Хербьёрг Вассму - Stiklinė pieno

Laikraščius Dortė skaitydavo retai – jie buvo labai brangūs. Užmesdavo akį į vieną kitą, padėtą kavinėje, arba sustodavo ir slapčia paskaitinėdavo pas rudaodį vyriškį, kai eidavo apsipirkti. Bet nematė nieko apie Tomą.

Sėdinčią su laišku rankose ją pasiekė kažkoks garsas. Jis neturėjo nieko bendra su realybe. Durų skambutis! Galvoje įvyko trumpasis jungimas. Ji nejudėjo. Negalėjo būti nė kalbos. Po trijų kartų stojo tyla. Ji stovėjo ir laukė, kol tas, kuris skambino, užbildės laiptais ir atplėš duris. Ji turės apsimesti, jog nesupranta, ką jis sako. Ypač jei jis vilkėtų uniformą. Tuomet jis paprašytų dokumentų. Paso.

Laros laiškas! Ji jo nesudegino! Dabar buvo tylu, bet ji jautėsi apkvaitusi ir nesumojo ko nors griebtis. Galbūt jis sugrįš arba laukia, kol ji išsiduos. Kai ji pagaliau išdrįso pažvelgti pro langą į kiemą, ten jau nieko nebuvo. Dortė išsėlino ant pirštų galų į prieškambarį ir ėmė klausytis prie durų. Visur buvo tylu. Ji stovėjo kurį laiką prikišusi ausį prie durų tarpelio. Įsitikinusi, jog ten nieko nėra, paėmė Laros laišką, nusverdėjo prie židinio ir griebė ant krašto gulinčią degtukų dėžutę. Pasilenkusi virš liepsnos, laukė, kol lapas suliepsnojo ir susitraukė pavirsdamas pilkai geltonu švytuliu, kuris priminė kandies sparnelius. Sudrėkinusi tualetinio popieriaus skiautę, surinko likučius, sumetė į klozetą ir nuleido vandenį.

Dar kartą pažvelgusi pro langą, pamatė nugara prie šiukšlių konteinerio stovintį vyrą. Keli vaikai kieme spardė kamuolį. Galbūt skambino visai ne vyras, o vaikai, norėdami ją paerzinti? Kamuolys liovėsi dunksėjęs, o vyras nuėjo gatve. Aplink tvyrojo tyla, tik girdėjosi tolimas miesto gausmas ir fontano virš princesės čiurlenimas. Bet Laros butas nebebuvo saugus. Kur jai pasidėti? Jei būtų turėjusi didesnę rankinę, būtų galėjusi pasiimti tai, ko reikia porai dienų.

Dortė slankiojo gatvėmis. Staigus vėjas pabandė nuplėšti džinsinį švarkelį. Ji gailėjosi, kad nepasiėmė šiltosios pūkinės striukės. Vienoje vietoje prie kavinės stovėjo kėdės ir stalai. Ant vienos kėdės gulėjo mėlynas pledas. Iš pradžių ji ketino atsisėsti, bet nelabai žinojo, kaip jai pavyktų ramiai išsėdėti po pledu. Galiausiai pastvėrė jį ir pasileido bėgti. Gailėjosi, kad neturi plastikinio maišelio, kur galėtų paslėpti pledą. Ji ir vėl nusprendė įsigyti didesnę rankinę.

Dortė ėjo, kur akys veda. Su kiekvienu žingsniu tolo nuo Laros buto. Buvo nesunku rasti upę. Eidama sekė ją akimis. Gatvėje mėtėsi popierinė stiklinė su kolos reklama ir šiaudeliu, sulamdytas cigarečių pakelis ir pervažiuotas melsvas vaikiškas batelis. Pro sumintų senų lapų plutą stiebėsi šalpusnis. Jei būtų ėjusi į butą, būtų galėjusi jį nusiskinti.

Sutikti žmonės greitai praeidavo pro šalį, lyg būtų vaidinę kažkokiame filme, todėl būtų nepasiekiami. Galiausiai ji nebesutiko nieko. Viskas rodėsi svetima. Didžiulės vilos. Medžiai ir sodų tvoros. Subraškėjo šakos, ir ji paslydo ant senų pernykščių lapų. Keleto šimtmečių senumo miško paklotės kvapas. Drėgmė. Prie kranto turškėsi kelios antys. Joms rankiojant kažką nuo dugno, uodegos styrojo į viršų. Visai kaip namie. Ji apsigaubė pledu ir atsisėdo kiek galėdama arčiau prie vandens. Pasilenkusi į priekį, pamatė apgailėtiną, persikreipusį mergiūkštės su vėjo ištaršytais plaukais atspindį.

Ir tuomet šmėkštelėjo mintis, kad jos nėra, kad ji tik atspindys vandenyje. Jog viskas, dėl ko vargo, ko bijojo, buvo visiškai bergždžia. Galbūt tai pradžia – mirties pradžia? Kai aplinkybės susiklosto taip, jog reikia tik žengti keletą žingsnių, kad išsivaduotum? Jei dabar jau pasiekė šią būseną, tai, matyt, pati turėtų žengti paskutinį žingsnį.

Pušies kvapas – be liepsnos. Tik lediniai garai. Lyg pirtyje. Vis dėlto jos neapėmė siaubas. Ji tik jautėsi be galo pavargusi. Kelios šakelės dūrė į skruostą. Bet Dortė tik vos pasuko galvą. Pledas pravertė, nes užklojo ją visą. Mažyčiai, tankūs lietaus lašeliai ant jo išsiuvinėjo raštą. Bet kaip reikiant nelijo.

Jis stovėjo ir seilėjosi virš jos. Aitrus dvokas, sklindantis iš snukio su aštriais baltais dantimis. Blogį spinduliuojančios akys. Šio urzgimo nebuvo galima supainioti su niekuo. Pagaliau jis ją rado. Iš toli šūktelėjo vyras. Šuo pasuko galvą ir sukluso, prieš vėl įsmeigdamas į ją krauju pasruvusias akis. Matyt, ir jis buvo mirtinai išsigandęs. Žinojo, jog pasipils smūgiai, jei nesugebės jos sučiupti. Urgzdamas sukando švarkelio rankovę ir timptelėjo.

Kažkas jai ant veido užpylė vandens. Žmogaus kvapas. Batų tepalas ir cigaretės.

– Ačiū Dievui! Ji gyva, – išgirdo Dortė, bet neatsimerkė. Šuo kvėpavo visai šalia.

– Tau bloga? – paklausė moters balsas.

Dortė neatsakė, tik pramerkė akis ir atsisėdo. Kažkas padavė jai ranką ir padėjo atsikelti. Moteris žilais plaukais ir žalia vėjui nepralaidžia striuke. Svetima ranka buvo šlapia ir šalta, lyg būtų gulėjusi lauke keletą dienų. O galbūt tai buvo jos pačios šaltis? Krito tiršta dulksna. Ji nesuvokė, kad tiesiog užmigo.

– Tu sergi? – pakartojo moteris, stengdamasi nuraminti didįjį šunį. Šis inkštė pririštas už pavadžio. Tuomet priėjo vyras su guminiais batais ir neperpučiama striuke ir perėmė žvėrį.

– Tupėk! – sušuko jis čaižiu balsu. Šuo paklusniai atsitūpė ir ėmė svyruoti pirmyn atgal, lyg senukas ant klibančios kėdės.

Dortė papurtė galvą, nepratardama nė žodžio. Visai čia pat, kur ji gulėjo, augo vėdrynai. Lyg jie būtų išsprogę jai ten begulint. Mergina atsistojo pakeldama užklotą ir tikėdamasi, jog jie nesuprato, kad ji jį paėmė. Moters žvilgsnis nebuvo nedraugiškas, bet reikalavo paaiškinimo.

– Gal tau reikia pagalbos?

– Ne, ačiū! – kiek galėdama mandagiau atsakė Dortė.

– Tikrai?

– Tikrai! – pakartojo ji ir trūktelėjo lūpų kampučius vildamasi, kad tai nors kiek primins šypseną.

Svirduliuodama tarp medžių, ji jautė į nugarą įsmeigtas jų akis. Ypač šuns. Iš tikro Dortė nebežinojo, kur turėtų eiti, kad surastų kelią atgal. Ji vos laikėsi ant kojų. Dabar jie ims ją vytis. Ji girdėjo moterį kažką šaukiant. Neverta atsakyti. Tik kuo greičiau pradingti. Mėginant bėgti alsavimas degino gerklę. Surasti takelį arba kelią, vedantį aukštyn, – dabar svarbiausia. Reikėjo pakilti, pasitraukti nuo upės. Pamažu švino skonis dingo. Ji įkaito, o rankinė daužėsi į klubą.

Vakarui bandant paslėpti miestą ir lietui persisunkus per drabužius, Dortė suprato, jog turi pasirinkti: arba rizikuoti Laros bute, arba miegoti lauke susisukusi į pavogtąjį pledą. Šis apsunko nuo drėgmės, o pro šalį žingsniuojanti moteris su išskleistu skėčiu įdėmiai spoksojo į ją iš po atidžiai nupieštų antakių. Dortė pasirinko butą.

Namas atrodė taikiai. Ji atsirakino laiptinės duris. Jaunoji mama savo sportinį vežimėlį buvo pasistačiusi prie laiptų. Žvilgsniu tirdama pašto dėžutes, Dortė pastebėjo, kad anga atidaryta. Ji jau kėlė ranką ją uždaryti, bet tuomet jos dėmesį patraukė geltonas vokas be pašto ženklų. Ištraukusi jį, pamatė, jog spausdintinėmis raidėmis užrašyta „Lara“. Drebančiomis rankomis įkišo jį į rankinę ir užlipo į viršų.

Prie durų sukluso, bet po kelių minučių įkišo raktą ir, atsirakinusi duris, žengė prie fontanėlio. Uždarė, užrakino ir užkabino grandinėlę. Dar kartą sustojo ir pasiklaũsė. Bet visur buvo tylu, išskyrus tolimą eismo gausmą ir ant Snieguolės tekančio vandens čiurlenimą. Dortė vaikščiojo iš kambario į kambarį net nenusiavusi batų. Tarsi vagis. Žvilgtelėjo į sandėliuką ir spintas. Visur. Grįžo į prieškambarį ir nusiavė šlapius batus bei nusivilko švarkelį. Šlapio pledo kvapas jai priminė ūkininką, pas kurį dirbdavo. Numetė jį prie durų ir vėl nuėjo į svetainę.