Хербьёрг Вассму - Stiklinė pieno

Tomas stovėjo be žodžių, kol Dortė jį paleido ir liko sėdėti ant grindų. Jo akys buvo aptrauktos bespalve plėvele, pro kurią nebuvo įmanoma prasiskverbti. Staiga jis apsisuko greitu judesiu ir žengė į prieškambarį.

– Raktai! – išgirdo Dortė ir iškart suprato, ką tai reiškia. Ji atsikėlė ir ištraukė iš pūkinės striukės kišenės raktus. Nelaukė, kad jis ką paaiškintų, tik kad pastebėtų, jog ji ten stovi. Bet Tomas paėmė raktus į ją nežiūrėdamas, paėmė savo portfelį ir užtrenkė duris, lyg būtų palikęs tuščią butą, kuriame nieko neįvyko. Tuoj pat lifto link pasigirdo žingsniai, atvažiuojantis liftas, atsidarančios durys ir ūžesys, kuris joms sakė, kad Tomas pakeliui į apačią.

Iš pradžių Lara gulėjo lyg ryšulys prie lentynų, paskui sunkiai atsistojo ir susiėmė petį bei ranką. Veidas ir drabužiai buvo išterlioti, o iš nosies bėgo kraujas. Bet netrukus ji jau stovėjo išsitiesusi. Dortė atnešė iš virtuvės ritinį popieriaus ir ėmė plėšyti didžiuliais gabalais.

– Kodėl jis taip padarė? – sušnibždėjo ji ir suprato, kad senasis drebulys krečia ją jau kurį laiką.

Lara neatsakė, tik nusinešė visą popierių į vonią ir uždarė duris. Dortė girdėjo, kaip ji atsuka čiaupą virš kriauklės. Garsai kurį laiką nesiliovė.

– Tau padėti? – paklausė Dortė priglaudusi prie durų lūpas.

– Ne, ačiū! – pasigirdo sniaukrojimas iš vidaus.

Dortė atsinešė naują popieriaus ritinį ir ėmėsi valyti kraują nuo grindų, sienos ir lentynų. Surado maišelį, kad galėtų surinkti visą tą šlamštą ir nebereikėtų į jį žiūrėti. Galiausiai prireikė šlapio skuduro. Lara dar vis pliuškenosi ten viduje, taigi nenualpo. Dortė mėgino išvalyti visas dėmes, bet jų buvo pritaškyta visur. Kai ji suvokė, kas nutiko, šleikštulys pasidarė nebesustabdomas. Ji nulėkė į virtuvę ir išsivėmė į kriauklę. Visa tai stovėjo lyg sriuba kriauklėje. Nors Dortė ir atsuko čiaupą iki galo, ne ką padėjo. Ji turėjo pakelti šiukšliadėžę ir iškabinti viską pirštais. Galiausiai ji pakišo burną po vandens srove, gurkštelėjo ir išspjovė. Paskui pakišo veidą bei rankas ir tiesiog laikė po tekančiu vandeniu.

Galų gale pasirodė Lara, įkniaubusi veidą į sniego baltumo rankšluostį.

– Užkaisk arbatos, būk gera! – Nuėjo į svetainę ir atsisėdo ištiesusi per visą sofą kojas. Aulinukus turbūt nusiavė vonioje. Viena kojinė ties nykščiu buvo praplyšusi. Pro skylę švietė ryškiai raudonas nagų lakas. Ji atvertė atgal galvą. Įgudusiais, beveik elegantiškais judesiais tyrinėjo, ar ant rankšluosčio yra kraujo, tada vėl atlošė galvą. Ant jos kaktos matėsi gumbas bei raudona dėmė virš dešiniojo skruostikaulio.

Juk ji visada gerdavo kavą, pamanė Dortė, bet paklusniai užkaitė arbatą. Pribėrė į sietelį arbatos, įdėjo jį į puodelį ir stovėjo laukdama, kol užvirs vanduo. Ką dabar galvoja Tomas?

Lara vis dar gulėjo atsilošusi ant sofos, bet rankšluostį buvo perlenkusi ant palaidinės taip, kad nesimatytų kraujo dėmių. Jei nežinotum, galėtum pamanyti, kad ji tiesiog grįžo po audringo vakarėlio ir yra pavargusi. Dortė padavė jai puodelį, bandydama pagauti jos žvilgsnį, bet Lara tik pastūmė rankšluostį prie nosies, kad įsitikintų, ar iš nosies nebebėga kraujas. Rankšluostis liko švarus, taigi ji atsiduso ir abiem rankomis pakėlė puodelį.

– Nori paklausyti muzikos?

– Ne, geriau nereikia! – sugergždė Lara lyg sena gramofono plokštelė.

– Ar galiu ką nors dėl tavęs padaryti? – po valandėlės paklausė Dortė.

– Liaukis zyzusi! Gerk savo pieną! – pasakė Lara, lyg būtų kalbėjusi su įkyriu vaiku.

Dortė nebuvo atsinešusi pieno, be to, ją vis dar pykino, taigi kurį laiką sėdėjo nejudėdama ir laukė, kol Lara ką nors pasakys. Bet ši gėrė arbatą ir spoksojo į orą. Netrukus tai pasidarė nepakeliama. Dortė atsistojo ir pasiėmusi norvegų kalbos vadovėlį išėjo į virtuvę. Ten ji sėdėjo ir žvelgė pro langą, nejungdama kasetinio grotuvo. Tada prisiminė, jog Lara susitarė, kad ateis senasis vyriškis. Jai, matyt, teks pačiai atrakinti duris, dabar, kai Lara tokia sugniuždyta.

Po valandėlės ji išgirdo skambant Laros telefoną. Gergždžiančiu balsu ji pakartojo keletą žodžių, kurių Dortė nesuprato. Tuoj pat ėmė žingsniuoti po svetainę. Po vieno velniop! stojo tyla, ir Dortė suprato, kad ji baigė pokalbį. Bet po akimirkos ir vėl suskambo telefonas. Šį kartą ji buvo dirbtinai meili. Kai ėmė čirkšt durų skambutis, ji staiga nutraukė pokalbį.

Dortė įslinko į svetainę, bet Lara net nežvilgtelėjo į ją. Auksaspalvis veidas atrodė taip, lyg būtų buvęs išvoliotas dykumos smėlyje. Gumbas kaktoje įgavo mėlyną spalvą, Lara laikė susiėmusi petį, akys lakstė į šalis. Lara bijojo! Jos girdėjo už durų žingsnius, skambutis vėl sučirškė. Abi spoksojo į duris.

– Neatidaryk! – vos girdimai sušnabždėjo Lara.

– Senasis…

– Ša!

Skambino keletą kartų. Pakilusi nuo sofos, Lara stovėjo svetainės viduryje sugniaužusi kumščius. Nors durų skambutis ir nuščiuvo, Dortės ausyse jis dar ilgai skambėjo. Netrukus pasigirdo sunkūs tolstantys žingsniai.

– Kaip jis atsirado čia, pačiame viršuje? – sušnabždėjo Dortė, kai lifto garsas joms pranešė, kad pavojus praėjo.

– Matyt, su kuo nors įsmuko kartu.

– Manai, kad Tomas?.. Tu bijai, Lara?

– Nieko aš nebijau! – sušnypštė ji. – Tik negaliu tvarkyti reikalų su klientais šitaip atrodydama.

– Bet kodėl jis taip padarė?

Iš pradžių Lara sušuko: „Liaukis zyzti!“ ir „Nesirūpink reikalais, kurių nesupranti!“, bet paskui tarytum apsigalvojo.

– Jis mano, kad kažkas įskundė policijai. Vakar vakare buvo labai nervingas, kai man paskambino ir apkaltino įvairiais dalykais… Supranti… aš susiradau draugą norvegą. Ir tai Tomui labai nepatinka. Bet aš niekada su niekuo nešneku apie verslo reikalus. Niekada!

– Kaip įskundė?

– Papasakojo apie dvi iš merginų. Ką tik skambino Stigas, jis jas perkėlė.

Dortė buvo beklausianti, kas tas Stigas, bet tuoj prisiminė, kad tai vienas iš tų, kurie prižiūri merginas.

– Manau, žinau, kas įskundė, velniai ją griebtų, bet negaliu to papasakoti Tomui! – panosėje subambėjo Lara.

– Kodėl ne?

– Nes jis lieps Stigui ją užmušti!

Nebebuvo ko pridurti. Bet staiga Lara parodė į ją drebančiu pirštu.

– Su kuo, po galais, šnekėjaisi tu išeidama ir pareidama?

– Su niekuo!

– Nori pasakyti, kad keletą dienų slampinėjai po miestą nemėgindama su niekuo pasikalbėti?

– Taip, – sušnibždėjo Dortė.

– Viešpatie! Kas tu per padaras? – sumurmėjo Lara ir vėl tęsė: – Keista, kad jis neįtaria tavęs! Tas kvailys! Iš pradžių duoda tau raktą, o paskui trenkia mane į sieną!

28

Galėjai lengvai pamanyti, kad ji tik išsigalvojo vakarus su Tomu. Atsikėlusi ji išdėliojo geltonuosius lapelius su žmogiukais ant stalo. Pati sau pasakė, jog gerai, kad jis pasiėmė raktus. Viskas ten lauke tapo neprognozuojama ir pavojinga. Jei Tomas galėjo pasikeisti, tai kiti irgi galėjo. Nepadėjo net ir vilkima norvegiška pūkinė striukė. Labiausiai kamavo mintis, jog Lara galbūt buvo teisi sakydama, kad raktai buvo spąstai. Paspęsti Tomo.

Ji girdėjo žmones kalbant, kad prie visko priprantama, tik nesuprato, ką tai galėtų reikšti. Bet kovo pradžioje kairės rankos nudegimas virto melsvu šešėliu. Kitos žaizdos gijo lėčiau. Tikriausiai dėl ryškios šviesos viskas atrodė ypač bjauriai. Nuo randų iki nuplėšytų šašų. Tos iš vakar dienos buvo šviežios ir atpažįstamos.