Хербьёрг Вассму - Stiklinė pieno

– Lara! Nepyk ant manęs!

– Aš ant tavęs nepykstu! – atsisukusi per petį atsiduso Lara, toliau pašėlusiai rankiodama daiktus. – Atnešk šiukšlių maišą! Šitas pilnas!

Dortė nuskubėjo prie spintos prieškambaryje paimti naujo. Viẽna buvo tikra – Lara bijojo! Ji papasakojo tik mažąją dalį to, ką galvojo arba žinojo. Viskas, ką ji sakė, buvo kruopščiai atsijota, nors besiklausant ir atrodė spontaniška. Ji nešiojosi ištisą kirbinę istorijų, kurios siejosi tarpusavyje ir iš dalies kartojosi. Jų nebuvo galima atskleisti nuo pradžios iki galo, net ir Tomui. O po tos dienos Tomui – jokiu būdu. Dortei toptelėjo, kad Lara apie merginas ir tuos, kurie jas prižiūrėjo, žinojo daugiau už Tomą. Ji prisiminė, kad Lara keletą kartų, joms išėjus pasivaikščioti, sutiko žmonių, kuriuos tarsi pažinojo ir su kuriais apsikeitė keletu žodžių. Apie orą, apie jų sveikatą, apie tai, kas rašoma laikraščiuose. Apie bet ką. Bet kažkas Dortei sakė, kad jie Laros nepažinojo, nors galbūt manė kitaip.

Kai jos baigė rinkti ir tik vaikščiojo tikrindamos, ar nieko nepamiršo, abi buvo gerokai suprakaitavusios. Laros plaukai susivėlė, o po pažastimis atsirado tamsios dėmės. Kai atidarė duris į koridorių, Lara atrodė nusikamavusi. Ji žvalgėsi į visas puses ir neramiai trypė laukdama lifto. Tik pamačiusi, kad taksi, kurį ji iškvietė, jau stovi vietoje, atsikvėpė.

Lauke buvo ištisai mėlyna. Sniegas buvo pradėjęs tirpti, bet dabar vakarėjant panėšėjo į melsvą stiklą. Medžių šakas gaubė violetinė aura. Prie įėjimo gulėjo nutėkšta alaus skardinė ir popierinė stiklinė. Prie tvoros gulėjo nublukęs fotomodelis su suplėšytu pilvu. Buvo neįmanoma įžiūrėti, ką ji reklamavo. Kažkam atsibodo skaityti laikraštį, ir jis tiesiog nusviedė jį į patvorį. Mašinos zvimbė pro šalį tarsi kamanės. Galvotrūkčiais veržėsi į priekį, lyg būtų turėjusios kam atkeršyti.

Krepšys, Dortės lagaminas ir du juodi šiukšlių maišai. Ir dar – jos pačios. Lara pasakė adresą ir, kai mašina pajudėjo, abiem rankomis nusišluostė veidą ir norvegiškai sušuko:

– Viskas!

Dortė nepratarė nė žodžio. Lara turbūt nenorėjo, kad ji kalbėtų rusiškai, kol jos sėdėjo taksi. Kelias kilo aukštyn. Galiausiai jos sustojo priešais pilką keleto aukštų namą su daugybe langų. Lara sumokėjo, ir Dortė išsiropštė lauk.

Raudona žema saulė šliaužė tarp medžių kamienų. Namas stovėjo prie pat parko arba ant šlaito. Garsiai suklykė nematomas paukštis – lyg perspėdamas. Lojo šuo. Lojimas netrukus virto urzgimu. Dortė negalėjo jo įžiūrėti, bet garsas vis artėjo. Ją suėmė paralyžiuojantis siaubas. Staiga ji ir vėl ten atsidūrė! Ji ėjo per kiemą į pirtį. Ji jautė vyrą su šunimi. Ji jautė aukštų geltonai žalių medžių kvapą. Kažkaip ji grįžo atgal pas Larą, kol dar ne per vėlu, ir drebulys liovėsi.

– Turėsime užsitempti maišus į viršų ir geriau išrūšiuoti. Prigrūdau ir šio, ir ano, – sumurmėjo Lara ir metė žvilgsnį į šiukšlių konteinerius prie namo sienos.

– Ar aš gyvensiu čia, pas tave, visą laiką? – pasiteiravo Dortė Larai atrakinus duris.

– Tavo zyzimas veda mane iš proto! – Lara pastūmė duris klubu. – Laikinai privalėjai dingti. Galbūt jie jau Tomo bute.

– Kas? – sušnibždėjo Dortė.

– Policija! Eikš! Pasiskubink!

Laiptinė nebuvo tokia daili kaip ta, iš kurios jos atėjo. Senesnė. Aptriušusi. Grindys buvo apyšvarės, išklotos sena ruda danga. Langai gerokai apdulkėję. Laiptai atrodė visiškai nutrinti, rudi turėklai sudejavo jų įsitvėrus. Vos tik jos įėjo į vidų, Lara atsisėdo ant kėdutės ir mobiliajame telefone surinko numerį. Besiklausydama davė Dortei ženklą, kad ši uždarytų laukujes duris. Matyt, niekas neatsakė, nes ji rinko numerį keletą kartų, tarpais pasiklausydama. Vėl ir vėl. Pirštai virpėjo. Galiausiai ji liko sėdėti praskėtusi blauzdas su telefonu ant kelių.

– Jis neatsako. Tai yra… jo telefonas neveikia! Jis padarė taip, kaip mes seniai tarėmės.

– Ką gi?

– Sunaikino jį. Arba išėmė kortelę.

– Kodėl?

– Kad niekas negalėtų mūsų susekti arba perskaityti numerių, kuriais mes skambinome.

29

Ant prieškambario komodos stovėjo mažytis baseinėlis su fontanu ir spalvotomis šviesomis dugne. Vanduo sruvo ant mažytės juodaplaukės mergaitės, sėdinčios ant gumbuoto plastikinio kelmo. Jos galvą puošė kreivai uždėta nusitrynusi geltona karūna, ji laikė dirbtinių rožių puokštę. Aplink stovėjo maži nykštukai su įrankiais rankose. Vienas iš jų stovėjo nulenkęs galvą priešais mergaitę, lyg būtų ką tik įteikęs gėlių. Ant jo taip pat be atvangos krito vanduo. Čiurlenimas priminė malonų šnabždesį. Kartu girdėjosi Laros šnopavimas.

– Oo! – sušuko Dortė ir pasilenkė prie grožybių.

– Tai Snieguolė, – uždususi paaiškino Lara ir užrakino duris.

Lagaminas ir maišai užpildė visą mažytį prieškambarį. Ji atsisagstė kailinius ir nutaisiusi grimasą kyštelėjo nosį į rankovę.

– Velnias! – ištarė norvegiškai, atsisagstė ir palaidinę, ir vienu judesiu viską nusimetė. Kailiniai liko gulėti aplink ją tarsi nudirtas kailis. Ne be garso ir pastangų tas pat nutiko ir aulinukams.

– Nusirenk ir jauskis kaip namie! – paliepė ji.

Tarp prieškambario ir kambario nebuvo durų, tik anga. Už kitų durų matėsi mažytė vonia su dušu ir tualetu. Ten įėjo Lara ir pasiliko ilgam. Dortė gražiai sustatė savo ir Laros batus į lentyną prieškambaryje, pakabino savo striukę ir Laros kailinius ir nuėjo į kambarį. Didžiulis langas buvo atsigręžęs į keletą medžių juodomis šakomis. Viename gale durys vedė į nedidelį balkoną.

Ant sienos kabėjo senovinis paveikslas, vaizduojantis geltoną javų lauką su būriu virš jo skrendančių, varnas primenančių paukščių. Bet tai, matyt, nebuvo originalas, tik kopija.

Laros butas nebuvo didelis, tačiau be galo įdomus! Vidury kambario stovėjo stalas, uždengtas raudona staltiese su kutais, ir keturios kėdės aplinkui. Prie vienos sienos glaudėsi knygų spinta su daugybe mažyčių smulkmenų priešais dešimtis knygų nugarėlių. Paskaičiusi Dortė pamatė, jog ten pramaišiui pristatyta rusiškų ir norvegiškų knygų. Bet kažin ar tėtis būtų tai pavadinęs literatūra. Apačioje gulėjo šūsnis norvegiškų žurnalų. Viršuje stovėjo spalvingos rusiškos matrioškos.

Kampe juodavo mažytis židinys, kuriuo neseniai buvo naudotasi. Jis buvo iš stiklo ir juodo metalo ir atrodė beveik naujas. Milžiniška raudona sofa ir sustumiamas stalas riogsojo prie ilgosios sienos. Ant stalelio prie lango buvo patupdytas mažytis televizorius. Lara buvo teisi sakydama, kad Tomo butas naujesnis ir gražesnis, užtat šitas buvo namai. Šalia lentynos kėpsojo senutėlis nusitrynęs krėslas, kuris, matyt, buvo juodas, bet papilkėjo. Priešais stovėjo suolelis kojoms, o už jo – skaitymo lempa. Tėtis būtų iškart ten atsisėdęs.

Nuo lubų karojo dvi rusiškos lėlės, dirbtinių gėlių pynė su amžinai žaliais lapais ir penkiomis tamsiai raudonomis šilkinėmis rožėmis bei vynuogienojas su žaliomis plastikinėmis vynuogėmis. Ant palėpės sijos kabojo dvi senos lempos, matyt, atkeliavusios iš Rusijos. Ant vienos buvo nupieštas valstietis, einantis paskui du jaučius. Kita buvo rausva su juodais akanto lapų ornamentais. Kambario sienos kažkada, matyt, dažytos geltonai. Dabar jos panėšėjo į aplaižytą cukraus glajų. Langai buvo be užuolaidų. Turbūt todėl, kad niekas negalėjo pažvelgti į vidų.

Miegamasis nebuvo nei didelis, nei mažas. Balta metalinė lova, apklota spalvotų skiaučių užtiesalu, stovėjo po stoglangiu, o aplink ją gulėjo išmėtytas tuzinas įvairių dydžių ir formų pagalvėlių. Komoda, medinė kėdė ir nedidelis sekreteras išdėstyti prie sienų. Trys spintos durys, matyt, vedė į Laros drabužinę.