Хербьёрг Вассму - Stiklinė pieno

Nikolajus nusiavė batus, nusimovė kojines ir atsiraitojo kelnes. Jis stovėjo iki kelių įsibridęs į upę. Jo veidas buvo miltuotas, su šviesiomis strazdanomis ant nosies. Rudos garbanos gaudė saulės spindulius. Jau seniai jis nebuvo toks ryškus. Štai jis iškėlė ranką ir kažką jai šūktelėjo. Tada pakilo vanduo, ir jį ėmė nešti srovė. Vis tolyn ir tolyn.

Vyras kreminės spalvos marškiniais kaklaraištį su drugeliais pasikabino ant kėdės.

– Vyno?

– Ne, ačiū!

Jis atnešė butelį vandens ir pripylė stiklinę. Sau alaus.

– Tu seniai čia, Norvegijoje? – Jis atsisėdo ant lovos, taigi mažasis staliukas atsidūrė tarp jų. Vyro kojos buvo ištįsusios kaip ilgakojo uodo. Dėl šiek tiek išsišovusio pilvo marškinių sagos truputį įsitempė.

Ji papurtė galvą.

– Tu jauna? Kiek metų? – paklausė jis, nusiavė batus ir paspyrė juos po lova.

– Aštuoniolika, – sumelavo ji ir susimąstė, ar teisingai ištarė.

– Aštuoniolika? Atrodai jauniau, – abejodamas ištarė jis.

– Žinau, – pripažino ji ir pažvelgė į savo rankas.

– O dabar nori gulėti su manimi, kuriam penkiasdešimt, – pasakė jis, lyg iki galo tuo netikėtų. Jo kaklas buvo įraudęs. Rusvi plaukai prie ausų garbiniavosi.

– Taip. Tu sumokėti, – pasiteisino ji ir abiem rankomis įsikibo rankinės. Tai visiškai nepriminė to, prie ko ji buvo pratusi. Ji karštligiškai mėgino įsivaizduoti, kaip jos vietoje elgtųsi Lara.

– Aš nusiprausti po dušu? – pagaliau pasiteiravo ji.

– Nebent pati nori, bet dėl manęs nebūtina.

– Galbūt… po to?

– Taip, žinoma.

Jis krenkštelėjo. Paskui visai nutilo.

– Ar drabužiai nusirengti? – paklausė tylut tylutėlis balsas.

– Jei nori.

Jis vėl garsiai atsikrenkštė ir susipylė visą alų.

– Tu sumokėjo, – sušnibždėjo ji.

Jis pasilenkė prie jos norėdamas sugauti jos žvilgsnį. Jai nebuvo kur trauktis. Jo blakstienos buvo tankios ir raudonos it ugnis. Dešiniajame akies baltyme buvo trūkusi kraujagyslė. Bet, matyt, jis to nejautė.

– Negalvok apie tai… Pamiršk! – sušnibždėjo jai, lyg gailėdamasis, kad į visa tai įsivėlė.

– Aš eiti? – paklausė ji.

– Ne! – greitai ištarė jis ir atkišo ilgąsias kojas dar toliau į priekį, lyg būtų norėjęs jai sukliudyti. Jo rankos gulėjo ištiestos ant jos stalo pusės. Skruostai buvo šiek tiek įkritę, ausys truputį atsikišusios į šalis. Jo mama nebuvo tokia apdairi kaip josios – ir žiemą neprispausdavo ausų po kepure. Lara turbūt būtų dabar šyptelėjusi. Bet tai buvo kas kita nei kambaryje . Vyras elgėsi taip keistai, lyg būtų buvęs paprastas žmogus.

– Malonu, kad palaikysi man kompaniją, – ištarė jis, lyg norėdamas ją išmėginti. – Man malonu! – pakartojo.

– Ačiū! – atsakė ji ir jau ruošėsi pakartoti, kad jis sumokėjo, bet susilaikė.

– Gal norėtum čia pernakvoti? – Jis linktelėjo galva link lovos.

Iš pradžių jai tiesiog palengvėjo, jog suprato visą sakinį, tada prisiminė, kiek valandų sudaro vieną naktį, ir papurtė galvą.

– Kur tu gyveni? – paklausė jis.

Ji apsimetė nesuprantanti, o jis nebekartojo. Tiesiog atsistojo ir pakėlė ją nuo kėdės. Paskui lyg išbandydamas nuvilko švarkelį. Po to marškinėlius. Jis tyrinėjo ją lopinėlis po lopinėlio, lyg nebūtų buvęs tikras, ką jam daryti. Tai užtruko. Vis dėlto Dortė suprato, kad jis apsisprendė, ir pasilenkė išsiimti prezervatyvo, kurį turėjo rankinėje. Kai jam jį padavė, vyras papurtė galvą ir nusuko akis. Ji greitai sumetė, kad, matyt, galima apsieiti ir be prezervatyvo. Nepanašu, kad jis ją kuo nors apkrėstų.

Kai ji grįžo iš vonios išsitepusi lubrikantu, pėdkelnes, kelnaites ir rankinę pasidėjo ant kėdės, nusismaukė sijoną ir atsigulė ant lovos. Jis užgesino šviesą ir ėmė nusirenginėti. Stovėjo prie vos praverto lango lyg tamsus šešėlis. Į vidų plūstelėjo keistas sūrus kvapas. Ant lango kabėjo dviejų rūšių užuolaidos. Viena tamsi, geltonai ruda, kita balta, permatoma lyg nuometas. Jis atsigulė atsukdamas jai nugarą – matyt, vis dėlto pamėgino užsimauti prezervatyvą. Ji nebuvo tikra, ar jam pavyko. Vis tiek išskėtė šlaunis, kad jis atsisukęs pasiektų. Tada viskas eitųsi greičiau. Bet jis tiesiog gulėjo ant nugaros ir alsavo priešais save susidėjęs rankas. Galbūt jis buvo kaip tas senyvas vyriškis. Dortė paėmė jo daiktą ir pačiupinėjo. Atsargiai. Šis buvo be prezervatyvo; jam ėmus didėti, vyras atsiduso. Matyt, apsidžiaugė.

Jis atsidavė drabužių minkštikliu ir užsistovėjusiu oru. Ji prispaudė prie vyro dubenį, kad pasirodytų maloni. Jis priglaudė burną prie jos kaklo ir suvaitojęs į ją įsiskverbė. Nebuvo įprastų, stiprių stūmių, jis tiesiog ritmiškai, visiškai ramiai sūpavosi. Lyg būtų nusprendęs tęsti visą naktį. Bet staiga jį pagavo įkarštis, tarsi būtų baiminęsis, kad ji atsistos ir nueis dar jam nebaigus. Po kelių virpančių stūmių viskas buvo baigta. Jis gulėjo ant jos tylus ir sunkus, lyg miegotų.

Kaip tik tuomet, kai Dortė pagalvojo, kad jo plika oda atrodo per šilta ir per arti, vyras nusirito į šalį. Droviai atsisuko į ją, įjungė prie lovos šviesą ir pabandė pažvelgti jai į akis. Nusiminusi Dortė ėmė spoksoti į vieną tašką jo kaktoje. Ši buvo ryškiai raudona su mažyčiais prakaito lašeliais tarpuakyje.

Tuomet jis atsilošė ir ėmė kalbėti. Balsas kartkartėmis nutrūkdavo, bet Dortė suprato, kad jis laimingas – vyras jai dėkojo, lyg ji būtų padariusi tai už dyka. Ji jau buvo dar kartą beprimenanti, kad jis sumokėjo, nes atrodė, jog jis tai pamiršo. Bet tik pamėgino nusišypsoti. Buvo keista. Ji niekada jiems nesišypsodavo.

Vyras pabučiavo jos krūtis ir apkabino. Čiūčiavo ją. Bučiavo pečius. Jis per daug priartėjo, bet ji nesitraukė – jis juk buvo tiesiog laimingas.

Po kurio laiko Dortei pavyko atsistoti. Ji čiupo rankinę bei drabužius ir nuėjo į vonią. Iš jos tekėjo, bet tai nebuvo taip šlykštu kaip įprastai. Ji ir vėl pradėjo gerti tabletes, šiandien. Pasiskolino rankšluostį ir nusiplovė tarpkojį. Po dušu palįs grįžusi į Laros butą. Jai išėjus iš vonios, vyras jau buvo užsimovęs kelnes ir marškinius.

– Ar galiu tau paskambinti? – paklausė jis ir apkabino ją ranka.

Ji papurtė galvą ir apsivilko švarkelį.

– Bet ar galiu tave dar kartą pamatyti? Dar kartą pamatyti? – pakartojo jis.

– Kada? – pasiteiravo ji.

Jis priėjo prie rašomojo stalo ir ėmė vartyti užrašų knygutę, keletą kartų persibraukdamas per pasišiaušusius plaukus.

– Pažiūrėkime… gegužės trisdešimt pirmą, šeštą valandą ten, apačioje, bare? – Jis žvelgė į ją beveik maldaudamas. Jai linktelėjus, plačiai nusišypsojo, energingai pasilenkė ir ant lapelio su viešbučio pavadinimu pakeverzojo datą ir laiką. Ji paėmė lapelį, įsikišo jį į kišenę ir mandagiai atsisveikino. Nueidama koridoriumi suprato, kad niekada anksčiau nėra atsisveikinusi su kuriuo nors iš klientų.

33

Būdavo, kad Dortė nubusdavo naktį manydama, jog kažkas įsilaužė į vidų, norėdamas ją sučiupti. Bet tai visada būdavo sapnas arba triukšmas iš lauko. Dieną ji galėdavo keletą minučių įsivaizduoti, kad viskas yra normalu. Ji kartodavosi, ką pasakys, jei sutiks ką nors laiptinėje ir šis paklaus, kas ji tokia. „Lara atostogos. Aš, Ana, nuomotis butas.“ Ji prisakė sau neišsigąsti tiek, kad pamirštų paduoti jiems ranką. Jei jie ir toliau klausinėtų, ji galėtų tiesiog nusišypsoti ir apsimesti, kad nesuprato. Bet svarbiausia, ji neturėtų pasirodyti nedraugiška arba sukelti jiems įtarimų, kad kažką slepia.