Хербьёрг Вассму - Stiklinė pieno

– Man akivaizdu, kad jai reikia medicinos darbuotojų priežiūros, – pertraukė žemas moteriškas balsas. –Tokiais atvejais policija neužsiima, kol ji nepadarė nieko bloga. Kažkas juk turi apie ją žinoti.

– Ir aš taip manau! Ar galėtų ja susidomėti psichiatrai?

– Ar ji susitrenkė galvą?

– Nemanau… Ligos istorijoje neparašyta.

– Ar galiu pasikalbėti su gydytoju ir užmesti akį į jos ligos istoriją? Tuomet galbūt galėsiu pradėti tyrimą.

Grindimis nuėjo dvi poros pėdų. Vienos padai buvo kamštiniai ir šiek tiek šlepsėjo. Kita mūvėjo tvirtus batus su guminiais padais. Durys užsivėrė, ir Dortė liko viena.

Policija! Dabar jie ją sučiups! Privers kalbėti. Jei ji nenorės, jie tardys, kol ji palūš. Papasakos apie Larą. Tomą! Tuomet turės slapstytis visą likusį gyvenimą. Ji pabandė viską įsivaizduoti. Lietuvos policija? Kekšė! Nėščia. Mama viską sužinos. Ji mirtų nuo tokios žinios, net jei Dortė vėl mėgintų skandintis. O jei nenusiskandintų ir sugebėtų neįskųsti Tomo, negelbėtų ir tai, jog Tomas sumokėjo, – Makaras ir Liudvikas ją susirastų.

40

Dortė staigiu judesiu ištraukė prie rankos pritaisytą žarnelę ir pajuto stiprų skausmą, kai nuplėšė, kas buvo pritvirtinta apačioje. Atrodė, jog galva ne visai savo vietoje, o gomurys lyg sena oda. Spintoje ji rado drabužius – susiglamžiusius, bet sausus. Dortė nešvaistė laiko nusivilkdama pižamos marškinius – tiesiog užsimetė džinsinį švarkelį ir sugrūdo medvilninę palaidinę į rankinę. Ant išsipūtusių ligoninės kelnaičių užsitraukė sijoną ir patikrino, ar pasas tikrai guli tarp pamušalo ir rankinės dugno. Jie jo nerado! Pinigų ji neturėjo. Du šimtus kronų iššvaistė maistui, liko tik dvi monetos po dešimt kronų džinsinio švarkelio kišenėje.

Ilgame koridoriuje švietė iškaba „Exit“. Neatrodė, jog kažkas būtų budėjęs, norėdamas ją sustabdyti, bet nebuvo tikra. Galva – dunksinti dėžė. Ten persikėlė širdis. Ji praėjo pro baltai apsirengusius žmones, kurie galėjo ją vytis. Žmonės blankiais arba plokščiais veidais slinko pro šalį. Jie, matyt, buvo gydomi nuo vienos ar kitos ligos. Nevertėjo gaudyti žvilgsnių. Galbūt jie jos nematė. Jauna moteris, apsigaubusi skara, spoksojo į ją baimės kupinomis akimis. Bet ji toli gražu nekėlė grėsmės. Tereikėjo žengti tiesiai, greitai ir užtikrintai, nebėgti.

Jau lauke, išėjus pro besisukančias duris, į Dortę padvelkė oro gūsis, lyg sparnais būtų plevenęs drugelis. Paėjėjusi kelis žingsnius, ji atsisėdo ant suolelio, kad kiek įmanydama suimtų save į rankas. Išsilaisvinus iš vamzdelių pančių degino tarpkojį. Ji mėgino surinkti mintis, nuojauta sakė, kad čia ji dar nėra buvusi. Galbūt į vidų pateko ne pro tas pačias duris, pro kurias išėjo. Taksi mašinos priartėdavo ir nuvažiuodavo sau. Žmonės su gėlėmis ir krepšiais. Jei tik būtų galėjusi parvažiuoti taksi iki Laros buto! Už dvidešimt kronų.

Sėdėdama su nuleista ant kelių galva pajuto, kaip tarsi išleista iš maišo atsėlino panika. Jie jos ieško! Dortė įsitvėrė suolo ir pro išdžiūvusią gerklę sunkiai įtraukė oro. Paskui atsistojo ir nulingavo tolyn. Kirto gatvę. Netrukus rado kelią, kur nebuvo žmonių. Klaidžiojo, kur akys veda, prisilaikydama gyvatvorių ir sodų tvorų. Linkstančiais keliais ir neklusniomis pėdomis.

Jaunas vaikinas su prikabintu prie dviračio laikraščių vežimėliu žvilgtelėjo į ją. Jis turbūt mano, kad aš girta arba apsvaigusi nuo narkotikų, pagalvojo Dortė ir pamėgino susiimti. Nebuvo taip paprasta. Išdalijęs laikraščius ir važiuodamas atgal, vyrukas sustojo ir nukėlė vieną koją.

– Nekaip jautiesi?

Dortė apsimetė, kad negirdi, tiesiog žengė žingsnį į šoną ir nuėjo tiesiai neprisilaikydama tvoros.

– Ką gi, atleisk! Tiesiog pamaniau, kad tau reikia pagalbos. Viso geriausio! – išgirdo ji už nugaros.

Tuomet iš jo teliko tik vežimėlis su laikraščiais, nugara ir užpakalinis ratas. Kepuraitė ir dryžuotas megztinis. Vyrukas dingo – lyg medžių vainikuose paslėpti siūlai būtų tempę jį pirmyn per juodai mėlyną mirgesį. Laiškanešys ant dviračio? Galbūt ir ji galėtų gauti tokį darbą? Tam kažin ar būtina gerai mokėti norvegiškai. Reikėjo paklausti, kiek jis uždirba.

Atrodė, jog ji eina visą amžinybę, kai staiga pamatė didžiosios bažnyčios bokštus. Dabar Dortė galėjo lengvai orientuotis, kad rastų Laros butą. Jai toptelėjo, kad, matyt, bus apsukusi ratą. Vienoje vietoje buvo laiptai ir suolas. Ji trumpam prisėdo. Susilenkė virš kelių, iš dalies tam, kad pasislėptų nuo praeivių, iš dalies – kad nenukristų. Staiga ji išgirdo tolygų eismo ir žmonių dūzgesį – lyg kas po ilgo laiko būtų įjungęs televizorių. Tas garsas, ko gero, buvo čia visą laiką, bet Dortė neprisiminė, kad būtų jį girdėjusi. Pajudinusi koją, užkabino apytuštį vandens butelį. Atsuko kamštį ir jį pauostė. Paragavo. Taip, tai tikrai vanduo. Ji pakėlė butelį prie lūpų ir godžiai gurkštelėjo Bet daugiau nelindo. Tokio nepakeliamo troškulio neįmanoma numalšinti, kad ir kiek gertų. Taigi reikėjo pataupyti. Ji nesirgo. Tiesiog buvo ištroškusi! Dortė įsikišo plastikinį butelį į rankinę ir patraukė toliau. Norėjo prisipildyti jį pirmoje pasitaikiusioje vietoje, kur tai įmanoma. Upėje?

Automobilių ir žmonių triukšmas tapo nepakenčiamas, lyg vanduo būtų pažadinęs jusles. Bet eiti reikėjo, kitaip ji nepasieks Laros buto. Čiurnos buvo sudžiūvę stagarai. Saulė plieskė į veidą, kol išpylė prakaitas. Būtų nusivilkusi švarkelį, bet kadangi buvo tokia kvaila ir išėjo su pižama, teliko susitaikyti. Niekas negali vaikščioti gatvėmis apsivilkęs tėvo pižama. Žmonės turbūt pagalvotų, kad ji išprotėjusi. O gal tokia ir buvo?

Šovė į galvą mintis užeiti į bažnyčią. Galbūt trumpam prisėsti ant suolo ir pagalvoti apie Laros fontanėlį. Tai atrodė teisinga. Bet tuoj prisiminė, kad sukliudys sunkiosios durys. Be to, buvo visai ne pakeliui. Vis dėlto ji matė save žengiančią iki pat artimiausio altoriaus, priglaudžiančią kaktą prie priešais stovinčios kėdės ir atsiklaupiančią. Kaip tik dabar ji turėtų pasimelsti. Bet viskas, apie ką galėjo galvoti, buvo Laros vazoninė gėlė, kuri, matyt, perdžiūvusi nuvyto. Ilgi kalavijo formos lapai su baltomis dėmelėmis, matyt, pavirto rudomis skiautėmis.

Dortę užvaldė mintis, kaip nieko nesutikti kopiant laiptais. Žvilgsniai, kurių ji sulaukė gatvėje, bylojo, jog ji atrodo įtartina. Mėginant atsirakinti duris, į akis krito vis dar prie išorinės plaštakos pusės prilipęs pleistras su sukrešėjusiu krauju. Krapštėsi galvodama, jog visiškai nebemoka elgtis su raktais, tapo niekam tikusi vien todėl, jog gulėjo ligoninėje. Ji apsuko raktą ir dar kartą įkišo jį į spyną, tiesą pasakius, žinodama, kad nepavyks. Tuomet suprato, kad vienintelė priežastis, kodėl nepavyksta atrakinti durų, yra ta, jog iš vidaus įkištas raktas. Ji žengė atatupsta link laiptų, nulipo žemyn du laiptelius, kad pasislėptų, ir prisiglaudė prie sienos. Po valandėlės nulipo žemyn ir pažvelgė į pašto dėžutę, nebūdama iki galo tikra, ko ten ieško. Ši buvo tuščia. Tik nedaugelis daiktų yra tokie bergždi kaip kad tuščia pašto dėžutė.

Pro atvirą laiptinės langą atklydo kamanė. Beviltiškai ir su triukšmu, lyg būtų maniusi esanti meška, ji atakavo stiklą, geisdama ištrūkti laukan. Valandėlę pasėdėjusi Dortė ir vėl užsvirduliavo laiptais aukštyn. Pusiaukelėje išgirdo atidaromas laukujes duris ir greitus žingsnius apačioje. Netrukus pro šalį praėjo vyras rudais batais ir silpnai atsiduodantis senu popieriumi. Dortė buvo mačiusi jį anksčiau, iš balkono. Jis nieko nesakė, tiesiog praslydo pro šalį ir atsirakino duris kažkur antrame aukšte. Vis dėlto praėjo nemažai laiko, kol jos širdis nurimo.