Хербьёрг Вассму - Stiklinė pieno

Tiesiog nutiko taip, jog Dortė panoro vėl pajusti jo šilumą, todėl apsikabino jį per liemenį ir stovėjo keptos mėsos kvapui sklindant aplinkui, o svilėsių tvaikui kylant link garų surinktuvo. Kažkur sienoje esančioje angoje barškėjo. Tomas neišsilaisvino ir nenustūmė jos į šalį. Ji stovėjo beveik jam už nugaros priglaudusi skruostą prie languoto peties tol, kol mėsos gabaliukai apkepė iš abiejų pusių. Kartkartėmis jis atsisukdavo ir pažvelgdavo į ją nutaisęs tokią išraišką veide, lyg ką tik būtų ją radęs.

Dortė neprisiminė, kada pastarąjį kartą buvo tokia alkana. Jiems sėdint ir valgant bei tyliai keičiantis žvilgsniais, ji suprato, jog Tomas čia buvo, nes norėjo. Tai, kaip jis atsirakino duris, rodė, kad viskas tik tarp jųdviejų. Nesusiję su jokiais kitais dalykais. Visa, ką Lara apie jį pasakojo, išsisklaidė ir nebeturėjo jokios reikšmės.

– Lauke šiandien šalta? – paklausė jis ir pliaukštelėjo sau per skruostus.

Dortė pajuto, kad dar labiau paraudo, bet linktelėjo.

– Taip, ačiū! – pavyko jai ištarti, bet nebuvo tikra, ar jis suprato, kad ji dėkoja už raktus ir pinigus. – Ačiū… pinigai! – pridūrė.

– Prašom! – pasakė jis ir nusišypsojo beveik susidrovėjęs, lyg nebūtų norėjęs apie tai kalbėti. Tada ištiesė prie žemėlapio ranką ir bedė pirštu. – Bažnyčia?

– Taip, – su užsidegimu ištarė ji. – Eiti bažnyčia. Žmonės! – Ji ištiesė į šonus rankas, kad jis suprastų, kiek daug žmonių ten buvo.

Ji nepaslydo, kai jis norėjo ją nušluostyti, ir nenuplėšė jo trumpikių. Jis pats nusimovė jas tamsoje, kai juodu jau gulėjo ant sofos kiekvienas su savo ausine ausyje. Kai jis prie jos prisiglaudė, Dortė juto, kad vis dėlto ten, apačioje, jis nebuvo visai toks pat kaip ji. Bet buvo kitoks nei kiti vyrai. Labiau pats savimi. Taip pat jo liežuvis. Kaip ir paskutinįkart jis nunešė ją į lovą ir apklojo prieš išeidamas, nepasakęs sudie nei labanakt . Ar kad sugrįš.

Bet kol Laros nebuvo, Tomas ateidavo kiekvieną vakarą. Gamino maistą, piešė žmogučius ir rašė žodžius. Dortė rodė žemėlapyje, kur ji rytą buvo, o jis rašė, kokius pastatus ir gatves ji turėtų apžiūrėti kitą dieną. Laikui bėgant ji jau turėjo nemenką pluoštą lapelių su žmogeliukais ir žodžiais, kuriuos galėjo kartotis likusi viena. Pabudusi naktimis girdėdavo jį sakant Dorte keistu prislopintu balsu.

Trečiąjį vakarą ji sutiko jį prieškambaryje ir atsistojo šalia jam nusirengiant švarką ir nusiaunant batus. Valandėlę jis tiesiog stovėjo ten priglaudęs savo kaktą prie josios, o ji tuo tarpu išplėtusi nosies šnerves traukė į save jo kvapą. Tada jis atsargiai ją apkabino.

27

– Ar Tomas prinešė maisto? – paklausė Lara, greitai atsisukdama nuo šaldytuvo.

Dortė buvo nusišveitusi duše po paskutinio kliento. Dabar stovėjo virtuvėje, norėdama išgirsti, kaip sekėsi kelionėje.

– Ne, aš pati.

– Ir nori, kad tuo patikėčiau? Kaip tai įmanoma?

– Tomas davė man raktą ir pinigų.

Lara išplėtė akis, lyg netikėtų tuo, ką girdi. Tada stumtelėjo Dortę ant kėdės ir atsisėdo pati. Su alkūnėmis ant stalo ir raukšlelėmis tarp antakių.

– Jis paspendė tau spąstus. Aš tai supratau prieš išvažiuodama, jis nusiteikęs karingai. Nori ką nors pričiupti… Bet jei paspruksi, jis tave suras. Galbūt ne pačią pirmą valandą, bet… Tada tau galas!

Dortė jau buvo bepasakanti, kad netiki niekuo, ką ji sako apie Tomą, bet nevertėjo pyktis.

– Kur turėčiau eiti?

– Manęs neklausk! Aš neduosiu tau patarimo, kuris tiesiu taikymu nuves į pragarą! – sumurmėjo ji ir susiėmė už galvos, lyg dėl kažko būtų nerimavusi. Paskui atsistojo ir šiek tiek patrypčiojusi vėl klestelėjo ant kėdės.

– Aš nepabėgsiu. Kitaip manęs čia jau nebūtų, – sumurmėjo Dortė.

Lara neatsakė, paskui ėmė kalbėti balsu žmogaus, neturinčio nei giminių, nei draugų.

– Ar jis ką nors sakė apie mane? Kad tu dirbsi mano darbą? Man jau daugiau nebeateiti?

– Ne, ne! Taip nekalbėk!

Bet Lara buvo visiškai į save nepanaši – ji tiesiog sėdėjo čia, nors buvo kažkur toli.

– Kaip sekėsi kelionė? – paklausė Dortė, kad prablaškytų jos mintis.

– Kelionė? Ak taip… šita… – Lara truktelėjo pečiais, lyg būtų pamiršusi, kas įvyko ar kur buvo. – Klausyk! Ką tik paskambino tas senas vyras, jis ateis po valandos.

– Ne, Lara, būk gera!

– Kvailystės! Aš pasiliksiu čia, kol jis ateis.

Senasis vyriškis čia jau buvo tris kartus. Dažniausiai jis pasitenkindavo pasmaukymu. Kartą jis čiulpė jos kojų pirštus, lyg ji būtų buvusi ledų porcija. Jis nesmurtavo. Pasilikdavo akinius, bet visa kita nusirengdavo. Šitaip odos, kurios reikia vengti, tapdavo dar daugiau.

– Ar negali paprašyti, kad jis ateitų kitą dieną? Aš juk nusiprausiau po dušu ir esu pavargusi…

– Aš juk negaliu skambinti jam! Tiek gal supranti?

Jos išgirdo tai vienu metu ir pažvelgė viena į kitą. Tomas atsirakino duris! Jis niekada nesilankė čia kartu su Lara. Jos abi atsistojo, lyg būtų įėjęs mokytojas ar kunigas. Akimirką Dortė pamanė, kad jie visi trys galėtų kalbėti norvegiškai. Kol kas jis dar nešūktelėjo pasisveikindamas, ir drabužių kabykla nesugirgždėjo. Matyt, pamatė, kad ten kabo Laros kailiniai.

– Lara! – balsas buvo Tomo, bet svetimas.

Lara nurijo seiles ir įsitvėrė stalo krašto, lyg kaip tik to ir būtų laukusi. Paskui išsitiesė ir įžengė į prieškambarį su Dorte iš paskos.

Akimirką Tomas stovėjo ir žvelgė į Larą neištardamas nė vieno žodžio. Lara ėmė trauktis atatupsta pro svetainės duris. Žingsnis po žingsnio jis sekė iš paskos į svetainę. Jo veidas buvo sustingęs lyg akmens plokštė. Tik pulsavo kaklo kraujagyslės. Jos norėjo išsiveržti. Lara pakėlė lanku sulenktas rankas ant galvos, tuo tarpu jos akys maldavo.

Po akimirkos baltoji palaidinė buvo nusėta nelygių raudonų dėmelių. Smūgis išmušė Laros kūną iš pusiausvyros, bet šis greitai šoktelėjo atgal, lyg būtų buvęs guminis. Oras nejudėjo, tesigirdėjo garsus alsavimas. Tomo veidas buvo baltas, o akių mėlis juodas. Šnervės išsiplėtusios, o kaklo kraujagyslės išsišovusios tarsi vamzdžiai iš mūrinės sienos.

Dortė, stovėdama prieškambario tarpdury, matė jį dar kartą pakeliant ranką. Matė jį kliudant Laros skruostą. Trapus garsas kaip tada, kai mamos kiniška vaza nukrito ant grindų. Bet Lara nesudužo. Ji stovėjo išsitiesusi, rankomis apsikabinusi galvą. Nedejuodama, nežiopčiodama ir nė neaiktelėdama. Šiek tiek pasukusi pėdas į vidų, bet prasižergusi ir tvirta – aukštakulniais baltais auliniais, kurių užtrauktukai siekė kelius. Ji stovėjo, o kraujas tekėjo iš nosies per krūtinę ir lašėjo ant grindų. Ant kairiojo bato nosies atsirado raudonų dėmių.

Tomo rankos akimirkai nukaro, kai juodu abu spoksojo vienas kitam į akis. Galėjai pamanyti, kad viskas praėjo. Bet ne. Tomas priėjo prie pat jos, griebė už liemens ir iškėlė, lyg ji būtų buvusi skudurinė lėlė. Akimirką Lara sklendė kambaryje su palaidais plaukais. Paskui dunkstelėjo į sieną ir liko gulėti nejudėdama virš lentynų su savaitraščiais ir kalbos kursais.

Kai jis dar kartą ryžtingai žengė link jos, Dortė šoko paskui jį, puolė ant žemės ir stipriai įsikibo rankomis į jo šlaunį. Spaudė prie jo veidą, kol pajuodo akyse.

– Tomai! Ne!! Tomai! – mergina laikė jį stipriai, laukdama smūgių.

Lyg kalinys, nesuvokiantis, jog yra supančiotas, jis mėgino pakelti pėdą, bet pasidavė. Kai Dortė pajuto, kad jo šlaunies raumenys suminkštėjo, pažvelgė aukštyn. Tomo žvilgsnis buvo išsiblaškęs arba nustebęs, lyg jis nebūtų žinojęs, kad ji ten yra. Bet po akimirkos persimainė visas veidas – jis tapo tuščias. Visiškai tuščias. Tuo tarpu rusiški žodžiai sruvo iš Dortės lyg taisyklės ar eilės. „Brangus Tomai, nemušk jos, nemušk jos, Lara tokia gera, brangus Tomai, Lara gera visą laiką, brangus Tomai, brangus Tomai…“ Pro jo blauzdas prieškambaryje ji išvydo drabužių kabyklą. Jo juodasis portfelis buvo ten.