Хербьёрг Вассму - Stiklinė pieno

Tikroji diena prasidėdavo, kai duris užtrenkdavo paskutinis klientas, kad ir kaip vėlai. Ji nusišluostydavo tarpkojį, sudėdavo dienos paklodę ir rankšluosčius į skalbimo mašiną. Po to greitai apsiprausdavo po dušu. Nuplaudavo durų rankeną, čiaupą ir klozeto dangtį, visur, kur manė, jog lietėsi klientai. Paskui suskaičiuodavo juos naujuoju būdu. Pradėjo tą dieną, kai suprato, kad Tomas nebeateis, ir tai tapo tam tikru būtinu apsivalymu. Po to galėdavo būti pati savimi iki kitos dienos.

Ji tai darydavo virtuvėje virš kriauklės. Aštriu peiliu, kuriuo Tomas perpjaudavo mėsos gabalėlį į dvi dalis. Ji įrėždavo tiek dryžių, kiek tą dieną būdavo klientų. Ant kairės rankos. Jei žymė būdavo gili ir nesiliaudavo kraujavusi, ji tiesiog kurį laiką palaikydavo stipriai prispaudusi popierinio rankšluosčio skiautę prieš eidama į dušą. Ten šveisdavo visą kūną, kol oda tapdavo rausva ir imdavo mausti labiausiai nutrintas vietas. Galiausiai ji išsitepdavo kremu iš didžiojo plastikinio butelio su siurbliuku.

Žadėto laisvadienio ji negavo. Kadangi dvi iš merginų buvo išvažiavusios, ji turėjo dirbti daugiau. Vakarais taip pat. Ranka pavirto dryžuotu odos gabalu.

Lara beveik niekada nepasirodydavo, kol neišeidavo paskutinis klientas. Dažnai Dortė nežinodavo, kiek jų jai reikės priimti. Jie turėdavo paskambinti į duris tris kartus trumpai ir tris kartus ilgai. Vis tiek Dortė niekada nebūdavo tikra. Keletą kartų ji neatidarė, nes klientas skambino kitaip. Kai jie skųsdavosi, Lara ją iškoneveikdavo. Pirmą kartą Dortė pravirko, nes negalėjo pakelti minties, jog jos su Lara nebėra draugės. Kitą kartą ji buvo tokia pavargusi, jog nebegalėjo to imti į širdį. Bent jau tol, kol išsimiegos.

Šiandien pirmasis atėjo prieš dvyliktą. Kadangi jie ėjo vienas po kito, buvo neįmanoma atsikratyti šleikštulio ar valgyti. Penktą valandą ji pagaliau liko viena ir įjungė skalbyklę. Ant rankos raudonavo penki švieži pjūviai. Vis dėlto ji krūptelėjo, kai besirengdama netyčia palietė savo pačios odą.

Lara pasikabino kailinius ir pareiškė, kad valandėlę pabus. Dortė apsidžiaugė, kad yra apsirengusi ir nevilki chalato. Šitaip viskas galėjo atrodyti beveik kasdieniškai.

– Štai daugiau kontraceptinių tablečių ir dėžutė migdomųjų! – sučiauškėjo Lara ir padėjo viską ant virtuvės stalo. – Bet ne daugiau kaip po vieną, kitaip paleis vidurius arba dar blogiau – nebeatsibusi!

Dortė keletą kartų skundėsi, kad negali užmigti, nes galvoja, kad kas nors gali ateiti ir ją užmušti, pamanę, jog ji viską išplepėjo, arba atiduoti policijai. Lara sakydavo: „Niekas tavęs nesivaiko. Tu tiesiog išlepinta!“, arba: „Turi prisižiūrėti!“, arba: „Jei turėčiau galvoje tiek daug paikų minčių kaip tu, man būtų galas!“, arba: „Dieve, turiu tiek daug padaryti!“ – ir dingdavo. Bet šiandien ji vis dėlto nusirengė kailinius.

Dortė tiesė ranką prie spintelės, ieškodama filtrų kavavirei.

– Kas čia? – sušuko Lara ir pagriebė ją už rankos. – Kas tai padarė?

Dortė nežinojo, ką sakyti.

– Kas iš tų padugnių, kurie čia vaikšto, tai padarė? – dar kartą sucypė Lara.

– Niekas…

Laros akys pavirto dviem plyšiais, kai apžiūrinėjo ranką.

– Juk nenori pasakyti, po galais, kad Tomas čia buvo… Kad tai jis?

– Ne! Tai… peilis…

– Peilis?

Užsimiršusi Dortė buvo įjungusi kavavirę, todėl dabar vanduo lašėjo iš piltuvėlio be kavos ir be apačioje stovinčio indo. Jis šnypštė ir tiško ant spintelės paviršiaus.

– Išjunk kavavirę! – sušuko Lara ir išjungė pati. Tada vėl čiupo Dortės ranką ir ėmė į ją spoksoti. – Gal išprotėjai?! Tu pati susipjaustei ranką? – Lara atrodė kaip tikra isterikė.

– Ko gero, taip…

Lara žiūrėjo į Dortę taip, lyg ši būtų būtybė iš kitos planetos, paskui sugriebė ją už pečių ir kaip reikiant papurtė. Dortė juto, jog tuoj apsišlapins, ir sukaupė visas jėgas, kad susilaikytų. Palengvėjo, kai suskambo Laros telefonas, taigi ji galėjo išsprūsti ir nueiti į tualetą.

Jai grįžus, Lara vis dar stovėjo su telefonu prie ausies. Jos tamsios akys buvo plačiai atmerktos. Ilgai. Netrukus ji ėmė šnekėti dusdama bei kartodama žodžius. Dortė spėjo nugirsti „merginos, krata, policija“, be to, rusiškus keiksmažodžius.

Viskas pajudėjo. Lara pašokusi ėmė suktis ratu, nuskriejo prie lango, spoksojo į Dortę jos nematydama, keikėsi, daužė durų staktą ir galiausiai sustojo nejudėdama vidury svetainės.

– Tu turi dingti! – sumurmėjo po nosimi, paskui ėmė vaikštinėti iš kambario į kambarį. Apžiūrinėjo stalčius ir spintą – lyg būtų buvusi paskirta namų prižiūrėtoja. Dortė sekiojo paskui ją.

– Kur aš eisiu? – paklausė ji prislopintu balsu.

– Neklausinėk! Dar nežinau. Jei jie tave sulaikys, tai iš pradžių uždarys į kalėjimą, paskui apklaus su vertėju. Galiausiai išsiųs tave namo. Ten turėsi pasiaiškinti Lietuvos policijai, galbūt sėdėti kalėjime. Bus susisiekta su tavo mama, viskas iškils į paviršių. Kai ištrūksi, vyrai, kurie tave pardavė, vėl tave susiras. O čia Tomas bus jau seniai mane užtalžęs. Taigi abiem nekas – tiek tau, tiek man. Man trūksta oro! – sušniokštė Lara, nužingsniavo į virtuvę ir atplėšė langą. Stovėjo ir traukė orą taip stipriai, jog pilvas įdubo, o krūtys šokčiojo aukštyn žemyn. – Gerai! Padarysiu, kaip jis sako, pasiimsiu tave namo, laikinai!

– Namo pas tave? Bet mano daiktai? Norvegų kalbos įrašai?

Lara atsisuko į ją ir sušnypštė:

– Kaip tik tai ir sakau! Susikrauk lagaminą! Ir galvok, ką darai! Susirink viską, kas gali kam nors parodyti, kad čia buvai. Nepamiršk norvegų kalbos įrašų, tų prakeiktų geltonųjų lapelių ir tualeto reikmenų! Nieko, kas išduoda, kad čia buvo moteris. Turi ką nors užsirašiusi? Adresų, telefono numerių? Pasiimk juos su savimi. Ir nelemtą knygą apie tą, kuri puolė po traukiniu. Iškart žinojau tik ją pamačiusi, kad ji atneš nelaimę! – iškošė galiausiai pro dantis.

Tada vėl ėmė suktis. Žvalgydamasi erelio žvilgsniu lakstė iš kambario į kambarį su juodu šiukšlių maišu ir Dortės lagaminu. Pašėlusiai sparčiai rinko daiktus be jokio plano. Kurį laiką Dortė stovėjo ir spoksojo, bet netrukus nusekė iš paskos.

– Lara! Aš pasiimsiu savo daiktus! Tu pašalinsi visa kita, ko, tavo manymu, jie neturi pamatyti! Šitaip bus greičiau.

Lara sustojo, pažvelgė į ją ir energingai linktelėjo.

– Taip! – tvirtai ištarė ji, padavė Dortei lagaminą ir ėmėsi rinkti tai, kas turėjo pakliūti į šiukšlių maišą. Dortė girdėjo ją garsiai brazdant kambaryje . Pažvelgusi į vidų, pamatė stovinčią ant lovos Larą ir plėšiančią plakatus su nuogomis merginomis. Jos siauras sijonas buvo susikėlęs aukštai ant šlaunų, o blauzdų raumenys išsipūtę lyg futbolininko. Jai pasistiebus palaidinė slystelėjo į viršų, o pro tarpą įžūliai išvirto viršutinė auksaspalvių klubų ir pilvo dalis. Lara buvo jai pasisakiusi, jog vaikšto į soliariumą, kad neatrodytų kaip įprastas norvegiškas lavonas.

Kitą akimirką ji vėl nušoko ant grindų. Be galo skubėdama ji susirinko lubrikantus, korsetą ir kojines; visus žurnalus su nuogomis merginomis, demonstruojančiomis krūtis ir tarpkojį arba nufotografuotomis visomis įmanomomis keistomis ir nepatogiomis pozomis. Kartais klientai juos pavartydavo prieš ją pašaukdami.

Dortė mėgino spėlioti, kas galėtų išduoti, kad ji čia gyveno, be to, turėjo susirinkti tai, be ko negalėjo išsiversti. Nors galva buvo užimta praktiniais dalykais, į lagaminą ar rankinę keliavo daiktai, už kurių užkliūdavo žvilgsnis, kirbėjo mintis, kad iš tikrųjų Lara nenori pasiimti jos į namus. Ji pakluso tik todėl, kad liepė Tomas. Galiausiai Dortė nebegalėjo daugiau tvardytis, nuėjo ir paglostė Larą.