Хербьёрг Вассму - Stiklinė pieno

– Jie tikriausiai galvoja, kad aš nieko nesugebu… Arba mano, kad per prastai šneku norvegiškai.

– Nejau leisi, kad būtų jų tiesa?

– Ne… Bet…

– Tuomet esi priversta ką nors daryti! Pradėk nuo sąskaitos! Negalvok apie visus sunkumus iš karto. Tu juk žinai, kad turi pinigų sąskaitai apmokėti, tereikia tik surasti pašto skyrių.

– O jeigu jie paskambins policijai, nes aš neturiu paso?

– Vargu ar skambins. Šiaip ar taip, privalai surizikuoti, – pasakė jis ir atsistojo.

Dortė įsidėjo žemėlapį į rankinę. Paskaičiavo, kad sumokėjus sąskaitą jai liks trys šimtai dvidešimt penkios kronos maistui.

Pagaliau surado pastatą su pašto ženklu ir įėjo vidun. Ji bandė išsiaiškinti, ar kas nors keistai į ją žiūri arba svaidosi budriais žvilgsniais. Bet visi buvo užsiėmę savimi. Moteris už jos nekantravo ir garsiai dūsavo. Tuodvi priešais be perstojo plepėjo, kol buvo aptarnautos. Kai atėjo Dortės eilė, ji pamiršo norvegiškus žodžius, kuriuos sau kartojo. Visą kūną akimirksniu išpylė prakaitas. Veidą taip pat. Bet moteris už langelio tik paėmė kvitą ir Tomo pinigus, uždėjo spaudą ir atidavė grąžą į ją net nežvilgtelėdama.

Vėl išėjusi į gatvę Dortė pajuto tokį palengvėjimą, kad pasiklydo. Staiga atsidūrė gatvėje, kurios neatpažino. Vos tik sustojo prie namo sienos išsitraukti žemėlapio, palei šaligatvio kraštą iš lėto pravažiavo policijos automobilis. Dortė sustingo lyg žibinto išgąsdintas šikšnosparnis. Kai įsijungė sirena, mergina ėmė jausti, kaip kažkas stveria už rankos, ir laukė, kol bus įtraukta į automobilį. Bet mašina nulėkė dideliu greičiu tolyn be jos.

Ji prisivertė nurimti ir išskleidė žemėlapį. Bet raidės susispietė į krūvą ir pasidarė neįskaitomos. Drebančiomis rankomis įgrūdo žemėlapį atgal į raudoną lakuotą rankinę ir pasileido, kur akys mato. Po valandėlės bažnyčios bokštai išniro patys savaime, o tiesiai priešais ją sublizgo upė. Dortei taip palengvėjo, kad ji atsisėdo ant laiptelio ir širdingai prisižadėjo daugiau niekada neprarasti drąsos.

Prie upės stūksantis viešbutis buvo didžiulis. Baras buvo įrengtas plačių laiptų aikštelėje. Prie atskirų staliukų sėdėjo trys vieniši vyrai.

– Nepamiršk, kad princesė esi tu! Anie tėra apgailėtini nykštukai! – tokie buvo Laros atsisveikinimo žodžiai.

Ir lygiai taip, kaip būtų padariusi Lara, Dortė atsisėdo prie gretimo stalelio šalia vyro, kuris buvo geriausiai apsirengęs. Išskleidė norvegišką laikraštį ir apsimetė skaitanti. Iš pradžių vyras nekreipė į ją dėmesio. Sėdėjo ir maigė telefoną. Kaip ir visi aplinkui. Jam pakėlus akis, ji pamėgino nusišypsoti taip, kaip kad įsivaizdavo, jog būtų patikę Larai.

Iš pradžių vyras šiek tiek nustebo, lyg nežinotų, ar turėjo ją atpažinti, paskui kiek nedrąsiai šyptelėjo. Ji atkišo kojas į priekį ir pajuto, kad veidą išmušė prakaitas. Greitai nusišluostė viršutinę lūpą ir kaktą, kad neatrodytų nepatraukliai. Po dar kelių mestų žvilgsnių jis pasilenkė prie jos ir pasakė kažką, ko ji nesuprato. Dortė papurtė galvą ir dar kartą nusišypsojo.

– Aš nekalbėti gerai norvegiškai, – sušnabždėjo ji.

Kai vyriškis vėl kažką pasakė, Dortė nusprendė, kad jis klausia, ar ji tokį gražų vakarą sėdinti viena.

– Taip, – ištarė ir dar kartą nusišypsojo, nes nežinojo, ką daugiau daryti.

Jis pasakė kažką greitai ir su užsidegimu, o kadangi Lara buvo šiek tiek jai papasakojusi, kaip viskas vyksta, Dortė spėjo, kad jis nori nupirkti ko nors atsigerti.

– Norėčiau stiklinės pieno! – atsakė ji kaip galėdama maloniau.

Jis nuėjo prie baro ir grįžo nešinas dviem taurėmis. Vienoje, matyt, buvo alus, o kitoje apelsinų sultys, ne pienas. Jis pažvelgė į ją klausiamu žvilgsniu ir mostu parodė, kad nori prisėsti prie jos stalelio. Ji linktelėjo. Jis pastatė taures ir atsisėdo.

– Ar tu gyveni viešbutyje? – paklausė jis, ir Dortei palengvėjo, nes suprato, ką jis sako.

– Ne. Laukti draugo. Neateiti. – Ji energingai papurtė galvą.

Jis siaubingai greitai išbėrė keletą sakinių. Bet pamatęs, kad ji nesupranta, kiek susidrovėjęs nusijuokė. Vyras buvo strazdanotas ir turėjo šviesias akis. Oda buvo rausva, su giliomis raukšlėmis. Buvo sunku nuspėti vyro amžių, bet jis atrodė vyresnis už Tomą. Jam pakėlus taurę, Dortė padarė tą patį. Jie kartu išgėrė.

– Tu ne norvegė? – paklausė jis.

– Ne, rusė. Kalbėti rusiškai. Truputį norvegiškai.

– O angliškai?

– Mažai.

– Gaila, nes aš nešneku rusiškai.

– Tu kalbėti norvegiškai iš lėto, aš suprasti, – pasiūlė ji.

– Ką gi. Malonu su tavimi susipažinti!

– Ačiū! Malonu su tavimi susipažinti! Tu gyventi čia? – drąsiai paklausė ji ir apsidairė.

– Taip, 300-ajame kambaryje, jei tau manęs prireiktų, – šypsodamasis pasakė jis.

– Aš ateiti ten?

Jis greitai pakėlė akis, galbūt šiek tiek suglumęs, bet tuoj pat tarsi priėmė sprendimą – greitai apsidairė ir keletą kartų linktelėjo.

– Dabar? – paklausė jis.

– Taip!

Ji girdėjo vyrą klausiant dar kažko kito, bet nesugebėjo suprasti. Turiu pasakyti, kad tai kainuoja 2000 kronų, pamanė ji ir pajuto, kad veidą užliejo raudonis. Turiu pasakyti tai prieš pakylant į viršų. Bet neįstengė. Jo kaklaraištį puošė geltoni bei rudi drugeliai. Marškiniai buvo kreminės spalvos. Lara būtų likusi patenkinta jo apranga. Kostiumas tamsus su beveik nematomais pilkais dryželiais. Dortė apmetė jį akimis, bet nesugebėjo sutikti vyro žvilgsnio. Galiausiai jis paklausė:

– Kiek?

Ji pažvelgė į stalą ir atsikrenkštė.

– Du tūkstančiai kronų!

– Daug pinigų, a? – sušnabždėjo jis ir atsargiai apsidairė aplinkui.

– Mamai, – sušnibždėjo ir ji, paskui pažvelgė jam tiesiai į akis.

– Kur yra… mama? – išgirdo ji.

– Toli… – miglotai atsakė ji ausyse skambant Laros perspėjimams.

– Didelė šeima? – paklausė jis ir uždėjo savo ranką ant josios. Ši buvo šilta ir truputį drėgna. Bet ne šlykšti. Dar ne.

– Ne. Mama. Sesuo. Jos negauti darbo, – išgirdo save sakant.

Ji niekada anksčiau su klientais nesišnekučiuodavo. Jai visai patiko, nors aiškiai prisiminė Laros perspėjimus. Koks palengvėjimas būti suprastai. Net jeigu jis pamanė, kad ji viską išsigalvojo norėdama išpešti kuo daugiau pinigų, tai niekis.

– 300-asis kambarys. Raudonajame flygelyje. Aš eisiu pirmas. Tu ateisi iš paskos? – pasakė jis ir klausiamai į ją pažvelgė.

Ji tiksliai pakartojo tai, ką jis sakė; tada vyras atsistojo ir nulipo laiptais.

32

Jis nusimetė švarką, nusirišo kaklaraištį ir greitai uždarė paskui save duris.

– Šiuose reikaluose nesu labai patyręs, – pratarė.

– Patyręs?..

– Taip. Ne taip jau dažnai… moku, – greitai ištarė jis ir parodė į gulinčius ant stalo pinigus. Keturi penkių šimtų kronų banknotai gulėjo dailiai paskleisti, tarsi vėduoklė.

Dortė du kartus padėkojo, įsikišo pinigus į rankinę ir liko stovėti. Kambarys nebuvo labai didelis, su kampiniais langais. Prie vieno iš jų stovėjo savotiška siaura sofa, siekianti palangę. Vyras stovėjo prie spintelės su televizoriumi. Atrodė, lyg jam būtų reikėję susikaupti. Bet po akimirkos jis išėmė iš spintelės butelius ir taures ir pastatė ant stalo. Tada mostelėjo ranka į kėdę. Dortė galėjo žvelgti tiesiai į upę. Ši buvo lygi lyg folija. Raudonais ir baltais dryželiais. Palei krantą stovintys namai vandens paviršiuje vos vos kreivavosi. Aukštyn kojomis. Smailus bokštas lyg apversta ledų porcija rėmė dangų. Ramiai pro šalį tekančiame vandenyje atsispindėjo pilkas tiltas ir daugybė laivelių.