Хербьёрг Вассму: Šimto metų istorija

Įsitikinu, kad viskas gyvenime keičiasi — tai į gera, tai į bloga. Viskam savas laikas.

Mano istorijos užuomazga — Saros Susanės susitikimas su dailininku ir pastoriumi Jensenu, nors medžiagos apie tai nerandu. Radusi nebūtinai tikėčiau, kad apie juos parašyta tiesa. Žmogus turi jausti poreikį papasakoti savo gyvenimo istoriją. Tada giminė gali nutylėti slėptinus faktus, bet kiekvieno jos nario valia viską pradėti iš naujo. Žinių ir prisiminimų apie tai, kas ugdė ir gludino mano asmenybę, turiu nedaug. Gal dėl to, kad nenoriu prisiminti. Netausodama savęs veržiuosi pirmyn. Tarsi ateitis galėtų būti kuriama nesidairant atgal. Ponios Lind šeima

Ponia Lind iš Chiopsviko tampa našle 1848-aisiais, bet palikimas išsidalijamas tik 1851 metais.

Ginčų tarp paveldėtojų iš abiejų Jakobo Lindo santuokų — šešių vaikų iš pirmosios ir devynių iš antrosios, su Ane Sofija Drejer, — nekyla. Jei nekilnojamasis turtas ir krautuvė būtų parduoti, kiekvienam paveldėtojui liktų katino ašaros. Todėl krautuvė bei pastatai atitenka našlei, ir ji nekantriai laukia, kada pagaliau suaugs vyresnėlis, penkiolikametis Arnoldas. Kitas sūnus, Jakobas, šešeriais metais jaunesnis. Namuose sukiojasi visas pulkas dukterų, ir jomis taip pat reikia pasirūpinti.

Šeštajam vaikui, ugniaplaukei Sarai Susanei, tik šešeri.

Ką ir kalbėti, Arnoldas stengiasi palengvinti motinos gyvenimą. Jis turi, kaip čia pasakius, tam tikrą ydą ar silpnybę, būdingą tik menkai saujelei vietos vyrų, — atvirai reiškia savo jausmus ir be užuolankų dalijasi mintimis. Toks atvirumas žmones traukia, o gebėjimas išklausyti — tiesiog pakeri. Gal tai charizma, jei kalbėsime naujoviškai? Moterys ją ypač junta. Visos seserys, nuo trylikametės iki metinukės, nedvejodamos jam patiki kiekviena savo likimą. Na, gal ne visos — tik ne vyriausioji Marena Marija. Mirus tėvui, paaiškėja, kad namuose ji nebėra svarbiausia. Svarbiausias iškart tampa Arnoldas. O jai telieka kasdienis triūsas ir nuo darbo suskirdusios rankos. Ji privalo rūpintis jauniausiąja seserimi Ane Sofija. Turi klausytis begalinių motinos išvedžiojimų apie meilę ir sielvartą. Tarsi niekas kitas, be ponios Lind, nebūtų to patyręs. Tarsi visi kiti, neišskiriant nė jos vaikų, būtų bejausmiai keturkojai.

Užsispyrimas ar nepaklusnumas Marenai svetimi. Mažuosius ji auklėja ne meilikavimu ar antausiais, o žvilgsniu ir kantrybe. Tokia ir atrodo toji Marena — tvirta ir pastovi it prieslenksčio akmuo. Deja, akmuo, niekad neglostytas saulės spindulio, šilumos skleisti taip pat negali.

Marena Marija Lind saulės ir nesitiki, tik ieško, kaip išvengti šešėlių. Bet kokiam vyrui, pasirodančiam krautuvėlėje ar Lindų namuose, o sekmadieniais — šventoriuje, Marena taiko savo matą. Jos galvoje, kaip neatsiejama dalis, stovi svarstyklės. Gerai slepiamos. Svarsčius ji keičia pagal poreikį. Iš pradžių deda labai sunkius, kokių joks vyras nepajėgtų atsverti. Bet po konfirmacijos Marena ima atlaidžiau žiūrėti į gyvenimą. Ilgainiui supranta, kad naudodamasi vien griozdiškais svarsčiais vyro nepasvers, jį reikia sverti dalimis. Ir tik tada įvertinti visumą. Svarbiausia, pati turi žinoti, ko nori. Taigi sunkius svarsčius tenka keisti lengvesniais. Kartais įdėmiau pažvelgusi ji turi pripažinti, kad prekė, anksčiau įvertinta kaip pirmarūšė, pasirodo esanti neverta nė skatiko.

Marena nėra atviraširdė, tad ir suklydusi neapsijuokia. Ji atmeta nuolatines motinos kalbas apie jausmus, atstumia jos lipšnumą ir emocinį artumą, atsiriboja nuo perdėto rūpinimosi Arnoldu ir jaunėliu Jakobu, lyg šie iš prigimties būtų pranašesnės būtybės. Suvokia, kad motina gali šitaip tupinėti aplink juos tik pačios Marenos laiko ir net miego sąskaita.

Jau būdama penkiolikos Marena apsižiūri esanti dailiai nuaugusi, bet jaučiasi ganėtinai sena. Mato, kaip akyse gražėja ir seserys, labiausiai Sara Susanė. Be to, jos atrodo tokios linksmuolės, ypač Amalija su Elena Margrete — jų amžiaus skirtumas tėra vieneri metai. Iš seserų elgesio matyti, kad visas pasaulis sukasi aplink jas. Trumpai tariant, joms priklauso ateitis ir gyvenimo linksmybės. Marenai tenka klausytis jų išpažinčių, palaikyti jas ir nuolat guosti; prasidėjus linksmybėms, ji būna jau išsisėmusi.

*

1855 metais, gausiais įvykių, „Tromsės žinios“ rašo, kad šieno bus sočiai, bet visa kita neuždera. Kaip tik tais metais mažažemiai tikisi, kad geriausiai užaugs bulvės ir javai, tačiau bulvių trūksta. Laimė, tai paskutinieji metai, kai dėl Krymo karo strigo prekyba javais su Rusijos šiaure. Jau kitų metų sausį karo veiksmai baigiasi, kovo 30-ąją paskelbiama taika. Tik įnoringi orų dievai tebekariauja. Ir kai Dievas pašykšti žemei dovanų, ne kažin ką į kišenes įsideda ir pirkliai.

Tai netrunka patirti ponia Lind ir Arnoldas, jam jau sukakę dvidešimt dveji. Šeimyną sudaro daugybė burnų. Tiesa, viengungis Jakobas užsidirba žvejodamas. O mintys apie dukras motinai kainuoja ne vieną nemigos naktį. Apie savo rūpestį ji garsiai nekalba, bet vyresnėlės jaučia jį kaip priekaištą. Bet ir tarnauti visą gyvenimą svetur netrokšta.

Vieną dieną iš Tronjemo į Chiopsviką atvyksta jaunasis Johanas Lagerfeltas. Kaip tik tuomet Marenai prireikia vyriškos jėgos pertempti pamuilių katilui iš viralinės į kiemą. Johanas net nepasilabina, stipriais gniaužtais tučtuojau kimba į darbą. Nuo garų jam ant kaktos pasistoja ugniniai karčiai, raudoniu užsiplieskia įsitempęs sprandas. Bešnopuojant ritmingai kilsuoja ūsai, tankūs ir kieti lyg šeriai.

Tokia yra pradžia. Jis apsilanko kartą, kitą ir galiausiai pasiperša. Saviškai šypsodamasis ir visai nesidrovėdamas:

— Mano mintys visą laiką sukasi apie tave. Tai ko čia dar delsti, prašau tekėti už manęs. Ką manai?

Tą giedrą dieną, kai Marena ruošiasi dengti stalą sode, jis pakyla nuo suolo ir prisiartina prie jos. Jiems būnant dviese, jos galvoje svarstyklių nebelieka. Regis, viskas seniai aišku, belieka tai sutvirtinti raštu ir spaudu.

Po vestuvių — jose Johanesas Krogas iš Ofersiojaus salos yra vyriausiasis pabrolys — jaunieji išsikrausto gyventi į Hunholmeną.

Čia, šiaurėje, anais 1855–1856 metais siaučia nuožmi žiema, ji nukamuoja ir žmones, ir gyvulius. Gisundo sąsiaurį kaustantis ledas neatitirpsta iki pat gegužės vidurio. Kainos tolydžio auga, pro užšalusius trobelninkų ir žvejų grytelių langus šiepiasi bado dantys. Valdžia skiria agronomą konsultantą, bet žmonės nesupranta, kam jis čia reikalingas. Šaukiamasi ir Dievo, ir šalies vadovų pagalbos. Tačiau padėti gali tik laikas, ir kai kas tos pagalbos nebesulaukia.

Pergyvenusieji sunkmetį viską greitai pamiršta. 1859-aisiais gyvenimas ima gerėti. Visus to nuopelnus net nesusimąstydama apie Dievo ranką pasisavina žemės ūkio bendrovė. Agronomas lyg pamokslautojas keliauja po apylinkes bandydamas įdiegti naujovę — žemės sklypelių melioravimą. Atseit tik čia ir slypinti visa žemdirbystės sėkmė.

Apsigyvenę Hunholmene Johanas ir Marena pasisamdo du vyrus ir dvi moteris, įnamiais priima šešių narių šeimą su visu ūkiu. Perka keturias karves, dvylika avių, kiaulę ir pulką vištų. Sėja centnerį miežių, sodina aštuonis centnerius bulvių. Ištekėdama Marena lyg per stebuklą išsprūsta iš motinos priespaudos. Neįgyja ištaigingų namų ir brangių daiktų, — nuo jų reikėtų šluostyti dulkes ir jais galėtum pasipuikuoti, — bet įgauna saugumo jausmą ir tampa namų šeimininke. Nesunkiai įsivaizduoja gyvenimą ir be vaikų riksmo, nors tuo metu dar nežino, kad gamta iš jos atėmė motinystę.

Taip jau yra, kad žmogaus prigimtis ir likimas — neįmenama mįslė, o troškimas pasiekti tai, kas nepasiekiama, lengvai tampa manija. Sara Susanė gauna laišką