Хербьёрг Вассму - Stiklinė pieno

Siaurutė virtuvė priminė sandėliuką ir neturėjo jokių durų, tik angą su mažyčių medinių karoliukų užuolaida, kuri praeinant sutarškėdavo. Ten buvo plyšelis lango ir mažytis virtuvinis stalas su spintele viršuje. Be to, šaldytuvas, kriauklė ir sena elektrinė viryklė taškuota emale ir didžiulėmis dėmėmis.

Lara pakavo ir dėliojo keletą valandų, dabar ji nusipelnė arbatos. Dortė nusiplovė rankas ir leido vandeniui kurį laiką tekėti. Pripildžiusi arbatinį, rado rankenėlę viryklei įjungti. Paskui iššniukštinėjo šaldytuvą. Kiaušiniai, pustuštė pieno pakuotė, šiek tiek kumpio, sūris. Duona gulėjo dėžutėje ant stalo. Ji pagamino šiek tiek užkandos ir pastatė padėklą ant vieno iš tų mažyčių sustumiamų staliukų priešais sofą. Arbata jau buvo pritraukusi, kai Lara išėjo šlapiais plaukais ir vilkinti oranžiniu chalatu.

– Kokia tu šaunuolė! Labai ačiū! – Lara susirangė ant sofos. Atrodė, jog dienos nemalonumų nė nebuvo, o Dortė visada čia gyveno. Nors dar nežinojo, kur miegos. Bet tikriausiai ant sofos.

Čia stovėjo tik viena lova. Klientų be didelio reikalo niekas čia nesivedė. Bent jau ne Lara! Dėl šio žinojimo šviesa tapo aiškesnė ir galva lengvesnė, rankos paklusnesnės, pėdos šiltos, kvėpavimas lygus. Pirmą kartą po daugelio mėnesių ji pajuto, jog arbata kvepia, o maistas turi skonį. Dortė nenorėjo suardyti šios ramybės, klausdama, ar policija gali sugalvoti apsilankyti čia.

– Lara! Šis butas pats gražiausias, kokį tik kada esu mačiusi! Ir jis visiškai atitinka tave.

– Neperdėk! – tarė Lara, bet buvo aišku, jog jai patiko.

Kaip tik tada prieškambaryje suskambo jos telefonas. Moteris pašoko, jos veidas sustingo. Dortė girdėjo ją kalbant dalykišku, maloniu balsu.

– Tai buvo tas pagyvenęs vyriškis. Pasakiau, kad sergi. Kad kurį laiką nedirbsi, – grįžusi pasakė ji.

– Gerai! – Dortė mėgino nuslėpti, jog tai geriausia, ką išgirdo.

– Turiu įsigyti naują SIM kortelę, – sumurmėjo Lara.

– SIM kortelę?

– Nejau neturi jokio supratimo apie mobiliuosius telefonus?

– Ne, – prisipažino Dortė.

Sofa sugirgždėjo, kai Lara atsisėdo ir parietė po savimi kojas.

– Ir aš nesu didelė žinovė. Bet reikia kortelės, kad jis veiktų. Joje viskas saugoma. Telefono numeris ir visa kita.

Nuo balkono turėklų krypuodamas pakilo juodas paukštis. Ant mažyčio metalinio stalelio stovėjo ąsotis su nuvytusiais stiebais iš tolimos vasaros.

– Nežinau, ką mes darysime. Turime tiesiog palaukti, kol paskambins Tomas, – sumurmėjo Lara ir abiem rankomis kilstelėjo arbatos puodelį. Ji mūvėjo du didelius žiedus, vieną auksinį su rubino raudonumo akmeniu ir vieną sidabrinį su juodu akmeniu. Nagai kaip paprastai raudonavo, bet dešiniojo smiliaus, matyt, nulūžo per kraustymosi įkarštį. Lara kaišiojo jį į burną tarp gurkšnių, lyg būtų negalėjusi į jį žiūrėti.

– Neturime prarasti drąsos! – rimtai sumurmėjo Dortė.

Lara pažvelgė į ją nustebusi. Paskui pratrūko juoku. Garsiai, su ankstesnės nevilties įkarščiu.

– Žinojau, kad tu ne iš kelmo spirta! Žinojau tai visą laiką! Kitaip nebūčiau tiek su tavimi terliojusis. Sakau tau, užuodžiu protingas merginas iš toli. Ne, mes neprarasime drąsos!

– Aš nebūsiu našta, – ištarė Dortė. – Galiu užsiimti namų ruoša ar dar kuo. Galiu būti tame kambaryje, kuriame tu nebūni, jei tau labiau patinka būti vienai.

Laros veidas susiraukšlėjo, atrodė, kad ji pravirks. Šitaip, žinoma, nenutiko.

– Niekai! Džiaugiuosi, kad tu čia! Visada jaučiausi vieniša šiame mieste. Kas kartą, kai sutinku ką nors, kas man patinka, tai visada atsistoja tarp mūsų…

– Kas gi?

– Tai, kad aš gyvenu gyvenimą, apie kurį negaliu šnekėti. Nežinau, ar įtikinau tave, jog kai išmoksi kalbą, viskas bus gerai? Jei taip… Gerai! Tai netiesa. Na ir šūdą malu! Kalba padeda. Nereikia kvailai jaustis, gali kalbėtis su sutiktais žmonėmis apie įprastus dalykus. Bet savo širdimi… – ištarė priglausdama prie krūtinės sugniaužtą kumštį. – Savo mintimis, rūpesčiais… negali pasidalyti su niekuo. Šitaip visi kiti lieka kitame pasaulyje.

Ji įkvėpė ir nutilo. Sėdėjo ir žvelgė į kažką nematoma tarp jų.

– Tiesą pasakius, turiu nuolat saugotis. Kartais, supranti, Dorte, kartais taip pavargstu, jog galvoju, kad galbūt Maskvos gatvėse buvo geriau. Ten bent galėjau būti pati savimi.

– Nejau iš tikro taip galvoji?

– Ne! Tai, žinoma, niekai. Sentimentalūs tauškalai! Lyg aš kada laisva valia ilgėčiausi šalčio ir mėšlo arba to įkaitusio Maskvos asfalto pragaro? Aš nekenčiu to miesto!

– Manai, kad yra tokių, kurie gali kalbėti apie viską? Turiu galvoje… apie tai, ko jie gėdijasi?

– Galbūt ne, – susimąsčiusi atsakė Lara. – Bet žinai, ne visi turi vienodai daug dėl ko gėdytis.

Dortės akys užkliuvo už kažko, įstrigusio tarp pagalvių ant sofos. Tai buvo sukiužęs graikinis riešutas. Jis panėšėjo į sudžiūvusias mažyčio gyvūno smegenis.

– Ne, mes padarėm, ką galėjom! Šiam kartui. Dabar pašnekėkim apie ką nors malonaus, paprasto! – pareiškė Lara ir ištuštino arbatos puodelį. – Atnešiu iš sandėliuko čiužinį. Turiu ir atliekamą antklodę. Žinai ką? Rytoj galime važiuoti į IKEA ir nusipirkti lovą svečiams! Aš mačiau kažką kataloge… Kur, po galais, nukišau katalogą? Tai ne taip jau brangu. Aišku, turėsi šiek tiek pataupyti dabar, kai nedirbi. Bet mes dar nebankrutuojame.

– IKEA?

– Ten galima gauti visko. Be galo nuostabu! Tau patiks! – Ji nuskriejo į miegamąjį ir atidarė vienas spintos duris po palėpės stogu. Tik apvali sėdynė, apgaubta oranžinio chalato, pūpsojo lyg didžiulis apelsinas. Bemat pasigirdo ilgas traukiamo daikto garsas, išlindo dryžuotas medvilninis čiužinys ir išsitiesė per visas grindis.

– Ne, bus per daug netvarkos. Aš miegosiu ant sofos, – iš tarpdurio pasakė Dortė.

– Negali būti jokių kalbų! Svetainė yra tam, kuris negali užmigti arba kuriam reikia vietos pabūti vienam. Žiūrėk! Šiek tiek patrauksime baldus, ir čiužiniui atsiras vietos čia prie sienos, – patenkinta atsikvėpė ji.

Po valandėlės joms viskas pavyko taip, kaip Lara ir norėjo, o miegamasis atrodė taip, lyg ten visada būtų turėjusios stovėti dvi lovos. Sekreteras virto kambario pertvara tarp geležinės lovos ir čiužinio.

– Žinai ką? Ikėjoje nusipirksime gražų plakatą ir priklijuosime jį ant užpakalinės sekretero pusės. Ką nors, į ką galėsi žiūrėti vos pramerkusi akis!

30

Suskambo telefonas. Lara nusikeikė kažkur tamsoje ir šiek tiek pasiraususi aplinkui jį surado. Pasigirdo trumpi sakiniai. Paskui kurį laiką buvo girdėti tik neramus Laros kvėpavimas.

– Kur jis dabar?.. Pasiėmė kartu… Bet, Dieve brangus! Kas vyksta? Išvažiuoti? Kodėl?

Lara buvo sukrėsta, ji įjungė šviesą ir kalbėdama iškėlė kojas iš lovos, nuėjo į svetainę ir tęsė pokalbį. Pagaliau vėl įėjusi vidun, sustojo kambario viduryje baltais nėriniuotais naktiniais marškiniais. Moteris apkabino save abiem rankomis ir spoksojo kažkur kiaurai Dortę ir čiužinį ant grindų.

– Jie įsiveržė pas merginas, kol Andrejus buvo išėjęs. Laimei, jam kilo įtarimas, kai lauke pamatė policijos automobilius. Jis nėjo į vidų, tiesiog įsimaišė tarp žmonių ant šaligatvio ir pamatė juos, tempiančius merginas. Dabar jis išvažiuoja iš šalies. Tomą suėmė oro uoste. Tas kvailys! Sakiau, kad turėtų važiuoti į šiaurę ir per Suomiją. Policija, aišku, įgrūdo jį į cypę! – pasakė Lara, nusvirduliavo į svetainę ir nuvirto ant sofos.