Хербьёрг Вассму - Stiklinė pieno

Dortė atsikėlė ir nusekė iš paskos, galvodama apie tai, kaip atrodė Tomo veidas, kai jie jį sulaikė. Veikiausiai jis buvo visiškai ramus. Toks, koks buvo kelionėje. Malonus. Tada jie supras, kad jis nepadarė nieko blogo, ir jį paleis.

– Turiu ištrinti jų numerius iš savo mobiliojo, – sumurmėjo Lara ir iškart ėmėsi darbo. – Ištrinti visus numerius… – šnibždėjo ji, tarsi policija jau būtų stovėjusi prie durų. Pirštai lakstė klavišais lyg minkštos būgnų lazdelės.

– Numerius?

– Klientų. Ir kitų…

– Tu sakei, jog buvote susitarę išmesti telefoną arba įsigyti naują kortelę, – sušnibždėjo Dortė.

– Taip! Rytoj, bet ne dabar. Negaliu būti be telefono.

Tolumoje burzgė žemkasė ar kažkas panašaus. Ir buvo girdėti netolygus automobilių ūžimas. Atrodė, jog jie visi buvo pakeliui į kambarį. Tarsi žinotų, iš kur turi pasiimti Larą. Ir ją. Kartkartėmis tyliai suklapsėdavo telefono mygtukai arba į Laros užrašų knygutę suskrebendavo pieštukas. Ji, matyt, rašėsi numerius, nes nemokėjo jų atmintinai.

– Jie juk gali rasti ir bloknotą.

– Nutilk! Nenervink manęs! Prarysiu jį, jei reikės!

Dortė nebedrįso jai trukdyti. Bet, šiaip ar taip, jautėsi smagiai būdama šalia Laros šiai tvarkant reikalus. Žinoma, ji viską sutvarkys. Visada sutvarkydavo.

Bet Tomas? Kalėjimo kameroje. Kaip ten viskas atrodo? Galbūt jis dabar miega ant čiužinio visai kaip ji. Tomas, matyt, nelabai pratęs miegoti ant čiužinio. Jai prieš akis iškilo jo susirietęs liesas kūnas, apklotas nušiurusia antklode. Kaip atrodo antklodės norvegiškose areštinėse? Ji nežinojo, kaip jos atrodo lietuviškuose kalėjimuose, bet norvegiški užklotai turėtų būti geresni. Jis, matyt, negali užmigti, tik guli spoksodamas į tamsą.

Baigusi tvarkytis su telefono numeriais, Lara sėdėjo nieko neveikdama. Akys tarsi atsiskyrė nuo galvos. Pamažu ji ėmė kalbėti, labiau pati su savimi nei su Dorte.

– Jie negali žinoti, kur aš esu… Ne, jie tikrai negali žinoti, kur aš! Jie juk net nenumano, jog turi manęs ieškoti. Bet jei merginos… Ne, jos neturi mano telefono numerio.

– Ar merginos turi telefoną?

– Ša! Ne! Bet jos gali apibūdinti mane… kaip aš atrodau. O jei jie sučiups Andrejų ir jis viską papasakos? – sušnypštė ji.

– Koks gresia pavojus? Ko jis neturi sakyti?

– Nekankink manęs nesąmonėmis! – suurzgė Lara.

– Bet… Ką Andrejus žino? – vis tiek sušnibždėjo Dortė ir atsargiai atsisėdo ant senos kėdės.

– Taip, ką jis žino? Leisk pagalvoti…

– Ar jis žino, kur tu gyveni?

– Ne. Jis nežino, kur aš gyvenu! Bet Tomas žino. Bent jau apytikriai.

– Ar Tomas ką nors pasakys policijai?

– Galbūt… Jei jis vis dar mano, jog tai aš kalta, kad jis demaskuotas. Niekada negali žinoti, kas tavo draugai, kai juos tardo policija.

– O kuo tu gali būti apkaltinta? – dabar Dortės balso beveik nesigirdėjo.

Garsas, išsprūdęs iš Laros, suskambėjo lyg akmuo sename cinkuotame kibire. Matyt, ji retai verkdavo. Panašiau buvo į įsiūtį.

– Aš padėjau Tomui trejus metus. Rūpinausi merginomis, palaikiau ryšį su klientais, paimdavau užmokestį ir saugodavau pinigus, kai Tomo nebūdavo. Jis visada galėdavo manimi pasitikėti. Nemanau, jog būtų susitvarkęs be manęs. Bet nesu tikra, ar jam užteks nuovokos tai įvertinti dabar, kai jie jį sučiupo.

– Ar tai nėra teisėta… tai, ką tu darei?

– Teisėta? Iš kur man, po galais žinoti? Aš rusė!

– Bet šitai ir gali pasakyti, jei jie tave suras.

– Dorte! Ar gali nutilti, o gal turėsiu tave užčiaupti?

Dortė atsistojo ir nuėjo į tualetą. Ten ji galvojo, ką galėtų reikšti, kad Lara tokia išsigandusi. Kai gerokai užtrukusi grįžo, Lara vis dar sėdėjo nieko neveikdama ir žvelgė į niekur.

– O merginos? – Dortė negalėjo susilaikyti nepaklaususi.

– Jos neturi popierių, taigi bus parsiųstos namo. Bet iš pradžių policija, matyt, norės, kad jos visus įduotų. Galbūt privers jas liudyti. Tomą jie jau turi, bet juk nežino, kiek stovi už jo. Arba virš jo. Kas, po velnių, įskundė Tomą? Tikriausiai ji, Saša! Šita kalė!

– Kam?

– Vienam iš klientų. Man jis kurį laiką kėlė įtarimų. Girdėjau jį kalbant rusiškai, kai juodu užsiiminėjo…

– Ar yra daugiau… viršesnių už Tomą?

– Kiek tu gali kamantinėti?! – įsiutusi suriko Lara, pašoko ir išlėkė į miegamąjį pasiimti chalato, vėl grįžo ir plačiai išsižergusi atsistojo priešais langą. – Aš juk negaliu visko žinoti!

Dortė suprato, kad kaip tik dabar geriausia patylėti. Tuomet Lara atsisuko ir įsmeigė į ją akis. Pakėlusi smilių, ėmė galvoti garsiai. Atrodė, lyg skaitytų iš knygos.

– Žinoma, yra kažkas, kas už jį viršesnis. Be jokios abejonės! Ir dar keletą tokių kaip Andrejus, Stigas ir aš. Jis uždirbo daugybę pinigų! Galbūt keliuose miestuose… Šita mintis anksčiau neduodavo man ramybės, bet tai lyg ir nebuvo mano reikalas. Galbūt šiame mieste jis turi ir daugiau merginų, be jūsų šešių, apie kurias aš žinau? Bet nesuvokiu, kaip kažkas išdrįso įduoti Tomą . Jei tai Saša, tai jie pasiims ją atgal, kai tik ši bus parsiųsta namo. O jos šeima neverta nė sudilusio skatiko!

– Šeima? Ar Stigas ir Andrejus ką nors žino apie mane?

– Tik tiek, kad tu mergina iš Lietuvos. Nemanau, kad Tomas daug pasakojo. Jis nesuteikdavo daug privilegijų. Manau, kad tu – ir aš – buvom vienintelės. Dieve brangus! Kodėl tau apie tai pasakoju?

– Kadangi jautiesi vieniša ir žinai, jog gali manimi pasitikėti, – ištarė Dortė tėčio balsu.

Lara neatsakė, tik sumišusi apsidairė kambaryje. Pačiupo telefoną ir ėmė spoksoti į jį su neapykanta ir pasibjaurėjimu. Pakėlė jį ir ėmė su juo šnekėti.

– Dabar ramiai! Ramiai! Nesikarščiuok, pavyzdžiui, nemesk mobiliojo. Bent jau kol nesužinojai, kad Andrejus paspruko iš šalies. Jei jie jį sučiups, jis išskys. Nedrįsiu eiti lauk, kol nesužinosiu, kad jis paliko šalį!

– Aš galiu nueiti į parduotuvę, – pasisiūlė Dortė. Tai buvo vienintelė paguoda, kurią jai pavyko sugalvoti, bet Lara neatsakė.

Ėmė švisti. Ji galėjo nueiti į miegamąjį ir pažiūrėti į laikrodį arba paklausti Laros, bet nieko nepadarė. Pilkšva juosta nepastebimai kopė turėklais ir gulė ant gėlių stagarų.

– Gerai! Aš pagalvojau! – pareiškė Lara. – Turiu kuriam laikui išvykti!

– Kur?

– Šito tau nereikia žinoti!

– Bet Lara! Ką gi aš darysiu?

– Tu liksi čia lyg niekur nieko. Tu čia gyveni! Tik aš žinau, kad tu čia, ar ne?

Dortė sėdėjo senajame krėsle ir sekiojo Larą akimis, kol ši ruošėsi kelionei, kuri, matyt, turėjo tęstis ilgai. Susiruošusi ir keletą kartų paskambinusi, ant svetainės stalo ji padėjo penkis šimtus kronų.

– Kai ateis sąskaitos, turėsi nueiti į paštą ir sumokėti bendrus mokesčius už butą ir elektrą, – pareiškė ji nepasakiusi, ar užteks penkių šimtų kronų. Dortė suprato, kad dabar neverta jos kamuoti klausimais. Ji juk turėjo pinigus, kuriuos Tomas davė per Kalėdas. Jie turėjo būti nusiųsti mamai.

– Yra tik du raktų ryšulėliai, vieną turiu aš, o kitą – tu. Gali būti saugi, kol niekas neims laužtis vidun. Tomas, aišku, tikisi, kad būsi čia, kai jie jį išleis. Žinai, jis jaučia tau silpnybę! – Lara prisispaudė ir pabučiavo Dortę keletą kartų į abu skruostus. – Nepirk mobiliojo. Girdėjau, policija suseka mobiliuosius lyg rykliai. Nebandyk manęs ieškoti! Verčiau atsiųsiu tau laišką savo vardu. Tu, aišku, gali atplėšti laiškus iš pašto dėžutės. Ir dar: niekur nepalik pėdsakų. Jokių numerių, adresų, vardų. Jei su kuo nors susipažinsi, susigalvok vardą. Pasivadink Ana. Trumpas ir lengvai įsimenamas vardas. Šiek tiek daugiau pasidažyk. Viens du, ir tu jau kitas žmogus! Gerai? Neimk mažiau nei tūkstančio penkių šimtų kronų. Šio miesto gatvėse nerasi daug vyrų, o tie, kurie ten slampinėja, ne visada švarūs, bet nueik į vaistinę ir nusipirk prezervatyvų. Kelis rasi vonios stalčiuje. Pažiūrėk, kaip jie apsirengę, prieš eidama kartu. Venk įtartinų vietų. Jei kas, tiesiog spruk! Dažnai jie nėra tokie greiti, kai užsišvenčia. Nesilankyk toje pačioje vietoje keletą kartų iš eilės. Laikykis atokiai nuo policijos automobilių ir apsaugininkų! Bet gali sukiotis prie viešbučių arba bare ankstyvą vakarą. Padoriai renkis. Iš pradžių pinigai, nepamiršk! Žiūrėk, kad neatrodytum kaip kekšė! Klientai, kurie turi pinigų viešbučiui, dažnai yra švarūs ir pajėgiantys susimokėti. Neleisk, kad darbuotojams kiltų įtarimų. Nesikabinėk lyg varnalėša. Tai pavojinga. Pasikliauk akių kontaktu. Sėdėk prisidengusi laikraščiu arba skaityk norvegišką knygą gerdama arbatą. Jokio alkoholio! Ir ničnieko nesivesk į butą! Girdi? Niekada! Gerai?