Хербьёрг Вассму - Stiklinė pieno

– Gerai! – ištarė Dortė beveik taip džiugiai, lyg už pakarpos kilstelėtas katinas.

Ji sekė Larą akimis, kai ši gatvėje įlipo į taksi. Akys pasruvo ašaromis, lyg ji valandų valandas būtų pjausčiusi svogūną. Kai mašina nuvažiavo, Dortė uždarė balkono duris ir ėmė vaikštinėti po kambarius. Lyg sraigė, laukianti lietaus. Kilnojo daiktus ir vėl pastatydavo atgal. Padėjo ranką ant stalo, atidarė duoninę, ją uždarė, išėjo į prieškambarį. Stovėjo ir žiūrėjo į vandenį, srūvantį ant Snieguolės. Jis sruvo be perstojo. Ji turbūt prie to priprato arba buvo tokia nesava, kad net negirdėjo čiurlenimo.

Po valandėlės ją apėmė nenumaldomas noras daugiau judėti. Ką nors nuveikti. Pakeisti. Ji apsidairė. Pirmiausia griebėsi čiužinio. Pavyko vėl įgrūsti jį į sandėliuką. Paskui išsiėmė iš lagamino daiktus, pasidėjo kelis tualeto reikmenis kartu su chalatu vonioje. Dėžutę su migdomaisiais taip pat. Kasetės su norvegų kalbos pamokomis atsidūrė svetainės lentynose, o ausinukas ant naktinio stalelio. Knygą apie Aną Kareniną paliko lagamine. Tada pasiklojo sau geležinę lovą ir pasodino pilkąjį dramblį ant pagalvės.

Ji atsigulė, nors dar buvo tik popietė. Jei daug miegos, laikas iki Laros grįžimo prabėgs greičiau. Nors ir jautėsi taip, lyg būtų nesudėjusi bluosto keletą dienų, miegas neėmė. Ji atsikėlė, kad išgertų vieną iš migdomųjų tablečių, bet pamiršo, nes sumanė patikrinti, ar durys tikrai užrakintos, o grandinėlė užkabinta. Ji buvo užkabinta. Staiga Dortė pajuto neapsakomą alkį bei troškulį. Po dviejų sumuštinių su paštetu ir agurku bei Laros pieno likučio užsinorėjo išgirsti ką nors šnekant norvegiškai.

Ji sugebėjo įjungti televizorių ir atsisėdo į krėslą. Rodė filmą apie mergaitę, kuri dėl kažko buvo nelaiminga. Jis, matyt, tęsėsi jau kurį laiką, nes susigaudyti, kas jai taip sugadino nuotaiką, buvo bergždžias reikalas. Filmas buvo angliškas su norvegiškais subtitrais. Jei čia būtų buvusi Lara, būtų pasakiusi ką nors panašaus: „Tos jaunos merginos nuolat kuo nors nepatenkintos.“ Supratusi, kad niekas nenori padėti merginai iš filmo, Dortė pravirko.

31

Iš pradžių ji nedrįso išeiti iš namų. Klausydavo, ar neišgirs įtartinų garsų laiptinėje ir kieme. Ypač naktį. Ilgainiui peržvelgė visus Laros žurnalus ir knygas. Bet sakiniai dingdavo iškart juos perskaičius. Pirmus vakarus ji žiūrėjo televizorių už nieko neužsikabindama.

Pro atviras balkono duris ji galėjo matyti artėjančius namo gyventojus. Jauna moteris visada stumdavo vežimėlį su mažu vaiku. Dortė nematė, kaip ji sugeba užnešti vežimėlį su vaiku laiptais arba kuriame aukšte gyvena. Ji visada buvo viena su vaiku. Senas sulinkęs vyras su lazda išeidavo tuo pačiu metu kiekvieną rytą ir vakarą. Iš viršaus jis atrodė visai susitraukęs, lyg galva būtų uždėta ant savaime judančio palto. Dar buvo pusamžis vyriškis, vilkintis neperšlampamą striukę ir nuolat skubantis. Jis irgi išeidavo tuo pačiu metu – prieš pat devynias.

Vieną rytą ji suprato, kad visos dienos susimaišė. Dėžutėje sumažėjo migdomųjų tablečių, greitai jų nebeliks. Žaizdelės, pasidarytos Tomo bute, užgijo ir dabar ant dilbio margavo tik kaip dryžuotas raštas. Lara buvo teisi. Nebuvo kitos išeities, tik išmokti norvegiškai „greičiau, nei velnias sukalba poterius“, jei nori turėti vilties susirasti darbą. O kad galėtų mokytis, turėjo valgyti. Tačiau, daug dienų išgyvenusi be pieno, pabaigė ir duonos traškučius.

Ji apsirengė, susišukavo plaukus ir išdėliojo Tomo bei Laros pinigus po kelnių kišenes. Saugiausia juos buvo nešiotis prie savęs, jeigu kas nors atsitiktų ir ji negalėtų grįžti atgal. Pasiėmė rankinę ir prisiversdama nulipo laiptais. Švietė saulė, o sniegas buvo beveik nutirpęs. Atrodė, kad kojos nenori nešti jos svorio, mieliau būtų skrajojusi, kaip tie besvoriai į kosmosą pakilę astronautai televizijos ekrane. Akyse mirguliavo, o šviesa plieskė akinamai balta.

Kadangi nepaklausė Laros, kur galėtų nusipirkti maisto, kurį laiką klaidžiojo netoliese, kol surado parduotuvę. Ši buvo maža ir glaudėsi didžiulio namo apatiniame aukšte. Šalia parduotuvės stovėjo stendas su laikraščiais. Balandžio penktos dienos. Ji sustojo ir pavartė. Nerado, kad kas būtų parašyta apie Tomą.

Vyras už prekystalio buvo natūralios rusvos spalvos veido ir tamsių akių. Jis nešnekėjo su ja, nors kitų klientų parduotuvėje nebuvo, ir ji iš pradžių nedrįso nieko sakyti. Dėl jo išvaizdos Dortė pamanė, kad ir jis nelabai moka norvegiškai. Vis tiek jis dirbo parduotuvėje. Galbūt ji jam priklausė?

Dortė paėmė vieną iš pilkų plastikinių krepšių, kurie stovėjo sukrauti prie durų, ir įsidėjo į jį pieno, duonos, sūrio, kepenų pašteto, agurką, šešis kiaušinius ir kekę bananų. Stovėdama ir čiupinėdama vieną penkių šimtų kronų banknotą, prisivertė pažvelgti jam į akis.

– Tau priklausyti parduotuvė? – paklausė ji.

Iš pradžių jis pažvelgė į ją nustebęs, lyg anksčiau niekada nebūtų girdėjęs nė vieno šnekančio žmogaus. Paskui linktelėjo ir vos timptelėjo lūpas. Tai, matyt, turėjo būti šypsena.

Tada ji ištarė sakinį, kurį repetavo jau gana seniai.

– Ar galiu čia gauti darbo?

Jis nužvelgė ją ir papurtė galvą.

– Valyti?

Jis vėl papurtė galvą ir atrodė beveik nusiminęs. Tada atskaičiavo grąžą, nusisuko ir ėmė perstatinėti daiktus lentynoje.

– Aš darbšti! – neatlyžo ji, patikrino pinigus, vildamasi, kad atrodo suaugusi.

Jis atsisuko ir pažiūrėjo į ją, persibraukdamas per pliką viršugalvį. Plaukai gulė aplink ausis kaip garbanotas vainikas. Akys apvaliame veide buvo blizgios ir tamsios. Jis atrodė vaikiškai senas. Malonus.

– Aš darau viską pats. Ką nors samdyti man per brangu. Turi pabandyti kitur, – pasakė jis ir sudėjo jos prekes į plastikinį maišelį.

– Kur?

Jis truktelėjo pečiais ir pamojavo tamsia ranka rodydamas, kad pokalbis baigtas. Bet išėjusi į lauką ji pastebėjo, kad jis stovi prie lango ir į ją žiūri. Tai jos neišgąsdino. Priešingai, suteikė drąsos šiek tiek pasivaikščioti aplinkui, kad surastų kitų mažų parduotuvių arba kavinių. Bet nieko nerado. Kitą kartą reikės pasiimti žemėlapį. Atrodė, kad žmonės šiame kvartale gyveno, bet apsipirkinėjo ir ėjo į kavines kažkur kitur.

Ji grįžo tuo pačiu keliu, o praeidama pro rudaodžio vyro parduotuvę kilstelėjo ranką. Bet jis buvo tik neryškus šešėlis viduje ir jos nematė.

– Turi kažką daryti, mano mergyt! – tvirtai ištarė tėtis ir pažvelgė į gulinčią ant stalo Laros sąskaitą. – Jei nesusimokėsi, tave pričiups! Ši mintis neleidžia tau naktį užmigti.

Jis sėdėjo atsilošęs Laros krėsle, vieną koją užsikėlęs ant suoliuko. Bet neatrodė, kad jaustųsi kaip namie. Dortė nurijo kartėlį dėl to, kad jis nepasiūlė geresnės išeities.

– Nerandu jokio pašto skyriaus ženklo žemėlapyje, – gailiai išlemeno ji, nepaminėdama, kad skaičiai geltonuose apskritimuose žymėjo, kur yra viešbučiai.

– Čia tikrai yra daug pašto skyrių. Tu drąsi mergaitė. Eik ir surask!

– Nežinau, kiek dar turėsiu laukti Laros. Galbūt man prireiks pinigų maistui.

– Ar tikrai stengeisi gauti darbo?

– Dviejose kavinėse ir vienoje parduotuvėje. Jie nenori manęs priimti. Vienoje kavinėje paprašė parodyti pasą, – sudejavo ji.

Dortė matė, kad tėtis ja nepatenkintas, nors nieko nesakė. Vienos akies vokas buvo nusviręs žemiau nei kitos, kai atidžiai pažvelgė į ją, lyg būtų laukęs, kad ji pati ką nors sugalvotų.