Хербьёрг Вассму - Stiklinė pieno

Jis nešė ją. Svirduliavo. Alsavo. Ištiesė ją mašinoje. Ant odinių sėdynių atsirado tamsios dėmės. Jo švarkas varvėjo, kai jis atsirėmęs į mašiną kažkam skambino. Tuo tarpu iš jos ištekėjo riksmas ir nuvarvėjo šlapiomis šlaunimis.

Vyras pritvirtino saugos diržą, įlipo ir atsisėdo savo pusėje. Jo telefonas stovėjo ant stovo. Rankos virpėjo. Suaugęs vyras drebančiomis rankomis. Paskambino. Kažko paklausė. Laukė. Pakartojo. Galiausiai ištarė:

– Mes atvažiuojame dabar! Iš karto!

Vyras mašinos veidrodėlyje. Barzdos šeriai prie pat lūpų kampučio. Kaip spygliai ant papločio. Virš smilkinių išretėję plaukai. Akys, besiblaškančios nuo telefono prie jos, vairo, dar kažko lauke. Vyras, ko gero, nežinojo, kad jo akys šokinėja. Kelis kartus meldė ją nustoti šaukus. Grasino išmesiąs iš mašinos, jei ji nesiliaus. Lyg tai būtų buvusi jos kaltė.

Moteris baltu chalatu sučiupo Dortės ranką ir įbedė švirkšto adatą. Paskutinis dalykas, kurį ji prisiminė, buvo riksmas, o ne tai, kad jis dingo.

Kai ji atsipeikėjo, gerklė buvo lyg nudeginta. Iš vidaus. Balsas dingo, kai ji norėjo paprašyti baltojo šešėlio ko nors atsigerti.

Mama sėdėjo ir pasakojo Dievui dalykus, kurių ji, tiesą sakant, negalėjo žinoti. Sėdėjo ant lovos kartu su ja, buvo gerokai mažesnė, nei Dortė prisiminė. Tiesiog kaip lėlytė. Balsas buvo toks keistas, visai nepanašus į save. Mama dėl jos gėdijosi. Ji pasakojo Dievui apie Larą, kuri išvažiavo į Maskvą, kad atidarytų pensioną, bet apie kalėjime sėdintį Tomą – nė žodžio. Kaskart, kai tik Dortė pajusdavo švirkštą, mama liaudavosi melstis. Dėl to ji ne visada spėdavo išvardyti visus, kuriuos Dievo prašydavo apsaugoti. Mama nebebuvo tokia pat kaip anksčiau. Neatrodė, kad ji suprastų padėties rimtumą. Vis dėlto mašinoje buvo odinės sėdynės. Šitiek daug vandens sugadino odą. Iš pradžių išsausės kaip kartonas, o paskui sutrupės. Tikrų tikriausiai. Norint atlyginti reikės aptarnauti daug klientų. Galiausiai mama, atrodo, nutarė Dievo nebemulkinti.

– Brangioji Marija, Dievo motina, – ištarė mama, tikėdamasi Marijos užtarimo. – Juk žinai, kaip sunku rasti gerų klientų, ar ne? Taigi būtų puiku, jei pasakytum jam, kad negalime atsilyginti už sugadintas odines sėdynes. Ne, jis nebuvo šiurkštus, kaip tik todėl prašau tavęs juo pasirūpinti. Jo rankos drebėjo, barzda buvo atmestinai nuskusta. Jis buvo gan mandagus.

Mėnuo maudėsi upėje. Dortė ieškojo kažko žolėje, iš pradžių neprisimindama ko. Paskui pajuto kiaušinių kremo ir cukraus pudros kvapą. Pro šalį sruvo kažkas šilta. Nikolajus paguldė Larą į batų dėžutę, kad palaidotų ją smėlyje. Ji dailiai gulėjo užmerktomis akimis su Snieguolės karūna ant kaktos. Bamboje žibėjo auksinis žiedas.

– Lara! Tu mirusi? – Dortė norėjo ją paliesti, kad ši pabustų, bet Nikolajaus veidas taip išbalo, jog ji suprato, kad ją žadinti didelė klaida. Po akimirkos jis jau buvo dingęs su dėže ir visa kita. Kraštovaizdis plūduriavo upėje aukštyn kojomis kartu su linksinčio mėnulio profiliu.

– Kaip laikaisi?

Dortė atmerkė į akis plieskiant negailestingai šviesai. Balta būtybė stovėjo už stovo, o gal už mažyčių metalinių kartuvių. Viršuje kabėjo permatomas maišelis su laidu. Ją kalbino moteris. Štai ji priėjo arčiau. Veidas išsiliejo lyg nenorintis išdžiūti gipsas, šen ir ten ritinėjosi du nenusakomos spalvos stiklo rutuliukai.

Dortė sukrutino lūpas, bet žandikaulis nesileido pajudinamas. Iš maišelio kažkas lašėjo ir leidosi laidu. Žiūrėdama į tai ji ištroško. Jie turbūt pririšo ją prie lovos guminėmis žarnelėmis. Kartuvės buvo pritvirtintos prie plaštakos, o apačioje į ją kažkas įkišta. Pasijudinus skaudėjo. Iš po antklodės kyšojo žarnelė, kuri leidosi į maišelį prie lovos.

Nebuvo jokios prasmės mėginti prisiminti, kaip ji čia pateko arba kokie klientai ten buvo. Jei moteris išeis, Dortė geriau ištyrinės, ar labai ji sužeista ir ar įmanoma atsikelti iš lovos. Ji nebuvo tikra, ar visa tai realybė, ar kažkas kita. Bet per akių vokus skverbėsi šviesa. Pro degančių kraujagyslių varnalizdį ji matė lašantį maišelį. Čia, matyt, ligoninė.

Kažkas brūkštelėjo grindimis, ir į jos lovą stuktelėjo kūnas, ją sudrebindamas. Grindimis traukiama kėdė priartėjo. Šiek tiek veržė riešą. Vos juntamas skausmas, dėl kurio neverta sukti sau galvos. Netrukus pajuto, kaip kažkas paėmė laisvąją jos ranką. Ją apgaubė svetimos, sausos odos šiluma. Dortei pakėlus akis, moteris sėdėjo ir žvelgė į savo laikrodį.

– Tau nebūtina daug kalbėti. Mes tik norime žinoti, kaip jautiesi.

Bet Dortė nesileido apmaunama ir neatsakė. Tik užmerkė akis ir pamėgino nuryti seiles. Atrodė, kad gerklė būtų pervaryta per mamos lenkiškąją trintuvę.

– Svarstome, kad galbūt šiandien norėsi pamėginti valgyti pati?

Dortė neatsakė. Tik jautė troškulį. Turėjo panaikinti švino skonį. Liežuvio galiuku apvedė lūpas iš sauso, šiurkštaus popieriaus. Kažkas ją išgręžė ir išdžiovino virš dujinės orkaitės.

– Mums juk taip pat įdomu, kuo tu vardu… Ar gali mums padėti?

Dortė pravėrė burną, kad, jei įmanoma, gautų ko nors atsigerti arba ką nors pasitepti lūpoms. Seselė nerodė jokio susidomėjimo, ji baigė žiūrėti į savo laikrodį ir kažką užsirašė bloknote.

– Vyras, kuris atėjo su tavimi, sakė, kad supranti norvegiškai…

Knietėjo atsakyti arba papurtyti galvą, kad tik gautų ko nors atsigerti, bet kambariu nuvilnijo skersvėjis, lyg kas būtų atidaręs du langus iš karto. Buvo taip gera, jog ji užsnūdo. Kelis kartus girdėjo kažką kalbant nebūdama įsitikinusi, ar jie tikri.

Dienos šviesa skaudino. Nevertėjo išsiduoti, kad ji pabudo. Tuomet jie vėl pradės klausinėti. Rankinė! Ji tebegulėjo atviroje naktinio stalelio spintelėje. Lova šalimais vis dar buvo tuščia. Keista, jog ji nenorėjo į tualetą. Anksčiau galvojo, kaip ji susitvarkys. Staiga Dortė pastebėjo, jog vilki marškinius, panašius į tėtės pižamą. Tai ją pravirkdė. Ji pasidėjo ranką su žarnele šiek tiek patogiau ir užsimerkė. Netrukus jau tik pamažėle lašnojo, lyg iš sugedusio čiaupo.

Dortė nežinojo nieko apie laiką, nes neturėjo Laros žadintuvo. Tėtės laikrodį kažkas buvo nusegęs ir padėjęs ant naktinio stalelio. Pabuvojęs upėje jis, matyt, nepradėjo geriau veikti.

Kažkas įėjo į vidų ir pasilenkė prie jos. Jie stovėjo dviese ir kalbėjo taip, lyg ji būtų mirusi arba nematoma.

– Vyras teigė, kad ji supranta norvegiškai! Bet į tai visai nepanašu. Kitaip būtume užmezgę su ja ryšį, – pasakė seselė.

– Koks to vyro vaidmuo? – paklausė žemas moteriškas balsas.

– Šito aš nežinau, nes priėmiau ne aš.

– Turiu galvoje, ar jis buvo giminaitis? Pažįstamas? Draugas?

– Jis paliko ją neprisistatęs. Sakė, jog pastatys mašiną ir grįš, bet negrįžo. Tai viskas, ką žinau apie priėmimą. Jai nustatyta dehidratacija, ji buvo šlapia ir gerokai išsekusi. Visą laiką šaukė. Davėme jai raminamųjų. Atrodė, lyg ją būtų ištikęs nervinis priepuolis. Dabar, manau, einasi geriau. Vyras, matyt, tiesiog norėjo jos atsikratyti. Ji nėščia. Nežinau, kokioje aplinkoje ji gyvena, bet savo rankinėje turi ir ausinuką su Bachu, ir tūbelę lubrikanto.

– Sveika! – ištarė žemas balsas taip arti, jog Dortė juto kvėpavimą į veidą. Bet ji neatsakė. Net ir tada, kai toji moteris patapšnojo jai per ranką.

– Labai neatsakinga tiesiog leisti jam išeiti nesužinojus pavardės ir adreso!

– Ne su manim reikia kalbėti! Ne aš ją priėmiau. Bet mes juk privalėjome jums pranešti, nes nežinome jos tapatybės… Turiu galvoje, mes negalime ja rūpintis. Čia ligoninė, o ne prieglauda…