Хербьёрг Вассму - Stiklinė pieno

– Jis geria tik degtinę ir alų! Iš kur tu? Kaip čia atsidūrei?

– Mes gyvensime ten viršuje. Remontuoti, – pasakė Dortė ir parodė į lubas.

Sargė kurį laiką stovėjo ir spoksojo į ją, paskui užvertė akis ir ištarė:

– Gal tu kvaila?

Dortė įkvėpė ir pamėgino atsitiesti.

– Nesakyk šitaip!

– Šnekėsiu kaip norėsiu! – sušnypštė Sargė. – Bet aš imu tikrai tavęs gailėtis. Ko jis tau priskiedė? Šiame name merginos su vyrais negyvena. Iš to kyla tik triukšmas!

– Mes pora, – pamėgino Dortė, bet moteris tiesiog toliau tarškėjo, kad Artūras tempiasi į namą žmones be jos žinios. Galiausiai ji bakstelėjo į Dortę drebančiu pirštu ir pasakė kažką apie tai, jog gyventi dviese kainuoja dvigubai daugiau nei vienam, ir pridūrė:

– Saugokis, kad tavęs nepamatytų statybų vadovas!

Dortė pažvelgė į kartoninę dėžę su fontanu, kurios neišpakavo. Ir gerai, nes, matyt, turės iš čia išsikraustyti. Sargė ir toliau liejo žodžių srautą, kurį ji tik iš dalies suprato. Ji norėjo tūkstančio kronų iš Artūro ir jos, bet už kokį laiką, nepasakė. Tik pabrėžė, kad tokiame brangiame rajone tai labai pigu ir kad ji galbūt nepraneš statybų vadovui, jog Dortė čia gyvena, jei ji sumokės. Tai, kad Dortė neturėjo pinigų, jos nejaudino.

– Gauk jų! – griežtai ištarė moteris ir nužvelgė Dortę nuo galvos iki kojų.

– Tu žinoti apie darbą? – pasiteiravo Dortė. – Aš dirbti padavėja… kavinėje. Parduotuvė? Plauti?

– Nejau manai, kad mes užsiimame darbų paieška? Tu juk gali prisistatyti statybų vadovui. Tu sveika?

– Sveika?

– Taip, visi, kurie čia dirba, turi būti sveiki. – Sargė žnektelėjo ant kėdės ir staiga pasidarė draugiška. – Paklausyk! Padėsiu tau, galėsi valyti koridorių ir laiptus ir taip truputį susimokėti. Bet turi plauti kaip pridera!

– Gerai! Kada?

– Aš pasakysiu, – tarė ji ir žengė link durų. – Perduok Artūrui linkėjimus ir pasakyk, kad jo nepamiršau!

46

Artūras nepyko, kad ji suardė jo sandėliuko tvarką, kaip jis tai vadino. Priešingai, jis tvirtino, kad kiekvieną kartą vos atidarius duris nutikdavo vis tas pats ir kad jis galvojo įtaisyti kelias lentynas. Sargės jis, matyt, visai nebijojo, bet suirzo dėl jos žodžių, kad Dortė turinti prisistatyti statybų vadovui.

– Prakeikta boba! – sugriaudėjo jis. Kad Dortė valys laiptinę, jis buvo patenkintas. Bet kai ji paminėjo riksmus, vyrukas sunerimo ir susimąstė.

– Tai greičiausiai buvo Julija. Ji nuolat vaidijasi su žmonėmis. Bet dėl šito nesuk sau galvos.

Dortei pamėginus paaiškinti, kad daužėsi piktas vyras, Artūras papurtė galvą ir nebenorėjo apie tai kalbėti. Tiesiog pasiėmė alaus ir atsigulė ant sofos.

Dortė ištraukė iš dėžutės gatavą picą ir padėjo ją ant stalo. Tuomet atsargiai paklausė, kodėl sandėliuke jis laiko keletą fotoaparatų.

– Tai Bjarnės daiktai, – paaiškino. Neatrodė, kad jis žinotų, kas ten buvo, taigi telefono ji nepaminėjo.

Kai juodu pavalgė, Artūras panorėjo sužinoti, ką ji laiko dėžėje po stalu. Dortei paaiškinus, kad tai nedidelis fontanėlis, jis būtinai panoro jį išpakuoti ir sumontuoti. Bekeldamas visa tai iš kartoninės dėžės, jis staiga pralinksmėjo ir užsimanė dar vienos skardinės alaus. Dortė atnešė alaus, o Artūras klūpojo ant kelių ir vyniojo Snieguolę iš popieriaus. Abu nusprendė, kad ji turi stovėti ant stalo laminato paviršiumi – tuomet laidas pasiektų elektros lizdą, be to, o tai ne mažiau svarbu, jie matytų ją visą laiką. Artūrui reikėjo išsiaiškinti, kaip pastatyti Snieguolę, paskui ji turėjo atnešti vandens, kad jis galėtų pripildyti kolbą. Galiausiai beliko tik įjungti. Kai vanduo ėmė tekėti Snieguole ir mažiausiu nykštuku, jis pliaukštelėjo sau per šlaunis, nusijuokė ir keletą kartų ištarė „Velnias!“ Paskui atsitempė prie stalo kėdę, o Dortė turėjo atnešti dar vieną alaus. Kelis kartus jis pats sau nusišypsojo ir patenkintas iškišo liežuvį prie lūpų kampučio, lyg fontanas būtų buvęs jo.

Kai Dortė po valandėlės paklausė, kodėl pas jį yra Bjarnės daiktai, Artūras truktelėjo pečiais ir sumurmėjo kažką apie tai, kad Bjarnė dažnai neturi nuolatinės gyvenamosios vietos.

– Bet tuo nesirūpink. Dabar, kai tu esi čia, jis turi pranešti prieš ateidamas.

– Draugas?

– Draugas? Kaip čia pasakius… Retkarčiais jis čia pasirodo… Ne draugas. Kas gi, po galais, turi draugų? Matyt, tie, kurie turi pinigų.

Dortė pataisė Snieguolės karūną ir pakedeno puokštę jos rankose. Vežant ji šiek tiek subliūško.

– Turiu kai ką pasakyti, – ištarė Dortė be jokios įžangos ir iš anksto neapgalvojusi žodžių.

– Oo?

– Tu galbūt tai matai?

– Ką gi? – paklausė Artūras ir išjungė bei vėl įjungė fontaną, nes pastebėjo, kad pirmoji vandens čiurkšlė didesnė nei po to pasirodančios kaskados.

Dortė atsitiesė ir susidėjo rankas ant pilvo.

– Nėščia!

Artūras atitraukė žvilgsnį nuo Snieguolės ir įrėmė į ją akis.

– Tai velnias! – Po akimirkos jis užsičiaupė, o dar po valandėlės paklausė „Kas?..“ nebaigdamas sakinio.

– Tu, – tarė ji ir sukryžiavo pirštus ant pilvo.

– Tu tikra?

Dortė linktelėjo.

– Kodėl nesakei to… anksčiau? Kai kalbėjomės telefonu?

– Tada gal būtum nenorėjęs manęs priimti.

Artūras pamiršo Snieguolę. Jis susidėjo rankas ant kelių, pažvelgė į grindis ir atsiduso.

– Bėda ne čia. Turiu galvoje, jie nieku gyvu nesutiks, kad name gyventų dar ir vaikas.

– Jie?

– Statybų vadovas. Bosas, – ištarė jis nužvelgdamas jos kūną, tarsi tik dabar būtų jį pamatęs. – Kiek laiko?

– Tu žinoti. Keturi ar penki.

– Argi mes nesinaudojome gumyte? – Artūro akys pasidarė siauros ir įtarios.

Dortė papurtė galvą ir nurijo seiles. Keletą kartų. Jis kurį laiką ją stebėjo, tada pasisodino ją ant sofos ir padėjo galvą jai ant peties. Pamatęs, kad Dortė šluostosi akis, apkabino ją ranka ir kažką sumurmėjo apie Sveinungą. Ji taip stipriai papurtė galvą, jog jos kakta atsimušė jam į krūtinę, ir iš tikro pravirko.

– Klausyk! Man nusispjaut, kas tėvas. Man tas pats šūdas, kas tėvas! Kai tave sutikau – tai juk supratau, kad tu jau kurį laiką verteisi tuo amatu. Aš supratingas, turiu tau pasakyti. Geriau galvokime praktiškai. Mes jo atsikratysime!

– Per vėlu! – ištarė ji pasibaisėjusi ir išsilaisvino.

– Bosas pažįsta vieną, kuris tai daro… nepaisydamas nieko.

Dortė neatsakė, tiesiog pašoko, nuėjo prie lango ir liko ten stovėti nukarusiomis rankomis.

– Nebūk tokia velniškai įžeidi! Aš tik bandžiau surasti išeitį.

Kartais tiesiog reikia apsispręsti, pamanė ji ir pažvelgė į fontaną. Paskui atsisuko, pačiupo rankinę ir pasiknisusi apžiūrėjo, ar nieko netrūksta, paėmė prie lovos stovintį lagaminą, uždarė ir pastatė jį po gembe, kur kabėjo paltas.

– Kurgi tu susiruošei?

– Nežinau. Išeinu!

– Nebūk kvaila! Aišku, kad aš tavęs neversiu. Niekas tavęs nevers. Gerai! Gerai! Tik atsisėsk. Niekas neprikiš nagų. Garbės žodis!

Dortė akimirką stabtelėjo ir ėmė vilktis paltą. Tačiau Artūras pašoko ir atsidūrė tarp jos ir durų kartodamas, kad ji nebūtų tokia velniškai pikta, kad niekas jos nevers, kad jis jau apsiprato su šia mintimi, kad kuo daugiau jis apie tai galvoja, tuo labiau apsipranta su šia mintimi ir kad statybų vadovas nebūtinai turi ką nors sužinoti. Jis nutraukė nuo Dortės paltą ir suvyniojo jį į gniutulą, kurį ėmė čiūčiuoti ant rankų. Dortė išpešė jį ir pamėgino atidaryti duris.