Хербьёрг Вассму - Stiklinė pieno

– Turėsiu meluoti? – nustebo Vera.

– Ar matai mane? Argi melas, kad aš sėdžiu užkėlęs koją ant suolelio?

– Ne, bet tai tiesos vengimas.

Tėtis susimąstė ir prieš atsakydamas persibraukė pirštais ūsus.

– Juk girdėjai mus, Vera? Kaip manai, kas yra tiesa? Argi – jei pažiūrėsi iš mamos pusės – argi netiesa, kad aš negaliu ten eiti?

– Taip, bet… – nenoriai sumurmėjo Vera ir pažvelgė į mamą.

Tuomet Dortė nušoko nuo laiptų ir nuskriejo prie durų.

– Tėti! Man tai tiesa. Nueisiu ir pasakysiu!

Dortė ėjo gatve, kur ant šaligatvio buvo išdėliotos daržovės. Buvo dariusi tai ir anksčiau – mat retai kada kas saugodavo. Jei būdavo rami ir susikaupusi, jai pavykdavo. Didelės bulvės buvo ypač maistingos. Kai kurios, didžiausios, gulėjo suvyniotos į foliją. Pomidorus ir obuolius irgi nesunku įsikišti į rankinę. Su bananais buvo sunkiau – jie sukibę į sunkias kekes. Šiandien ji buvo tokia niekam tikusi, jog parsinešė tik žiedinio kopūsto galvą ir du obuolius.

Grįžusi į butą Dortė gailėjosi, kad nebuvo ištvermingesnė ir neparsinešė duonos bei pieno. Bet šios prekės visada būdavo parduotuvės viduje. Susigėdusi prisiminė tą kartą, kai užėjo į parduotuvę, panašią į kioską, kur pienas laikomas šaldytuve priešais prekystalį. Visos galvos atsisuko į ją per parduotuvę nuaidėjus šaižiam pardavėjos balsui:

– Jei ko reikia, atsinešk prie prekystalio!

Tuo viskas baigėsi. Daugiau ji ten nėjo. Gauti duonos nesusimokėjus buvo beveik neįmanoma. Ji kvepėjo tik tam, kad pakankintų. Pastaruoju metu ji taip stengėsi užmiršti duoną, jog pajusti kažko kito alkį nebebuvo vilties. Pas rudaodį vyrą lauke buvo sudėti tik laikraščiai. Bet vis tiek ji nebūtų ten nieko ėmusi. Tarp jų buvo kažkas panašaus į susitarimą, jog ji gali užmesti akį į laikraščius, sudėtus ant stovo. Šiaip ar taip, jis nieko nesakydavo, nors laikė atdaras duris ir ją matydavo. Taip pat neužsimindavo, kad ji perka tik pieną.

Bet šį vakarą Dortei išėjo visai pakenčiama sriuba. Dailūs mažyčiai žiedinio kopūsto gabalėliai plūduriavo šiltame, šiek tiek pasūdytame vandenyje. Ji valgė kiek galėdama lėčiau, kad nepykintų. Nėra jokios prasmės apsivogti vien tam, kad viską išvemtum.

Dortei buvo atsakyta tris kartus, nors ji ir galėjo parodyti pasą. Reikėjo laukti stebuklo arba susirasti klientų. Tuo tarpu ji nuolat leido kelionės pinigus. Kavinės ir parduotuvės iš sąrašo buvo išbrauktos. Paskutinį kartą darbo ieškojo didžiuliame kioske. Jiems netgi nereikėjo valytojų. Mergina už prekystalio tvirtino, kad visą darbą atlieka valymo įmonė, truktelėjo pečiais ir kreipėsi į kitą pirkėją. Dortė pajuto nenumaldomą norą trinktelėti jai tiesiai per veidą. Lara būtų pasakiusi, jog gana kvaila pasiduoti mieste, kuriame tiek daug maisto, pinigų ir vyrų. Jei ji nėra drąsi, turi pasirūpinti, kad tokia taptų.

Dortė užsisegė sijoną, apsivilko geltonąjį megztinį, džinsinį švarkelį, užsimovė tinklines pėdkelnes. Pasidažė, kaip buvo mokiusi Lara. Paskui atsistojo į eilę prie naktinio klubo, nors ir žinojo, jog už įėjimą reikia mokėti. Savo vietą eilėje ji užleido besibučiuojančiai įsimylėjėlių porelei, nes už jų eilėje pamatė du jaunus vyrus. Vienas buvo girtas ir kabojo persisvėręs ant šaligatvio tvorelės. Kitas, kuris atrodė gana malonus, prašė jį susiimti, nes kitaip jie nepapulsią į vidų.

– Tu statyti? – ištarė ji ir jam nusišypsojo.

– Negali susimokėti pati? – nustebęs atsakė jis.

– Neturiu pinigų, – pasakė ji ir palinko prie jo.

– O tavo motina žino, kad tu čia? – kandžiai nusišaipė girtasis.

– Užčiaupk srėbtuvę! – sušnypštė kitas ir kreipėsi į Dortę. – Ką gi, gerai, bet tuomet laikysiesi tik manęs.

– Gerai, – sutiko Dortė ir atsistojo šalia jo, lyg jie būtų buvę pora. Jis užstojo žvarbų vėją, bet kojos šalo. Pasitikėti vasara šioje šalyje negalima. Ji trypčiojo, norėdama sušilti.

Eilė slinko į priekį sraigės žingsniu. Ją apkabinęs vyras norėjo žinoti, kuo ji vardu, kur gyvena ir dar kažką, ko ji nesuprato, nes jis itin greitai bėrė žodžius. Ji atsakė, kad jos vardas Ana.

– Aš Artūras! – sušuko jai į ausį. Jie buvo priėję prie pat klubo apsaugininko, kuris teigė, jog Dortė per jauna, kad patektų vidun.

– Nekvailiok! Ji mano mergina, jai beveik dvidešimt! – galantiškai pasakė Artūras ir stumtelėjo ją durų link. Tą pačią akimirką jo draugas apsivėmė priešais plačiai išskėstas apsaugininko kojas. Pasigirdo nepasitenkinimo kupini šūksniai, ir Dortė su Artūru įsmuko į vidų.

– Jam tiesiog teks susitvarkyti pačiam! Negaliu tampyti to girtuoklio, – ištarė jis su pasibjaurėjimu, tempdamas ją per griaudinčio boso ir isteriškų gitarų garsų jūrą. Nesimatė jokios grupės. Garsas sklido iš garsiakalbių.

Visi stalai ir kėdės buvo tiesiog apgulti. Vienas prie pat kito stovėjo žmonės su besiteliuškuojančiais alaus bokalais ir praviromis burnomis. Nebuvo beveik nė vieno, kam virš trisdešimt.

Dvokė kažkuo panašiu į šlapimą ar vėmalus. Kitą akimirką Artūras pamatė pažįstamą ir stumtelėjo ją prie jaunesnio vaikino, kuris priminė kino žvaigždę. Abu sušuko kažką, ko ji nesuprato.

– Sveinungai! Aš radau merginą. Velnioniškai dailią! Ana! – galiausiai suriaumojo jis ir trinktelėjo anam į krūtinę alaus bokalu.

– Turi velniškai didelę rankinę! Gal pardavinėji kilogramais kaifą? – nusišaipė Sveinungas.

Tokioje erzelynėje, laimei, nebuvo galima susišnekėti. Ji nemanė, jog jie supranta, kad ji ne norvegė. Beliko tinkamai įtempti lūpų kampučius ir laukti. Ko, ir pati gerai nežinojo. Niekur nesimatė maisto. Tik gruzdintuvėje paruoštų užkandžių liekanos ant stalų. Bulvių traškučiai voliojosi lyg mažytės apsemtos valtelės alaus liūne arba buvo sutrypti ant grindų sunkių kojų.

Jaunutė mergaitė blizgančiu diržu ir džinsais visiškai žemu liemeniu glaustėsi prie jauno vyro šalia baro. Nuoga tarp liemenėlės ir džinsų. Krūtys kabėjo pusiau išlindusios iš mažyčių marškinėlių, lyg ji jau būtų pradėjusi aptarnauti pirmąjį klientą. Bet jos kūno kalba Dortei sakė, jog jei mergina ir buvo kekšė, užmokesčio neėmė. Šokių aikštelė buvo tokia sausakimša, jog nepajudėsi nesuspaustas arba neapmindžiotas. Laimei, jie net nebandė.

– Prakeikta skylė! Prakeiktas įgrisęs triukšmas! – po valandėlės ėmė šaukti Sveinungas. – Mes dingstam!

Artūras garsiai protestavo. Aišku, manė, jog sumokėjęs už įėjimą liks čia. Kilo šioks toks barnis, bet kai Sveinungas tiesiog truktelėjo pečiais ir jau norėjo eiti, Artūras ištuštino savo bokalą, stumtelėjo Dortę priešais save ir nusekė link išėjimo.

36

Sveinungas stovėjo šiek tiek sverdėdamas priešais viryklę ir kepė nugarinę. Jo tėvai atostogavo Prancūzijoje. Vaikinai buvo ką tik išgėrę po tabletę ir nuskalavę alumi. Dortei pasisekė, nes paaiškėjo, jog jie irgi alkani. Buvo akivaizdu, jog Artūras čia lankosi nebe pirmą kartą. Žinojo, kad tualetas yra ir viršuje, ir apačioje. Lengvinosi prie atdarų durų, taigi jie girdėjo jį net už kelių kambarių. Namas buvo didžiulis. Dortė niekada nebuvo namuose su tiek daug daiktų ir baldų. Lempos, puošmenos, paveikslai, žvakidės, veidrodžiai, paauksuoti rėmai, sietynai, milžiniški vazoniniai augalai, – net ir didžiajame kambary, kurį jie naudojo kaip prieškambarį, stovėjo augalas dydžio sulig krūmu. Viskas buvo tarsi apipurkšta keistai svaiginančiais kvepalais arba aprūkyta smilkalais.

Prie kepsnių Sveinungas atriekė kelias storas duonos riekes. Jie įsitaisė aplink didelį stalą virtuvėje. Atsidavė svilėsiais, alumi ir dar kažkuo, matyt, šiukšlėmis, kurios per ilgai išbuvo šiukšlių dėžėje kampe. Dortė staiga pasijuto blogai, bet padažė duoną į riebalus ir pabandė valgyti iš lėto – ji jau seniai nebuvo ragavusi šilto maisto. Labiausiai alkis ją kamavo naktimis. Migdomųjų jau seniai nebeturėjo.