Хербьёрг Вассму - Stiklinė pieno

– Klijų? – silpnu balsu paklausė Dortė.

– Juk reikia nors kiek džiaugsmo. Jei turėdavai klijų, galėdavai įsirausti tarp savo skudurų ir uostyti, kol imsi skristi. Bet kai kuriems nuo jų stipriai pasimaišydavo protas. Turiu galvoje, jie tapdavo pavojingi. Kad juos kur velniai! Ypač vienas, kuris niekada nesiprausdavo ir nevogdavo drabužių, kad galėtų pasikeisti. Jis dvokė kur kas labiau už pačią kanalizaciją. Jei jis ateidavo ir norėdavo į užpakalį, tai kur jau ten. Nuo dvoko tiesiog netekdavai sąmonės.

– Į užpakalį?

– Taip, turbūt išmoko iš tų senių, kuriems parsidavinėdavo. Galbūt jis buvo gėjus? Iš kur man žinoti? Bet kuriuo atveju… Kartais man miegant maistas dingdavo. Stipriausieji atimdavo maistą iš visų. Dažnai valgydavau ant galvos užsimetusi striukę, kai „kaimynai“ miegodavo. Bet duonos kvapą, net ir sudžiūvusios, supelijusios duonos, žmonės užuosdavo per miegus, jis nustelbdavo net mėšlo dvoką. Ir tada jie ūmai pabusdavo. Prasidėdavo velniava. Jei neatiduodavai to, ką turi, laisva valia, jie dažnai pasiimdavo ir tavo maistą, ir skylę. Stipriausieji vaikinai turėjo pasakišką apetitą viskam. Visai kaip beždžionės. Jie sėdėdavo kampe ir jį tampydavo, norėdami paerzinti. Kai kurie turėdavo energijos tokiems dalykams, kad ir kokie alkani ar apsvaigę jie būtų.

– Tai netiesa!

Antausis pliaukštelėjo dar prieš Dortei susigaudant, kas įvyko.

– Tu nekaltinsi manęs melu! Girdi! Aš meluoju, tik kai reikia gelbėti gyvybę arba apginti svarbius žmones, o ne pasakodama smulkmenas draugams.

– Ar aš tavo draugė, Lara? – sukuždėjo Dortė ir susiėmė už zvimbiančios ausies.

– Aišku! Aš taip išsigandau – grįžau, o tavęs nėra. Pamaniau, kad galbūt tave suėmė. Taip, pripažįstu, kad bijojau ir dėl savęs pačios, jog būsi mane išdavusi. Šitaip galvoja tas, kuris visada turėjo kovoti. Bet iš tikrųjų aš netikėjau, kad mane įskundei. Baiminausi, kad tau kažkas nutiko. Ar supranti? Tu juk narsi, bet ganėtinai kvaila. Žmogus, gyvenęs taip saugiai ir gerai kaip tu, su mama ir visa kita, iš tikro nėra gajus. Bet tu mokaisi greitai. Supranti?

Prie Laros lūpų kampučio kabėjo mažytis duonos trupinys. Akimirką jis lengvai virptelėjo. Lara pajuto, kad ten kažkas yra, ir įsitraukė jį liežuvio galiuku.

– Lara, yra kai kas…

– Šūdas, kad jie suėmė Tomą ir mums teko lįsti į pogrindį! Dabar aš suprantu. Vienas iš nedaugelio, kuriais galima pasitikėti, yra Tomas! Jis nieko nepasakė. Kitaip jie būtų mane suėmę. Ir kitus. Laimei, nežinau, kur jie yra. Paklausyk! Jei mane tardytų, aš pažįstu tik tave. Mes esam vienintelės. Mes veikiam savarankiškai, be sutenerių. Šioje šalyje tai neuždrausta. Remkis tuo! Bet aš tikiuosi, kad Tomas nebus nuteistas. Ar matei laikraštį?

– Laikraštį? Dar ne.

– Ten nėra vardų ir nuotraukų, tik pasakojimas… Tai jis! Jie mėgina jį nuteisti už prekybą žmonėmis! Nesąmonė! Jis juk kaip ir išgelbėjo tau gyvybę, tiesa? Bet jis daug stambesnė žuvis, nei aš maniau. Įspūdinga! O ką, beje, padarei televizoriui? – paklausė ji besirausdama laikraščio.

– Jis pats sugedo. Gal dėl lietaus…

– Kvailutė! Jis nepajuosta nuo lietaus, – pasipiktino ji. Netrukus susirado laikraštį ir sumurmėjo kažką apie tai, kad televizorius senas.

– Kaltintojas nori duoti jam penkerius metus! Jie mano, kad už viso to stovi daugiau vadeivų, – pasakė Lara, išskleidė lapus ir ėmėsi versti į rusų kalbą.

– „Vadeivoms priklauso visa galia. Jie valdo kasdienį merginų gyvenimą pasitelkdami prievartą, jėgą ir grasinimus bei atima jų orumą. Bausmė už prekybą žmonėmis pagal Baudžiamojo kodekso 224 straipsnį tėra penkeri metai kalėjimo. Merginos gyvena šiuolaikinėje vergijoje. Jos išnaudojamos ir mušamos. Baimindamosi deportacijos ir keršto, daugelis nedrįsta įduoti vadeivų.“ Antraštė „Mėsos rinka“.

Lara nutėškė laikraštį ant stalo ir liko sėdėti plačiai išplėstomis akimis ir žiopčiojančia burna.

– Jie palauš Tomą. Mums visiems gali būti krachas, – prislėgta tarė ji.

Dortė pačiupo laikraštį ir pamėgino kažką įžiūrėti, bet viskas dingo kaip rūke. „Mėsos rinka“.

– Ar tai apie Tomą? Apie mus? – sudžerškė jai iš burnos.

– Jei kas paklaustų – tu Tomo nepažįsti! Niekada apie jį negirdėjai. Tuomet turėsi draugą visam gyvenimui. Jei jį išduosi, išėjęs nusuks tau sprandą. Arba kaipmat lieps kam nors padaryti tai vietoj savęs!

– Kaip gali sakyti, kad Tomu galima pasitikėti, kai jis nori nusukti mums sprandą?

– Jei mes išplepėsim, tai mes būsim išdavikės, ne jis! Todėl! Ir pasakysiu tau, kvaišele, kad nebegaliu grįžti į Rusiją. Jau geriau keli mėnesiai Norvegijos kalėjime! Jei jie mane suims, prisieksiu, kad nepažįstu Tomo niekaip kitaip, tik iš atsitiktinių susitikimų baruose ar panašiai. Nežinau nieko apie jo užsiėmimus. Tu irgi! Tu veiki savarankiškai! Supratai?

– Kaip aš čia atsidūriau?

– Tave atsitiktinai pavėžėjo, bet nežinai to vyro vardo. Radau tave kažkokio viešbučio bare. Pasakysiu, kad tiksliai neprisimenu. Nurodysiu apytikslę datą, kai tu atsidūrei Tomo bute. Kada tai buvo?

Dortė papurtė galvą.

– Na, matai. Žmonės taip lengvai pamiršta. Įtartiniausi tipai yra tie, kurie tiksliai žino datą ir laiką, kada kur buvo ir su kuo susitiko, – pasakė ji ir atsiduso.

Dortė aptiko nuo ligoninės marškinių rankovės nukarusį siūlą. Tiesą pasakius, norėjo juos nusivilkti, bet tai pasirodė sunkus darbas. Ranka neklausė. Akys merkėsi. Atrodė, lyg rankos ir kojos neturėtų jokio ryšio su visu kūnu. Laros balsas sklido iš tuščios laukimo salės akmeninėmis sienomis.

42

– Jis buvo malonus ir nepajėgė užsimauti prezervatyvo.

– O tabletės?

– Aš juk ruošiausi susirasti normalų darbą… Bet tą dieną išgėriau.

– Tą dieną?! Viešpatie tu mano! – pratrūko Lara ir stumtelėjo visą ritinį tualetinio popieriaus Dortei į veidą, nors ji vis dar vėmė.

Netrukus Dortė nusišluostė burną ir nuleido vandenį. Išsivalė dantis ir įėjo į svetainę. Lara sėdėjo prie stalo susiėmusi galvą. Dortė atsargiai prisitraukė kėdę ir atsisėdo prie jos.

– Turi eiti pas gydytoją! Turi jį pašalinti!

– Ji negali… Jis per didelis, – konstatavo Dortė. – Be to, mamai plyštų iš skausmo širdis!

– Paklausyk! Kas blogiau: tai, kad tavo mamai plyš iš skausmo širdis, nes tu nėščia, nors tau dar pienas nuo lūpų nenudžiūvo, ar tai, kad jai plyš iš skausmo širdis, nes tu jį pašalinsi?

– Aš nežinau…

– Na, matai! Kur tu buvai? Kas sakė, kad per vėlu?

– Ta, kuri mane susiuvo.

Lara atsiduso ir atstatė lūpas. Buvo aišku, kad ji galvoja.

– Tu, aišku, nežinai, kaip rasti tą vyrą? – sumurmėjo Lara beveik sau pačiai. – Kas dar nenaudojo prezervatyvo? Su kuo susitikai?

– Aš tau pasakojau… Su Artūru, tuo, kuris išsivedė mane iš to namo… Ir su Sveinungu.

– Susikaupk! Ar tai tas pats, kuris tau davė savo mobiliojo numerį? Kuris neatsako telefonu? Jo vardas Artūras ar Sveinungas?

– Artūras…

Lara užsimerkė:

– Ar dar turi jo numerį?

– Taip.

– Ar jis apie tai žino?

– Apie ką?

– Vaiką.

– Ne! Aš juk ir pati nežinojau.

Lara stovėjo išplėtusi šnerves ir lūpas suspaudusi į raudoną kaištį.

– Jis kvietė pas save gyventi?

– Tai, matyt, buvo nerimta. Jis neatsako telefonu.

– Ar žinai pavardę?

Dortė susimąstė ir kažką prisiminė.

– Sveinungas ar tas vyras koridoriuje, atrodo, pavadino jį ponu Ekliovu, bet gal tik juokais.