Хербьёрг Вассму: Šimto metų istorija

1861 metais Vesteroleno pakrantes užplūsta silkės, o po metų paaiškėja, kad šio jūros sidabro gausu ir prie kitų salų. Silkės telkiasi netoli pakrančių, todėl gaudyti jas lengva.

Broliai Johanesas ir Eilertas Krogai iš Ofersiojaus taip pat sukrunta ruoštis žvejybai. Tvarko laivus ir samdo žmones, moka jiems nuolatinę algą. Pelnu dalytis neketina, nes iš gausaus laimikio tikisi gerai užsidirbti patys. Sklando gandai, kad nuo silkių gausos vietomis net vanduo slūgstąs, žuvų esą tiek daug, kad pabaidžius jas į pakrantę gali semti laimikį tiesiai į statines.

Broliai iš Ofersiojaus gabūs viskam. Kalbama, kad Johanesas užuodžia druską per daugybę jūrmylių. Kol kiti tripinėja ant kranto skųsdamiesi druskos stygiumi ir aukštomis kainomis, jis nieko nelaukdamas išplaukia. Dėl savo mikčiojimo Johanesas Krogas nesileidžia į ilgas kalbas, o veikia.

Jis niekada nelaukia, kol druskos atsargos išseks. Užsikirsdamas bando iš anksto susiderėti su prekeiviais. Kalbantis jam praverčia užrašai ant bloknoto lapelių. Johanesas naudojasi turimais ryšiais, yra atidus pašnekovo balso gaidelėms ir pasižymi kantrybe. Tai palengvina derybas dėl mažesnės kainos. Jis nevengia pasinaudoti giminaičiais ir pažintimis Bergene, Bio srityje, Lofotene, Tromsėje. Padeda ir tai, kad per daug nesismulkindamas atjaučia kitus.

Vis dėlto žmonėms kliūva jo jaunas amžius, erzina neaiški kalba. Ypač nervinasi negalintys greitai perskaityti jo taip spėriai primarginamų lapelių.

*

Sara Susanė palieka motinos namus Chiopsvike ir tampa tarnaite Vinjės sodyboje, Bio kaime. Silkių ir druskos kainos jai nerūpi. Atmintin įstringa Johanesas, užsukantis į jų krautuvėlę ir į kitus trobesius. Ne vieną kartą. Atrodo vyresnis gal keleriais metais, ne daugiau. Prakaulaus ir gysloto kūno, miklus it po plynaukštę gainiojantis elnius samis. Jo dailią galvą puošia šviesios garbanėlės ir barzdelė. Bet jau rankos rankos! Turbūt Kūrėjas bus pristigęs gražesnių — ilgos su stambiomis kaip gumbai plaštakomis. O didžiulės kojų pėdos tarsi augaloto plačiapečio. Bet Johaneso Krogo eisena lengva, kiek spyruokliuojanti, lyg pritartų kvatojimui, o gal ir giliam sielvartui. Akys skaidrios. Kai žvelgia tiesiai į tave, aplink lėliukę matyti visas baltymas — lyg išplėstose, su nuostaba tyrinėjančio pasaulį vaiko akyse.

Johanesą ji įsimena nuo sesers Marenos vestuvių. Jis šmėžuoja tarp kitų vyrų, bet su niekuo nesišneka. Stebi besikalbančius. Kartais energingai, o kartais liūdnai pakinkuoja galvą. Nuo kitų laikosi atokiai, ir, nors spokso į Sarą Susanę, nepanašu, kad ją mato. Prisimena jį atraitytomis rankovėmis saulės nutviekstame sode. Bet juk daug kas užsuka į krautuvę ir trobas. Pažintimi tokių apsilankymų nepavadinsi.

Eina 1862 metų vasara. Šeimininkė kelioms dienoms išleidžia Sarą Susanę aplankyti namų. Sekmadienio rytą motinai, jai ir seserims išėjus iš bažnyčios, priešais išnyra Johanesas Krogas. Tylėdamas žemai nusilenkia ir paspaudžia kiekvienai ranką — kaip per laidotuves.

Motinai nutraukus stojusią tylą įprastu gražbyliavimu, jis įteikia Sarai Susakei popierinį maišelį. Lyg žinodamas, kur gali ją sutikti, o dėl maišelio sutaręs iš anksto. Nors ji ir apstulbsta, bet pro akis nepraslysta virpanti didžiulė jo ranka ir kakle įsitempusi gysla.

Niekur nedingsi — Sara Susanė abiem rankom suima dovaną. Jam nesiliaujant linkčioti galvą maišelio pusėn, ji išima baltą šilkinę skraistę ilgais sunkiais kutais ir laišką su įspausta monograma: J. K. Taip sutrinka, kad net pamiršta padėkoti. Aplinkiniai spokso. Kažkas šypteli. O čia dar seserys Amalija ir Elena vis susižvalgydamos šaudo akimis. Išsižiojusios keturiolikmetės Anės Sofijos žvilgsnis klaidžioja nuo vieno prie kito. Nejaukią padėtį ištaiso ponia Lind — pakviečia Johanesą Krogą pietų. Nieko nelaukdama ji ima čiulbėti apie bendras gimines, paberia klausimų apie jo motiną, silkių kainas, apie viską ir nieką.

Per pietus ir kavogėrį Johanesas sėdi įsmeigęs akis į tašką šalia Saros Susanės galvos, pritariamai linkčiodamas poniai Lind. Žvelgia įdėmiai, bet vis tiek gali manyti, kad mintimis jis ne čia, o kažkur kitur. Nevalgo ir negeria, laiko sunėręs rankas ant krūtinės kaip admirolas mūšio atokvėpio valandą.

Sara Susanė laiško taip ir neatplėšia, jis lieka gulėti ant indaujos šalia skraistės. Ji pilsto kavą, o motina, kaip to reikalauja papročiai, primygtinai ragina paskanauti kardamoninių sausainių, apteptų sviestu ir apibarstytų cukrumi papločių. Nors Johanesas net neužsimena apie Arnoldą, motina vis tiek išreiškia apgailestavimą, kad šio nėra namie, ir jam esą tenka bendrauti tik su moterimis. Johanesas stipriai papurto galvą lyg norėdamas paneigti tokią nuomonę.

Motinai beklausinėjant, visos supranta, kad prekyba Ofersiojaus saloje vykstanti sėkmingai, bet jis turintis kitų planų. Neketinantis dirbti brolio Eilerto, paveldėjusio šeimos ūkį, jektos1 škiperiu. Ponia Lind teiraujasi mandagiai, ilgais sakiniais, bet tai jam netrukdo atsakinėti trumpai. Rodos, ji jau iš anksto žino, ką išgirs, ir tik laukia patvirtinimo arba paneigimo.

Bandydamas suregzti sakinį, Johanesas kaipmat užsikerta. Pradeda mikčioti jau nuo pirmojo skiemens lyg baimindamasis, kas bus toliau. Šitaip besikamuodamas pamiršta net įkvėpti. Žodžiai plūsčioja nuolat užsikertančiu srautu.

Ponios Lind tai netrikdo, ji laukia, kol jis atvargs, o paskui toliau lipšniai klausinėja apie menkniekius ir svarbius dalykus. Dažnai atsako pati, kad visus išsuktų iš nejaukios padėties.

— Tai gal Johanesui tetrūksta gyvenimo draugės? — užgieda.

Dėkingas Johanesas porą kartų linkteli galvą.

— Bet jis juk jaunas, jam viskas prieš akis, — guodžia jinai.

— N-n-ne! L-l-laikas b-b-bėga g-g-greitai, — rimtai atsako Johanesas, vis dar įsmeigęs akis į tašką šalia Saros Susanės galvos.

Bet ūmai jis tarsi pabunda iš gilaus miego ir jau nebeapsikenčia kamantinėjamas. Pakyla dar nebaigęs gerti kavos. Apeina visas moteris, kiekvienai paspausdamas ranką — Amalijai ir Elenai, Anei Sofijai, motinai, galiausiai Sarai Susanei. Iš veido atrodo užsisklendęs, bet kaklas plieskia skaisčiu raudoniu, o pats vis šnairuoja į indaują, ant kurios guli laiškas.

Jam išėjus, seserys supuola prie gražiosios skraistės. O motina atkiša laišką Sarai Susanei. Lėtai, gracingai. Kone pergalingai. Tarsi žinią nuo paties prancūzų karaliaus Saulės. Bet Sara Susanė jo nepaima. Ji įdėmiai tyrinėja grindų kilimėlio raštą.

Atsidusdama motina priekaištingai pažvelgia į ją ir atplėšia laišką. Iš pradžių permeta akimis, paskui atsitiesia ir ima skaityti. Balsas skamba taip, lyg būtų skaitoma Kalėdų evangelija.

Didžiai godojama panele ūkvaizde Sara Susane Bing Lind,

turiu garbės prašyti Jūsų rankos, kad būtume kartu ir laimėje, ir nelaimėje, kol mirtis mus išskirs. Užtikrinu, jei sutiktumėte, Jums niekada netektų gailėtis ar kentėti.

Garantuoju Jums pajamas ir būstų, nes netrukus įsigalios Havneso uosto ir viensėdžio pirkimo iš Johano Ursino sutartis.

Ir dar: jei sulaukčiau neigiamo atsakymo, drįsčiau prašyti — tegu šis pasiūlymas lieka tarp mūsų.

Jums atsidavęs

Johanesas Irgensas Krogas,

jektos škiperis

P. S. Atleiskite už rašysenų, mat esu labiau pratęs rašyti skaičius.

Per akmenuotą kiemą kažkas džeržgina geležimi apkaustytą vežimėlį. Su sekmadieninių pietų likučiais rankose laipteliais į namo rūsį čiauškėdamos nulipa abi tarnaitės. Sara Susanė tebesėdi įsistebeilijusi į varnėną, smaguriaujantį sode dar neprisirpusiomis šermukšnio uogomis. Diena švyti giedrumu.