Хербьёрг Вассму - Stiklinė pieno

37

– Galiu be vargo parūpinti tau porą klientų, bet toks gyvenimas ne tau, – pasakė Artūras ir įsmeigė į ją siauras, tamsias akis.

Dortė neatsakė, tik pakėlė kartoninę stiklinę su kola prie burnos. Artūras ją vaišino kavinėje, į kurią Lara turbūt nebūtų kėlusi kojos. Pasieniais trynėsi apsileidę žmogėnai. Blaivūs jie toli gražu neatrodė, nors buvo tik popietė. Tamsūs Artūro kirpčiai buvo nukarę, o akys vos laikėsi paviršiuje. Barzdaplaukiai styrojo lyg spygliuotoji viela iš seno papilkėjusio sniego. Ir vis dėlto ji jo nebijojo. Kalbėdamas jis keturis kartus ištarė „vienas“, bet ji sugebėjo suprasti tik kelis paskirus žodžius.

– Aš taupyti pinigus. Važiuoti namo! – pareiškė ji.

– Mes su tavim gerai leidžiam laiką, ar ne? Kai turėsiu pinigų, padėsiu tau nusigauti iki Oslo. Galiu surasti tau darbą.

– Darbą? Kokį?

– Valgykloje. Už prekystalio arba virtuvėje.

– Kur?

– Akcinėje bendrovėje „Rangovai“, pats irgi ten dirbu, – pasakė jis išdidžiai.

– Ką jie veikia?

– Tvarko senus namus. Stato ir taip toliau… Aš gyvenu viename iš jų namų. Didžiulis, puikus namas. Labai gera vieta.

Ji pasiteiravo, ar jie užsiima ir valgyklomis, ir namų statyba.

– Darbuotojams reikia valgyti. Privažiuoja iš Lenkijos ir dar dievai žino iš kur, – paaiškino jis.

– Lietuvos?

– Galbūt. Kodėl klausi? Tu ne iš Rusijos?

– Taip. Rusijos ir Lietuvos.

– Nuo Oslo iki Lietuvos visai netoli, – pasakė Artūras ir paspyrė prie kaimyninio stalelio stovinčią kėdę. Ši nuslydo grindimis, sukeldama šaižų garsą.

– Per Baltijos jūrą.

– Taip, matai? Atvažiuok į Oslą! – žvelgė į ją užsidegęs.

– Ačiū! Kodėl norėti man padėti?

Jis nuleido akis į stalą ir pasikasė savo šerius, kreivai šyptelėjo ir pareiškė, jog ji jam patinka. Tuomet susigėdęs ėmė aiškinti, kad Sveinungas yra tėčio sūnelis ir šunsnukis ir kad jam nereikėjo jos ten vestis.

– Jis taip įklimpęs į narkotikus, jog yra visiškai nenuspėjamas, – užbaigė Artūras, ištiesė virš stalo didžiules rankas ir prisitraukė jos galvą. Iš pradžių ji išsigando, kad jie susimuš kaktomis, bet jis tiksliai apskaičiavo atstumą. – Žinai, dabar pasilinksminsim, – pareiškė jis ir sugnybė jai skruostą.

Jis nusivedė ją į didžiulę aikštę, kur prie karuselės ir laimės rato driekėsi žmonių eilės. Prie prekystalio stovėjo vyrai bei berniukai ir šaudė į taikinį panašiais į žaislinius šautuvais. Išrikiuoti ant lentynų sėdėjo meškinai ir didžiuliai pliušiniai gyvūnai. Iš trečio karto Artūras laimėjo milžinišką rudą padarą, kurį įteikė jai išdidžiai nusilenkdamas.

Dortė dvejojo, bet staiga nejučiomis prasiveržė juokas. Keistai liūdnas garsas. Ji matė iš Artūro išraiškos, kad kažkas ne taip. Į juos spoksojo pro šalį einantys žmonės.

– Ar tau pasimaišė? – Artūras įsižeidė.

– Atleisk, – ištarė ji ir ištiesė rankas prie žvėries. Bet jis išplėšė iš jos meškiną ir nutrenkė jį atgal ant prekystalio su šautuvais.

– Jei nesaugosi laimėjimo, prisišauksi nelaimę! – jam pavymui sušuko mergina.

Akimirką Dortė stovėjo spoksodama į stiklines meškino akis. Tada čiupo jį. Viena ranka prisispaudusi meškiną, o kita rankinę, ji tipeno paskui Artūro nugarą.

– Atleisk… – mėgino gerintis Dortė.

Vyrukas lėkė nė neatsisukdamas. Ji kresnojo jam iš paskos. Jie prasibrovė pro žmonių minią ir atsidūrė prie išėjimo. Su pasilinksminimu, aišku, buvo viskas baigta. Bet jiems paėjėjus kiek toliau, jis staigiu judesiu atsisuko, griebė meškiną ir pasikišo jį po pažasčia.

Tėtis pačiupo mamos skėčius, persimetė juos per petį ir nužingsniavo, lyg jie būtų buvę jo dalis. Jo neperpučiamos striukės apykaklė prisispaudė, išblukęs brezentas trynėsi į kaklą, bet jam buvo nė motais. Jiems einant pro mokyklą ir pamačius prie lango stovintį mokytoją, tėtis pasisveikino, iškeldamas laisvąją ranką. Judesiai buvo ramūs, jis žengė plačiais, laisvais žingsniais. Mama, Vera ir Dortė bindzeno iš paskos, lyg ginčo dėl skėčių nė nebūtų buvę.

– Gerai, – taikiai ištarė Artūras ir įsikibo į ją laisvąja ranka.

Dortė juto, jog turi kažkaip atsidėkoti, todėl suspaudė jo delną ir rimtai ištarė:

– Ačiū, Artūrai!

Jis sustojo ir įsispoksojo į ją. Tarsi įsmeigė žvilgsnį jai tarp akių ar kažkur kaktoje. Paskui nurijo seiles ir šnarpštelėdamas įtraukė pro nosį oro. Ji išgirdo neaiškų „Cha!“, negalėdama to iki galo paaiškinti. Bet pamažu Artūro veidas virto saulėtekiu. Jis ėjo prigludęs prie jos, kiek tik leido tarp jų esantis meškinas, sustojęs pasilenkė alsuodamas tiesiai į ją. Gana ramiai. Kai Artūras pamėgino ją apkabinti, žaislas išslydo, taigi atsisakė savo sumanymo ir pabučiavo ją į nosį.

Paskui jie vaikštinėjo laikydamiesi už rankų, jis nešė meškiną, o ji rankinę. Priėję didžiąją bažnyčią, abu įėjo vidun, nes ji to norėjo. Žmonių beveik nebuvo, tik daugelio šimtmečių senumo žingsnių aidas. Jie pasisodino meškiną per vidurį. Visa tai atrodė beveik šventiška, taigi nebuvo reikalo šnekėti. Bet kai vėl stovėjo lauke, Artūras atžariai pasakė, kad ji jam labai patinka. Šis garsas priminė potvynio skaldomą ledą nusileidus netoli dėdės Josefo namų.

Abu atsisėdo ant suolo. Dortė mėgino rasti žodžių, norėdama pasikalbėti, bet į galvą šovė tik vienintelis dalykas – paklausti apie jo šeimą. Tuomet jis šiurkščiai nusijuokė.

– Gal išprotėjai?

– Išprotėjai?

– Aš neturiu šeimos, – nerūpestingai ištarė vyrukas ir nusitrynusiu sportiniu bateliu ėmė spardyti skaisčiai žalius žolės kuokštus.

– Mirę? – pasiteiravo ji.

– Na taip, kodėl gi ne, – sumurmėjo jis ir įbedė akis tiesiai prieš save. Tai, matyt, turėjo reikšti, jog jis nenori apie tai kalbėti.

– Mano tėtis miręs, – prisipažino Dortė.

– Šit kaip, – nerūpestingai pratarė Artūras. – Paskambinsiu, kai gausiu pinigų kelionei.

– Aš neturiu telefono, – pasakė ji.

Šitai vyrukui, regis, pasirodė visiškai neįtikėtina, bet galiausiai jis truktelėjo pečiais, padavė jai savo mobilaus telefono numerį ir pasakė, kad ji galės paskambinti iš telefono būdelės. Kurį laiką jie sėdėjo neištardami nė žodžio. Jis atrodė kažko susikrimtęs. Lyg kas būtų taip stipriai jį graužęs, jog vyrukas, rodės, tuoj pratrūks. Pajutęs, jog jinai jį stebi, Artūras kumštelėjo jai į šoną ir tarė:

– Ar žinai, kiek man metų?

– Metų? Ne! – atsakė ji šiek tiek nustebusi.

– Dvidešimt aštuoneri! – niūriai ištarė jis.

– Kaip?

Jis pakėlė nuo žemės šapelį ir ant žvyro parašė skaičių.

– Aš juk per senas tau. Kiek tau metų, Ana?

– Šešiolika! – Ji sėdėjo ir tyrinėjo rankas, galvodama apie tai, jog jis mano, kad jos vardas Ana. Pirštai blaškėsi iš vienos vietos į kitą nežinodami, ko nusitverti.

Artūras spoksojo į ją susirūpinęs. Paskui jis tarsi apsisprendė, jog yra kaip yra. Tyliai nusijuokęs tvirtai suspaudė meškiną glėbyje.

– Dabar eisime pas mane ir truputį pasilinksminsim! – pareiškė jis ir padėjo jai atsikelti nuo suolo.

– Penki šimtai! – rimtai tarė Dortė ir pažvelgė jam į akis.

Jis sustojo ir paleido jos ranką.

– Klausyk! Jei nori, kad tau padėčiau, turėsi, velniai mane griebtų, liautis būti kekšė!

Dortė stipriai prisispaudė rankinę.

– Maistas! – tarė ji, mėgindama sugauti jo žvilgsnį.