Хербьёрг Вассму - Stiklinė pieno

– Taip, žinoma. Dėl to ji turėjo nusileisti. O ji, kaip žinai, turėjo kitų planų.

– O toji, vardu Dortė, buvo jau mirusi?

– Taip! Mes buvome tokie jauni. Ji važiavo į Daniją aplankyti savo šeimos, kai automobilis, kuriame ji sėdėjo, susidūrė su kitu… Bet šitai aš pasakojau anksčiau?

– Taip, bet aš turiu žinoti, kodėl aš, o ne Vera, gavau šitą vardą?

– Tai buvo tavo vardas iš pat pradžių. Galbūt dėl to ją ir sutikau.

Staiga kalnas šovė tiesiai į viršų, nuo uolų paleisdamas visą krioklį. Ūmai ir grėsmingai. Tik tikrovė gali šitaip perlenkti lazdą.

– Ar būtum vedęs mamą, jei ji būtų buvusi kekšė? – ji vos išdrįso paklausti.

– Taip, žinoma. Būčiau vedęs tavo mamą, net jei ji būtų buvusi Mergelė Marija. Josefas juk taip ir padarė, nors tai ir apsunkino jo gyvenimą.

– Bet bent jau Vera tavo vaikas?

– Dėl to aš džiaugiuosi! Tačiau tai ne svarbiausia. Vaikas tau nepriklauso. Tiesiog džiaugiesi, kai gali jiems duoti dalį genų, kad užaugtų.

– Tai tuomet kekšės irgi niekam nepriklauso, nors laikraščiai rašo kitaip?

– Ne! Tai bandymas pažeminti ir sunaikinti kitą žmogų. Yra tokių, kurie netgi mano, jog jie gali parduoti kitą nesunaikindami savęs.

– Ne visi patenka į kalėjimą kaip Tomas. Daugelis tampa turtingi.

– Tapti turtingam nėra tas pat kaip išvengti sunaikinimo. Greičiau priešingai. Savo sielos nenusipirksi.

– Dabar kalbi kaip mama.

– Tavo motina protinga, didžiuojuosi, kad šio bei to iš jos išmokau.

Jie sėdėjo valandėlę netardami nė žodžio, o Dortė svarstė, ar jis norėtų, kad jie dabar išsitrauktų sumuštinių arba butelį vandens.

– Manai, kad Tomas neturi sielos?

– Šitai palieku apmąstyti jam pačiam ten, kur jis dabar yra.

– Ar žmonės žino, kada pradeda prarasti savo sielą?

– Tegaliu atsakyti už save. Aš būčiau tai žinojęs!

– Kada? – sukuždėjo ji.

– Kai išsikrausčiau iš Lietuvos be dėdės Josefo su Ana – paskutinių man likusių giminaičių. Jų sūnus taip pat išvažiavo. Aš nepakėliau viso to skausmo ir liūdesio, visų tų prisiminimų apie savo tėvus, kurie buvo mirę.

– Nedaug apie juos žinau.

– Taigi, buvau tipiškas bailys, lengviau šnekėjau apie literatūrą nei apie tikrąjį gyvenimą. Bet manau, jog tau pasakojau, kad mano šeima turėjo dvi skirtingas vieno medžio šakas. Viena pardavinėjo laikrodžius ir auksą. Tėvas buvo vyriausias ir paveldėjo laikrodžių parduotuvę Vilniuje. Kita dirbo žemę. Dėdė Josepas už savo palikimą nusipirko ūkį.

– Kokio medžio šakos tai buvo?

– Žydiško. Man tai buvo tarsi prakeiksmas, neaplenkęs nė vieno. Iš mūsų buvo viskas atimta. Tik gerų draugų Vilniuje dėka mano tėvai nebuvo suimti. Tačiau tėvas jautėsi kaltas, kad išsisuko. Tai, kad man gimus mirė mama, taip pat yra prakeikimas, kuris manęs neapleidžia. Aš, matyt, nesupratau to, kol tavo motina nepradėjo klausinėti ir aš turėjau atsakyti. Manau, aštuoniolika metų tėtis ištvėrė dėl manęs. Tuomet jis uždarė visas orlaides ir langus bei atsuko dujas. Nors dėdė Josefas ir bandė mane atkalbėti, aš turėjau išvažiuoti. Į Leningradą. Nepasiėmiau nieko, išskyrus laikrodį, kurį turi tu, keletą knygų, kojinių ir apatinių. Man pasisekė labiau nei tau. Aš sutikau tavo motiną. Tai buvo geriausia, kas man nutiko. Aš negalėjau išeikvoti viso gyvenimo liūdesiui. Ir tu šito nedarysi. Atsistok! Eik į priekį!

– Manai, jog tai įmanoma?

– Tai įmanoma! Tereikia apsispręsti ir kiekvieną dieną dirbti prie šio apsisprendimo, kol viskas ims vykti savaime. Beje, keista, Dorte, kad kai keliauji, tampi laisvesnis arba atviresnis, – pasakė tėtis tyliai nusijuokdamas. – Štai sėdžiu čia ir kalbu su tavimi apie dalykus, kuriuos seniai turėjau tau pasakyti. Gyvenau, lyg literatūra būtų buvusi svarbiausia. Be to, turbūt buvau per didelis bailys, kad papasakočiau.

– Ką būtent?

– Kad dėl mano kaltės mama nutraukė ryšius su savo šeima.

– Aš visada maniau, kad ji pati to labiausiai norėjo.

– Šito aš jau niekada nebesužinosiu. Matyt, buvome vienodai pamišę, bet aš jai dariau įtaką.

– Iš mamos tarsi liko tik pusė žmogaus po to ryto, kai tu… Jei meilė tokia, kad vienam išėjus iš tavęs lieka tik pusė žmogaus, tuomet aš nežinau, ar tam tinku. O Verai tai, matyt, visai neįmanoma. Ji niekada dėl ko nors nepaaukos pusės savęs.

Tėtis nusišypsojo ir pagaliau patapšnojo jai ranką.

– Tu klaidingai supratai. Niekas nepraranda pusės savęs, kai kas nors miršta.

– Ne?

– Būti pusė žmogaus – tai žinoti, kad niekada nesugebėjai mylėti.

Dortė susimąstė. Paskui tiesiai paklausė:

– Ar įmanoma, jog visiškai sveika mano pusė priklauso Nikolajui? Dalis, kuri nėra kekšė? Kad ji bus pas jį, kai sugrįšiu namo?

– Taip, Dorte, įmanoma! Ir jei Nikolajus to nesupras, sutiksi kitą. Negali atsakyti už kitų blogį.

– Bet mama galvos, kad aš žlugusi visam laikui.

Laimei, tėtis atsakė ne iš karto, jis giliai susimąstė, kitaip Dortė būtų pamaniusi, jog jis atsakė tik norėdamas ją paguosti.

– Ar pameni, kai ji grįžo iš močiutės laidotuvių ir aš paklausiau, ar ji sugebėjo verkti? „Visos upės gali išdžiūti“, – atsakė ji.

– Taip, ir tuomet ji pasakė: „Sunku mylėti tą, kuris nekenčia savęs“, – pridūrė Dortė.

– Būtent! Ir kai dabar grįši namo, visai netrukus, ji veikiausiai pamanys: „Negaliu nekęsti, nors ir nesugebėjau apsaugoti Dortės. Turiu žengti į priekį kartu su ja.“

Traukinys sulėtino greitį ir lėtai įslinko į stotį. Dortė užmerkė akis ir tvirtai prisiglaudė prie tėčio, bandydama atspėti garsus. Atsidarančios ir užsidarančios durys. Įlipantys ir išlipantys žmonės, perkeliantys bagažą ir tyliai besišnekučiuojantys. Jų negalėjo būti daug. Netrukus ji išgirdo, kaip kažkas šalia sukrenkštė.

– Manau, tu sėdi mano vietoje, bet viskas gerai, jei galiu sėdėti tavojoje?

Dortei pakėlus akis šalia stovėjo vyras ir kėlė savo krepšį ant lentynos prie dėžės su Laros atsisveikinimo dovana – fontanu. Ši palydėjo Dortę su juo į patį traukinį ir prisėdo likus kelioms minutėms iki išvažiavimo. Tuomet viskas žaibiškai baigėsi – kaip kad visada būdavo su Lara.

Vyras turėjo šviesius, tankius plaukus, kurie krito ant vienos pusės lyg arklio karčiai. Jis žvilgtelėjo į Dortę ir nusišypsojo prieš atsisėsdamas ten, kur sėdėjo tėtis. Po valandėlės jis paėmė laikraštį, ir traukinys pajudėjo iš perono.

Kai Dortė išsiėmė sumuštinius ir ėmė valgyti, vyras pažvelgė pro laikraščio viršų ir vėl nusišypsojo. Dėl tų sumuštinių ji pasijuto kaip mažvaikė. Vyras suskleidė laikraštį, atsinešė kavos ir išsitraukė didelę plytą šokolado. Kurį laiką jie kramtė žvelgdami pro langą.

– Tu važiuoji į Oslą, ar ne? – staiga paklausė jis ir atsisuko į Dortę.

– Taip, – atsakė ji.

Vyras kalbėjo toliau, paberdamas keletą ilgų sakinių, kurių ji nesuprato. Ji nurijo, atsikrenkštė ir pamėgino atsiprašyti, kad gerai nešneka norvegiškai. Galiausiai jis sužinojo, jog ji iš Lietuvos ir niekada anksčiau nėra buvusi Osle. Kad jau keletą mėnesių bando mokytis norvegų kalbos, bet neturinti laiko praktikuotis tiek, kiek norėtų. Kai jis paklausė, kuo ji taip užsiėmusi, Dortė priglaudė sukryžiuotus pirštus prie drungno vandens butelio ir apsimetė nerandanti tinkamo norvegiško žodžio. O kai vyras paklausė, ką ji darysianti Osle, Dortė paskubomis atsakė, kad dirbs valgykloje.