bet...

Motina garsiai atsidūsta. Ji stovi visiškai arti, kitapus staliuko. Sara Susanė tiesiog sustingsta pajutusi motinos ranką ant savosios.

— Ak šitaip... Ką gi... gali palaukti, kol grįš Arnoldas. Niekas man neprikiš, kad skubu ką nors vyti iš namų!

— Gal jis paims mane, jei tu atsisakysi? — nusikvatojo Elena.

— Netaukšk niekų! — Ponia Lind kilsteli galvą ir visas iš eilės perveria akimis.

— Ne visi tuokiasi iš meilės, — baugščiai žvilgtelėjusi į motiną sumurma Amalija.

— O gal Sarai Susanei lemta gyventi savo sodyboje vienai, be vyro, kaip Torstade gyvena Iverinė, — įsiterpė Elena.

Ji turi galvoje visų gerbiamą ir vertinamą įseserę. Jiedvi su ūkvaizde Peroline puikiai tvarkosi. O kaip šauniai švenčia Kalėdas! Svarbiausi ten ne vyrų pokalbiai, o Iverinei rūpimos temos.

— Meilė... gali būti visokia... Iš arti neretai jos nė nepastebi... Tas išgarbintas kraujo šėlsmas, laikinas kaip pavasario šalnos, negali tapti viso gyvenimo pagrindu, — atsidūsta motina.

— Bet, mama, tu visada taip gražiai kalbi apie tėtį — juk tai ir yra meilė? — lipšniai paklausia Anė Sofija.

— Ane, mažute, jam mirus, tau buvo vos vieneri. Aš turėjau ganėtinai laiko pamąstyti apie visus — jį ir jus, našlaičius. Dariau tai iš meilės. — Motina vėl atsidūsta ir prispaudžia nosinaitę prie akių.

Sugrįžęs namo Arnoldas išgirsta apie skraistę ir laišką. Plačiai išsišiepęs sako:

— Nuostabu! Johanesas Krogas! Sveiko proto ir, kiek žinau, su niekuo nesusipykęs. Ką čia ir sakyti... Nors nevedęs vyras — ne bėda, bet čia, pas mus, mamos nuomone, viengungių per daug: Jakobas, Helenė, Amalija, Elena, Anė Sofija, tu ir aš, — išvardija jis. — Tikriausiai mama vartosi naktimis bemąstydama apie mūsų visų, ypač merginų, ateitį.

Sara Susanė neatsiliepia. Palubėje pakabintas ant žalvarinių grandinių vos pastebimai siūbuoja žibintas, perpus pripiltas aliejaus. Kaip suodina švytuoklė po linguojančiomis lubų lentomis. Virš jų palėpėje vaikščioja motina, jos trumpi tvirti žingsneliai ūmiai nutyla, paskui sukaukši iš naujo. Gali manyti, kad ji stabteli norėdama į ką nors įsiklausyti arba užkliuvo ir tuoj pat parkris. Kad ir kaip būtų, motina, regis, viliasi žaibiškai sulauksianti pagalbos. Sara Susanė, kiek pamena, visada baimindavosi kokios nors negandos, jei tik motina imdavo šitaip vaikštinėti po palėpę. Trūksmingas grindų girgždenimas, ūmiai — visiška tyla. Ir vėl sukaukši žingsneliai. Kiti, žiūrėk, pereina per palėpę, ir nieko. O motinos vaikščiojimas kitoks. Atrodo, ji tyčia tempia laiką ir vengia lipti žemyn. Delsia jiems pasirodyti, ilgina buvimą palėpėje stabtelėjimais, tarsi norėdama atkreipti dėmesį, kiek jai tenka permąstyti, kiek rūpesčių ir vargo patirti, kad jie būtų laimingi.

Svetainėje Arnoldas ir Sara Susanė sėdi vieni. Žibintas palubėje tebesiūbuoja. Viršutinis užuolaidos ruožas surinktas į tvirtas, standžias klostes. Reikia tik bulvių krakmolo, paskui saikingai papurkšti ir išlyginti. Šis triūsas — ne motinai, ji tais dalykais neužsiima. Tiesa, ji niekada neišsitaria tokio darbo nemėgstanti ar kad jis ją žeminąs. Ne, nieku gyvu ne. Atėjus tvarkymosi metui, jai būtinai prireikia surūšiuoti daiktus sekretere ar padaryti dar ką panašaus. Kol išteka, namų tvarkymo ir skalbinių laidymo darbams vadovauja Marena. Dabar tarpusavyje keisdamosi tuo rūpinasi seserys ir tarnaitės.

Arnoldas nerimastingai žvalgosi, ko nusitverti. Jis beveik niekada nenustygsta vietoje, net sekmadieniais. Dažniausiai sekmadieniais.

— Jei jau Johanesas pirks Havnesą ir dirbs savarankiškai, jam namuose tuoj pat prireiks moteriškės. Mano manymu, negaišuok ir atsakyk jam. Ant kiekvieno kyšulio — tuntas ištekėti besitikinčių panų.

Ji nori sugauti jo žvilgsnį. Pabandyti įteigti, kad tikisi iš jo visai ko kita. Ko — ir pati nelabai žino, tik baisu, kad brolis Arnoldas, kurio nuomonę ji didžiai vertina, jai toks abejingas.

— Maniau, kad mane suprasi... — prataria ji.

— Taip ir yra, meilute mano... Nepažįstu nė vieno geresnio už Johanesą.

— Bet ar neturėtų būti ko nors daugiau?

— Daugiau? Ką turi galvoje?

— Nejaugi reikia tekėti už bet ko?

— Johanesas — ne bet kas, — nevilties kupinu balsu atsako jis. Vis dėlto jos žvilgsnio neatlaiko — nusuka akis.

— Tikėjausi tavo paramos, — sušnibžda ji.

— Aš stengiuosi!

Ji dar pasėdi tarsi ko vildamasi. Nieko nesulaukusi pakyla nunarinta galva. Porą kartų perbraukia rankomis sijoną ir pasuka prie durų. Kiūtina iš lėto. Jei jis prabiltų, bent ištartų jos vardą, ji pultų atgal.

Sara Susanė tris dienas išguli su skaudama gerkle ir turi pranešti Vinjės šeimininkei nustatytą dieną nepajėgsianti atvykti. Poniai sugedusi nuotaika dar nuo tada, kai Sara Susanė ruošėsi važiuoti namo, tai galima įsivaizduoti jos veidą, atėjus šiai žiniai.

Motina aplanko ligonę. Stovėdama kamaraitės tarpduryje pareiškia niekaip nesuprantanti, kad galima peršalti tokiu metų laiku. Ne, dėl negalavimo ji Sarai Susanei nepriekaištauja, tik sako, ką mananti. Baigia žodžiais: „Ta mano vargšė mergaitė!“ Sara Susanė supranta — jei nepaisydama perštinčios gerklės imtų ir pravirktų, motina prisėstų ant lovos krašto. Bet ji tik linkčioja arba purto galvą derindamasi prie motinos šnekos. Tai trunka neilgai. Likusi viena ji užsimerkia ir guli nejudri valandų valandas. Šiaip ar taip, jos gyvenimas baigtas.

Įsitikinusi, kad laikas atsisveikinti su šiuo pasauliu, pajunta nepaprastą ramybę. Karšta arbata su juodaisiais serbentais ir razinomis turi tokį pat poveikį kaip vaikystėje. Sara Susanė nuryja skystį, o razinas palieka burnoje. Tai neapsakomai ramina. Viena po kitos į palėpę užeina seserys. Joms uždrausta kvaršinti jai galvą dėl to laiško. Seserys stoviniuoja tarpduryje, per pagarbų nuotolį nuo ligonės, jų nuomone, jau atvažiavusios iš Vinjės su peršinčia gerkle. Tegu Sara Susanė tik džiaugiasi gulėdama lovoje, nes lauke apsiniaukę ir lyja — beje, ir pati galinti žvilgtelėti pro langą. O joms reikia nuimti rabarbarus ir šiaip padėti vienur, padėti kitur.

Arnoldas nesirodo.

Atsibudusi ankstyvą trečios dienos rytmetį ji prisimena sapną. Stovi prieplaukoje už krautuvėlės ir laukia prisišvartuojant laivo, o šis vis dar gaišuoja fiorde. Jai bestovint, susilieja visi metų laikai. Fiorde siaučia pūga, stipraus vėjo nešami pro šalį lekia laivai nuleistomis burėmis. Pati ji nejunta nei speigo, nei vėjo gūsių. Atsigręžusi į sodybą mato, kaip saulės spinduliuose skleidžiasi lapeliai — taip arti, kad gali įžiūrėti pūkuotą apatinę jų pusę. Nelyginant pastelinių spalvų padarėliai apie tinklinę tvorą skleisdami aromatą raitosi žirneliai. Akimirka — ir jie vysta, krinta. Bet kodėl jai taip slogu? Reikia išsivaduoti. Išsitrinkti galvą, kad nesijaustų tokia nevalyva, suprakaitavusi. Ji pasilenkia virš garuojančio cinkuoto puskubilio, paskleidžia plaukus, o šie uždengia visą krantinę ir driekiasi jūra vis tolyn, to sustabdyti ji negali. Plaukai apraizgo žuvų džiovinimo žaiginius, uolų smaigalius. Staiga ant viršutinio žaiginio skersinio ji išvysta kojomis per pakinklius užsikabinusį Johanesą Krogą, tiesiantį jai baltutėlį lininį rankšluostį. Jeigu jo padėtis nebūtų tokia pavojinga, ji prapliuptų juoku. Nors kabėtojas sapne atrodo beveidis, atsibudusi ji vis tiek žino, kad tai jis.