Хербьёрг Вассму - Stiklinė pieno

– Tau reikia eiti?

– Taip…

– Gera su tavimi šnekėtis.

– Aš kalbėti norvegiškai blogai, – pasakė ji nustebusi.

– Visai ne, – paprieštaravo vyras ir suėmė jos ranką.

– Tu kalbėti su vyru, kurį tu pažinoti? Tiesa?

– Su kuo?

– Vyru, kuris neturi manęs pamatyti.

Jis papurtė galvą ir pažvelgė į ją beveik maldaudamas, lyg būtų mėginęs pasakyti jai kažką, ko nesugeba išreikšti žodžiais.

– Aš kalbuosi ne per daugiausia, – pasakė jis ir vėl pakėlė alaus bokalą.

– Žmona? – ištrūko žodis, nors Lara ir sakė, kad tai draudžiama. Ji žinojo šį žodį iš kasetės su kalbos pamokomis.

Jis papurtė galvą ir ištuštino bokalą.

– Susirado kitą, – ištarė lyg juokdamasis.

Dortė neatsakė, nors ir suprato žodžius. Pamažu sumetė, jog vyras laukia, kad ji ką nors pasakytų. Užsimanė papasakoti apie Nikolajų, kuris išvažiavo, kad taptų konditeriu.

– Vaikai? – pasiteiravo ji.

– Laimei, ne! – riktelėjo jis taip garsiai, jog Dortė pamanė, kad galbūt viskas atvirkščiai.

Šiek tiek pasėdėjusi pajuto tarp jų atsiradusią tuštumą, tuomet ištarė:

– Turiu eiti.

Vyras greitai pastatė į šalį stiklinę ir ją apkabino. Ne grėsmingai, tik per daug netikėtai. Matyt, apsigalvojo ir vis dėlto užsinorėjo į ją įsiskverbti.

– Paliesk mane! – šnibždėjo jai į ausį. – Būk gera, paliesk mane!

Iš pradžių Dortė pamanė, jog vyras nori, kad ji patampytų, kaip kad jie kartais pageidaudavo, bet jis uždėjo jos abi rankas sau ant kaklo. Ji išskleidė plaštakas, uždėjo jam ant nugaros ir ėmė glostyti kur papuola. Po valandėlės jis tarsi susmuko jai į glėbį, giliai atsiduso ir prisispaudė ją dar stipriau. Tai nebuvo šlykštu ir visai neskausminga. Tik neįprasta. Ji glostė vyrą, kol abu nuvirto į lovą. Glostė ir glostė. Nugaros apačią, ten, kur plytėjo gauruotas kraštovaizdis, judėjo į viršų lygiu plyšiu, kur slypi stuburas, ir kilo į kalną link pečių ir sprando. Laimei, jis nebuvo lipnus, kaip kad dažnai pasitaikydavo. Po kiek laiko jis apsisuko ir atsigulė išsitiesęs ant nugaros užmerktomis akimis, o Dortė glostė jo krūtinę ir rankas, pečius ir kaklą. Lėtai, atvirais delnais. Netrukus iš vyro kvėpavimo ji suprato, kad jis miega.

Dortė atsargiai atsistojo ir nusinešė drabužius bei rankinę į vonią. Kai ji išėjo, vyras stovėjo prie lango užsimovęs kelnes. Ji apsivilko švarkelį ir žengė link durų. Jis pasiekė ją dviem dideliais žingsniais.

– Tu man patinki! – pasakė ir apkabino ją ranka.

– Ačiū! Tu man patinki! – atsakė ji.

– Gaila, kad tu tokia jauna, – ištarė ir kilstelėjo jos plaukus.

– Nieko tokio.

– Ar galime vėl susitikti? Galėsime kartu pavalgyti, pasikalbėti ir galbūt…

– Kada?

– Nesu visai tikras, kada būsiu mieste. Kaip galiu su tavimi susisiekti? Telefonas?

Ji papurtė galvą. Paskui kai ką sugalvojo. Pačiupo ant naktinio stalelio gulintį bloknotą ir užrašė „Iki pareikalavimo, Anai Kareninai“ bei pašto skyriaus gatvę, iš kur ji siuntė mamai pinigus.

– Ana Karenina? – nustebęs pakartojo jis, lyg būtų mėginęs prisiminti, ar pažįsta ką nors tokiu vardu ir pavarde.

35

Dangus išpylė visą lietų vienu sykiu. Medžius nuokalnėje pašėliškai purtė vėjo šuorai. Viskas buvo žalzganai pilka, nors ir vasara. O televizorius staiga pajuodo. Ji maigė nuotolinio valdymo pultelį ir televizoriaus mygtukus, bet šis nė nesumirguliavo. Nerodė jokių gyvybės ženklų!

Dortė nenorėjo iššvaistyti daug pinigų maistui, bet juk turėjo išsilaikyti ant kojų, kol užsidirbs užtektinai kelionei namo. Retai kada jausdavosi alkana. Rytais ją pykindavo, o dieną priprato valgyti mažai ir lėtai. Bet pieno neatsisakė.

Dortė nepaisė Laros perspėjimo, kad Ana Karenina atneša nelaimę, ir išsitraukė ją iš lagamino. Balkone pliaupiant lietui, ji guodėsi rusiškais žodžiais, vogta bulve ir trimis gabalėliais senos traškios duonelės, kurios skonis priminė statybines plokštes. Trečiąją dieną Ana Karenina puolė po traukiniu. Tiesą pasakius, dar gerokai anksčiau Dortė pasijuto nusikamavusi. Nebežinojo, kieno ji pusėje. Iš dalies ji suprato Vronskį, kai šis išdavė. Veikiausiai jis niekada nemylėjo Anos, tik norėjo mylėti. Sėdint Laros krėsle žodžiai tapo tuštesni nei namie. Galbūt ji nėra sutikusi suaugusiųjų, kurie vienas kitą mylėtų, išskyrus tėvus.

Naktį Dortę išbudino sapnas, kuriame ji veidrodžiu trankė tėčiui per galvą. Tai buvo taip siaubinga, jog ji atsikėlė iš lovos ir apsuko didįjį prieškambario veidrodį. Ji neprisiminė, kodėl taip supyko ant tėčio, taip pat nebuvo tikra, ar nori tai žinoti. Atrodė, jog sapnas tikresnis už pabudimą. Ji ne tik ant jo pyko, bet ir mušė, net ir žinodama, kad jis miręs.

Dortė ilgai vaikštinėjo tarp balkono durų ir geležinės Laros lovos, nesirūpindama, kelinta dabar valanda, rytas ar vakaras. O kai pagaliau atsisėdo, suprato, kad jau seniai nustojo žymėti dienas.

– Tu ten neisi! – pasakė mama ir paslėpė veidą po skarele.

– Brangioji, tu ne taip supranti! Ji iš mano gimtinės, ir aš padedu jai mokytis rusų kalbos, – atsakė tėtis atlaidžiai.

– Vakar kai ką išgirdau iš kaimyno. Tai žemina…

– Ką išgirdai?

– Kad tau patinka jaunos moterys.

Tėtis paniuręs prunkštelėjo, nusiėmė skrybėlę ir apkabino mamą. Liūliavo ją, visai kaip Verą, kai ši imdavo spyriotis. Mama mėgino išsilaisvinti, kartu lyg ir nenorėdama.

– Na, žinoma! Man patinka mano jauna, graži žmona! Pasakysiu tai visiems, ką sutiksiu. Kaimynams taip pat.

– Nesišaipyk!

– Nesišaipau. Aš be galo rimtas. Tu palikai viską, kad už manęs ištekėtum, kaipgi aš galėčiau šaipytis? Kaipgi gali galvoti, kad aš kada nors pastatysiu ant kortos šitokią auką?

– Vyrai tokie nepastovūs…

– Tu mane smarkiai įžeidei. Neatleisiu, jei manai, kad aš nepastovus! Neturi tam jokio pagrindo! Tu žinai, jog prieš sutinkant tave man rūpėjo tik viena , ir ji yra mirusi.

Mama pakėlė akis nuo skarelės norėdama nusišypsoti, bet išėjo tik grimasa. Nė vienam iš jų nerūpėjo, kad ant laiptų sėdi Vera bei Dortė ir girdi kiekvieną ištartą žodį.

– Ką gi man tuomet daryti? – paklausė mama ir nužingsniavo prie stalo. Ten ji ėmė dėlioti obels ūglius, kuriuos nupjovė norėdama sudaiginti juos namuose.

– Šito aš nežinau, bet jei dėl to tau taip sunku, tuomet geriau liausiuos ten vaikščiojęs.

Mama smeigė šakelę pernelyg stipriai į plonyčio stiklo dubenį. Keista, jog šis nesudužo.

– Visi supras, jog tai tik dėl to, kad turi pavydžią ir nesukalbamą žmoną.

– Ką žmonės supras ir ko ne, reikalo nekeičia. Man svarbiausia, kaip jautiesi tu.

– Bet tu manai, kad aš kvaila?

– Ne! Bet dabar suprantu, kad nesugebėjau įkvėpti tau pasitikėjimo mano meile.

– Manai, jog mes abu vienodi? – pasiteiravo mama, nesėkmingai mėgindama abiem rankomis išlyginti staltiesę.

– Ne! Tu geresnė už mane. Bet aš moku geriau kalbėti.

– Pažvelk! Iš pumpurų varva nektaras, nors jie dar neišsiskleidę, – ištarė mama užsisvajojusi ir palietė šakelę. Paskui užmerkė akis ir palaižė pirštą.

Tėtis priėjo prie jos ir taip pat paragavo. Staiga jam šovė į galvą mintis. Po akimirkos jis įsitaisė savo kėdėje ir užkėlė koją ant suolelio. Po akimirkos pratrūko dejuoti, lyg būtų sužeistas.

– Vera! Nueik pas mažąją Vanią ir pasakyk, kad sėdžiu ant suolelio užkėlęs koją ir negaliu ateiti, taigi ji turės ateiti čionai!