Хербьёрг Вассму - Stiklinė pieno

Ilgainiui, sušilus orui, ji ėmė svajoti apie pasisėdėjimą balkone, bet nedrįso atsisėsti toliau negu tarpduryje. Patikrino, ar jos nesimato iš apačios, jei nesėdi prie pat turėklų. Tas praėjusios vasaros siaubingas gėles ji išmetė. Šiukšlių maišus, kuriuos jos atsitempė iš Tomo buto, ji išrūšiavo. Viską iš kambario, išskyrus lubrikantą, išmetė lauk.

Oras dažnai būdavo apniukęs, bet gražiomis dienomis saulė risdavosi namų stogais ir pro balkono duris patekdavo į vidų. Dortė galėjo sėdėti tarpduryje ir galvoti, jog tai ta pati saulė kaip ir namie. Medžius apgaubė žalia skraistė, aplinkui vienas po kito pragydo paukšteliai. Jie pradėdavo anksti rytą ir nenutildavo, kol vakaras nesusukdavo visko į violetinį šilkinį popierių.

Kai nežiūrėdavo televizoriaus arba įsijungusi seną kasetinį grotuvą nekartodavo norvegiškų žodžių bei posakių, skaitydavo rusiškas Laros knygas bei norvegiškus žurnalus. Kartais išsitraukdavo piešimo priemones, bet tai ją tik pravirkdydavo. Ana Karenina vis dar gulėjo tuščiame lagamine po lova. Kas kartą panorusi ją išsitraukti, Dortė prisimindavo Laros žodžius apie tai, kad ši atnešė nelaimę. Tėvo žodžiai, jog šią knygą privalo perskaityti kiekvienas civilizuotas žmogus, tebuvo tolimas aidas. Turinio ji ne ką teprisiminė. Išskyrus tai, kad žmonės, sakę, jog myli vienas kitą, kitą akimirką jau kalbėjo lyg nekęsdami. Kad jie buvo turtingi, bet nelaimingi, ir kad nerimavo dėl smulkmenų bei nuobodžiavo. Tėtis vadino knygą šedevru apie meilės prigimtį. Bet ji prisiminė liūdesį, o jo dabar kaip tik nereikėjo. Tik vardo „Ana“, jei kas paklaustų.

Retai kada nutikdavo, kad kas nors paklaustų, kuo ji vardu. Bet Dortė susidarė vietų sąrašą. Iš pradžių tiesiog praeidavo pro šalį arba žvilgtelėdavo vidun. Dažnai prabėgdavo visa diena, kol ji įsidrąsindavo kiek galėdama mandagiau paklausti: „Gal jums reikia pagalbos?“ Netgi keisdavo žodžius. Jai sekėsi prisiminti išmoktus sakinius. Dažnai jie tik papurtydavo galvas ir tęsdavo savo darbus. Kai kurie pasiteiraudavo, kas ji tokia, iš kur atvyko ir ką veikė anksčiau. Arba norėdavo pamatyti pasą ir popierius.

Kur nors apsilankiusi, tą vietą išbraukdavo iš sąrašo. Kai dešimtą kartą išgirsdavo „ne“, išėjusi laukan neapsiverkdavo. Tiesiog ramiai eidavo į kitą vietą.

Vieną rytą ji suprato, kad visi šie pažeminimai ją susargdino. Ji vėmė. Juokinga vargti, kad užsidirbtum pinigų maistui, kai jį tiesiog išvemi.

Niekas su pūkinėmis striukėmis jau nebevaikščiojo. Su ta, kuri buvo pirkta dėvėtų drabužių parduotuvėje namie, buvo per šalta, o paltas atrodė apgailėtinai. Anksčiau Dortė apie tai nesusimąstydavo, bet čia šis drabužis tapo vertu pajuokos. Be to, jis išsiskyrė iš kitų. Laros spintoje kabėjo nemažai drabužių, bet jie buvo per dideli. Ji pasimatavo džinsinį švarkelį, kuris galėjo jai praversti. Elegantiškos pėdkelnės taip pat tiko. Ji išsirinko vienas, kurios priminė juodus nėrinius, susirado geltoną megztinį bei mažytę tos pačios spalvos skarelę ant kaklo. Prieškambario veidrodyje ji matė, kad švarkelis galėtų būti visai dailus, jei būtų šiek tiek mažesnis. Tačiau turėjo pakakti to, kad perkėlė sagas, nors jis ir pasidarė truputėlį kreivas.

Didžiajame prekybos centre buvo daugybė parduotuvių ir daiktų, kurių galėjai užsinorėti. Ilgainiui ji taip įsidrąsino, jog ėmė liesti drabužius apsimesdama, kad juos pirks – visai kaip visi kiti. Ten nuolat būdavo daug žmonių, ypač aplink dramblio statulą. Neatrodė, kad visi ketintų kažką pirkti. Labiau, lyg kažko lauktų. Dauguma turėjo su kuo pasikalbėti.

Vieną popietę Dortė išvydo merginą, kuri atrodė taip, lyg kažkam priklausytų. Jos džinsai buvo tokie siauri, jog sulaukus kliento turėtų būti labai sunku akimirksniu iš jų išsinerti. Dortė atsispyrė norui ją užkalbinti, – dabar jai reikėjo gauti pinigų.

Vieną vakarą, pasidažiusi akis ir lūpas, ji nuėjo į kitą iš žemėlapyje pažymėtų viešbučių. Bare sėdėjo du vyrai ir dvi moterys, poromis. Ji užsisakė stiklinę apelsinų sulčių ir apsimetė skaitanti ant stalo gulintį laikraštį. Nepasirodė nė vienas vienišas vyras, tad pamačiusi, kad padavėjas keistai į ją žiūri, kiek galėdama greičiau ištuštino stiklinę.

Jai stovint lauke prie viešbučio, iš taksi išlipo didžiulis vyras. Jis šiek tiek sverdėjo, bet atrodė padoriai. Nors ji ir prisiminė Laros perspėjimą vengti girtų vyrų, apsimetė, kad su juo susidūrė. Jis angliškai susniaukrojo atsiprašymą ir tvirtai į ją įsikibo. Nuvažiavus taksi, ji kiek galėdama aiškiau ištarė: „Du tūkstančiai kronų!“ Nuo jo tvoskė alkoholiu, o veidas plytėjo virš jos lyg sustingusi pelkė. Vyras keletą kartų ištarė: Oh yes! ir nusivedė ją į viešbutį. Jiems einant pro moterį registratūroje, jis sududeno kažką angliškai, lyg atsiprašydamas, jog pamiršo susitarimą.

Vyras buvo šiurkštus, skaudėjo, bet ilgai netruko.

Vėliau, kai ji išėjo iš vonios, vyras gulėjo ant nugaros ir knarkė. Burna buvo pravira, kaklo oda drebėjo, keletu dydžių per didelė, visai kaip Laros švarkelis. Plaukai stirksojo ant pagalvės lyg pilki dagiai. Jis nebuvo nusivilkęs marškinių, tik kelnes. Jo daiktas gulėjo prie vidinės šlaunies pusės lyg nulupto banano galiukas. Piniginė buvo numesta ant stalo. Ji jau buvo gavusi savuosius du tūkstančius kronų ir pagundai atsispyrė. Vagystė būtų dar viena nuodėmė. Moteris registratūroje Dortei einant pro šalį greitai pakėlė akis, bet nieko nesakė.

Dortė nusprendė tūkstantį kronų nusiųsti mamai. Keletą dienų vaikštinėjo nuogąstaudama, jog bekeičiant pinigus banko kasininkė paprašys jos paso. Išėjusi iš namų, pinigus ji visada nešiodavosi su savimi. Iš pradžių kosmetinėje. Paskui, suradusi Laros siuvimo reikmenis, įsisiuvo mažytę kišenėlę vidinėje kelnių kišenės pusėje. Sutvarkė taip, kad galėtų įkišti pinigus į sijono siūlę. Ji išmėgino išradimą sėdėdama Laros krėsle. Prie šlaunies prisiglaudę banknotai atrodė beveik kaip savi.

Vyras banke paso neprašė, tik atsiprašė, kad neturi litų už tūkstantį kronų. Akimirką užtruko, kol ji suprato problemą. Paskui nusišypsojusi ištarė: „Labai ačiū!“, paėmė tiek, kiek jis turėjo, ir kone skriste išskriejo į pavasario saulę.

Ji žinojo, kad negalima siųsti pinigų paštu. Bet bute keliskart apvyniojo banknotus aliuminio folija ir įdėjo juos į storą voką, kurį rado Laros sekretere. Tuomet parašė trumpą, bet džiaugsmingą laiškelį mamai ir Verai. Kelias į paštą ir atgal atrodė lyg slaptas pergalės žygis. Ji žvelgė į sutiktus žmones, nesirūpindama dėl to, kad jie nekreipia į ją dėmesio.

Vieną dieną pašto dėžutėje atsirado laiškas su rusišku pašto ženklu ir Laros rašysena. Dortė pasileido laiptais aukštyn visiškai pamiršusi pasisaugoti, kad jos kas neišgirstų. Tik įpuolusi į butą, ji atsisėdo į krėslą ir atplėšė voką.

Mano brangioji drauge!

Aš gyvenu gerai ir kurį laiką dar čia pabūsiu. Tikiuosi, tau viskas gerai? Mūsų bendras draugas laukia, kada sužinos, kiek laiko praleis savo dabartinėje buveinėje. Gal kas parašyta apie jį laikraštyje? Dėl vyro, kurio žinai tik vardą, nebesirūpink, jis užsienyje ir, matyt, į miestą nebegrįš. Rašau tam, kad žinotum, jog man rūpi, kaip tau sekasi. Tikiuosi, tavo pajamos geros. Jei išvažiuosi prieš man sugrįžtant, pasistenk, kad paskutinė elektros sąskaita ir nuoma būtų apmokėta, kitaip man kils sunkumų. Perskaičiusi šį laišką, sudegink.

Tavo ištikima ir atsidavusi draugė