Хербьёрг Вассму - Stiklinė pieno

Žmonės nesijautė esą bažnyčioje, labiau atrodė, lyg jie bandytų surasti vietas cirke. Šventiškumas ir bažnyčios rimtis jiems nieko nereiškė. Dortė slinko palei sieną spūstyje. Susitraukė, tapo plonytė kaip popieriaus lakštas ir surado vietą, iš kurios galėtų matyti Kalėdų eglutę. Kėdės buvo aptrauktos auksiškai rudais apmušalais. Ji sunėrė rankas ant rankinės. Svarbiausia buvo nesutrikdyti senutės, sėdinčios iš dešinės. Berniūkštis iš kairės buvo be galo neramus. Kulnais tarsi būgnų lazdelėmis mušė į kėdės kojas, vis šniurkštė ir traukė nosį. Vyresnioji sesuo stumtelėjo jį taip smarkiai, jog vaikas atsitrenkė į Dortę, bet tai nepadėjo. Moteris, sėdinti už nugaros, turbūt mama, subarė mergaitę, o ne jį.

Dortė nejautė jokių įtartinų arba nustebusių žvilgsnių. Jie, matyt, nematė, kad ji viena kaip pirštas. O viso kito iš išorės nesimatė. Vis tiek ji stipriai prispaudė alkūnes ir suglaudė pėdas. Buvo keista sėdėti taip susispaudus su žmonėmis, kurių nepažinojo. Senutę tarsi tvora supo gan aštrių kvepalų aromatas. Kai užgrojo vargonai ir žmonės ėmė giedoti, ji laikė savo giesmyną užverstą ir leido garsus, kurie, matyt, turėjo būti giesmė. Gyslos ant jos baltų plaštakų priminė kelius žemėlapių knygoje. O krumpliai baltavo nelyg kalnai be kelių tamsiame skraite.

Visi buvo pasipuošę. Neatrodė, kad kas nors būtų geresnis už kitus. Bet tikriausiai buvo. Ištisos šeimos sėdėjo kartu. Ji pastebėjo, kad jie nežiūri vienas į kitą, bet žvalgosi aplinkui. Į žvakes, sienas, lubas. Išsirikiavo choras alyvų spalvos kostiumais ir priekyje išsiuvinėtu aukso spalvos kryžiumi. Giesmė privertė žmones nuleisti akis žemyn. Aštrus šlapios vilnos kvapas susimaišė su senutės kvepalais. Keista, bet jie giedojo Oh happy day .

Kunigo balsas buvo aukštas ir aiškus. Bet Dortė jo nematė. Garsas sklido iš garsiakalbių, nors pats kunigas ir buvo prie altoriaus. Žmonės sėdėjo pakreipę galvas į vieną pusę, kaip ir ji mėgindami pamatyti kunigą. Ar jis tikrai pasakė: „Netempkite nykštukui per stipriai už barzdos“? Taip. Nes žmonės juokėsi. Berniūkštis įspyrė jai į blauzdą, bet turbūt netyčia. Gal todėl, kad žmonės bažnyčioje juokėsi, bet ir ji spyrė atgal. Vaikas žaibiškai atsisuko ir pažvelgė į ją išsigandęs apvaliomis akimis. Stojo spengianti tyla. Trumpą akimirką.

„Kaukė…“, – suprato ji. Kunigas kalbėjo apie tai, kaip prieš Dievą užsidedama kaukė. Kažką apie tai, kad Dievas visada mato mūsų tikrąjį veidą. Iš džiaugsmo, jog supranta žodžius, jų reikšmė akimirkai išnyko. Bet tuoj pat grįžo. Nebuvo ko sėdėti bažnyčioje. Ji kekšė, vilkinti norvegišką pūkinę striukę. Žmonės stojosi. Dortė taip pat. „Amen“, – suprato ji. Ir „Tebūnie taip“. Kunigas turbūt juos laimino. Neatrodė, kad jai būtų padaręs išimtį.

Kai visi žmonės susėdo ir kojų brazdėjimas nutilo, jai prieš akis iškilo ryškus Tomo veidas. Bandė įsivaizduoti likusius namie, bet nesugebėjo.

Užgrojus vargonams, Dortė sudėjo rankas maldai, bet iki Dievo ir Mergelės Marijos buvo toli. Kartkartėmis iš garsiakalbių ji išgirsdavo dėdės Josefo vardą. Matyt, tada, kai kunigas skaitė Kalėdų evangeliją.

Žmonės plaukė lyg srovė pro bažnyčios duris. Lauke ji išsisklaidė į visas puses. Būreliais arba poromis jie šnekėjosi suglaudę galvas. Kai kas juokėsi. Paėjėjusi toliau nuo bažnyčios ir pasukusi pirma pasitaikusia gatve, ji ėjo palei namų sienas. Lyg būtų įtartina vaikštinėti vienai.

Šaligatvis buvo nenušluotas. Po batų padais girgždėjo sniegas. Parduotuvių vitrinos švietė prigrūstos daiktų, kurie priminė šventę, – tokią, kokia ji švenčiama čia. Su nykštukais, angelais, blizgučiais, girliandomis, žvaigždėmis. Bet jokių prakartėlių arba Madonos su kūdikiu.

Ji mėgino įsivaizduoti, ką pasakytų Vera, jei pamatytų visus šiuos gražius drabužius ir batus. Įsivaizdavo, kaip ji sustoja, parodo pirštu ir atsidūsta. Dortei stovint priešais vitriną, pilną patalynės ir pagalvių, pro šalį praėjo jauna pora. Jie buvo apkabinę vienas kitą, mergina atsukusi į jaunuolį veidą juokėsi iš kažko, ką jis pasakė. Nors jie nieko bloga jai nepadarė, širdyje atvėrė tamsią skylę.

Netrukus Dortė suprato, kad eina klaidinga kryptimi. Reikėjo išsitraukti didįjį žemėlapį. Po gatvės žibintu išsiaiškino, kad kuo puikiausiai gali eiti ta pačia kryptimi, kol prieis tiltą, kuriuo ėjo su Lara. Kai ji atsistojo ir sulankstė žemėlapį, aplinkui staiga nebeliko žmonių. Jie išsivaikščiojo kas sau. Vieni namo, kiti – į svečius.

Gatvė ir šaligatviai buvo mėlynai violetinės spalvos, o dangus – apleistas vėžlio kiautas. Šen bei ten į jį spjaudė kaminai. Langai priminė geltonus margus laukelius. Su gėlėmis, figūrėlėmis, lemputėmis, užuolaidomis. Namai lyg apšviesti piešiniai ant stiklo. Kai kur stovėjo uždegtos žvakės. Retkarčiais pakvipdavo kepta mėsa. Namie dabar jos valgė žuvį. Tomo pinigai gulėjo nepajudinti kelnių kišenėje. Ji jautė eidama juos prie klubo. Jei ir surastų vietą, kur galėtų pavalgyti žuvies, nedrįstų įeiti į vidų. Žmonės suprastų, kad ji viena.

Ji paėjėjo dar šiek tiek už tilto, norėdama kuo arčiau prisikasti prie upės. Bet ten stūksojo sniego pusnys, namai ir kliūtys – kiek aprėpė akys. Tiltas atrodė tarsi kiniškas paviljonas. Raudonai dažyti stulpai bei nuožulnus stogas viršuje sudarė portalą su sniego pusnimis ir mažyčiu bokšteliu viršuje. Mėlyna rašto kopija driekėsi ant sniego. Dortė stovėjo tilto vidury. Aukšti sandėliai grūdosi iš abiejų upės pusių. Stūksantys su tamsiais langais ir uždarytomis durimis. Smailūs stogų kraigai kabojo danguje. Nuo kai kurių buvo nutįsę varvekliai lyg glazūruotos dramblių iltys. Tik kai kur geltonavo apšviesti langai, išduodantys, kad ten esama žmonių. Staiga aplink ją susisuko šalto vėjo gūsis, pro šalį praėjus keturių žmonių grupei. Atrodė, kad gali praeiti mėnesiai, galbūt metai, kol jie išsiners iš savo paltų, kailinių, šalikų, kepurių. Iš pravirų burnų virto garai ir garsai. Juokas. Jie ėjo palinkę į priekį, lyg ratu vienas aplink kitą, kad sulauktų dėmesio. Bet tai truko tik akimirką, tada ji liko viena. Šaltis atakavo jos kojų nykščius aštriausiomis planetos adatomis. Pats laikas eiti. Greitai. Ji rado kelią atgal, pro bažnyčią link tilto, per kurį ėjo anksčiau. Jautė mažytį džiaugsmą ar ką nors panašaus dėl to, jog pati galėjo nuspręsti, kur eiti. Galbūt įmanoma persikelti į pigų pensioną ir vaikščioti iš vienos vietos į kitą ieškant darbo? Arba įsėsti į traukinį ar autobusą? Bet ji nuvijo šias mintis į šalį. Pinigų, kuriuos davė Tomas, juk neužtektų, kol ji išmoks norvegiškai.

Tomas grįžo anksčiau už Larą. Kai išgirdo jį šaukiant Sveika, Dorte, savo ypatinguoju balsu, žinojo, kad jo laukė. Jis ir šiandien neturėjo su savimi portfelio. Tačiau daug maisto – mėsos, bulvių ir brokolių. Šią popietę ji taip pat prasibastė, bet sutemus grįžo atgal į butą.

Jis pamatė ištrauktą žemėlapį ir leido suprasti, jog nori žinoti, kur ji vaikštinėjo. Kai Dortė šį išlankstė ir parodė, vyras išvertė akis, jog ji nuėjo taip toli. Tada jis parodė į upę ir pasakė kažką, ko ji nesuprato. Ant stalo priešais juos gulėjo kartu žemėlapis ir mėsa. Tada jis padėjo į šalį peilį ir nusišluostė rankas į popierinį rankšluostį. Paskui apglėbė ją rankomis ir ėmė siūbuoti, šnibždėdamas kažką į plaukus. Ji manė, kad jis kalbėjo kažką apie tai, jog jie greitai ims vienas kitą suprasti, bet galbūt ir apie ką kita. Sviestas ėmė spragsėti, Tomas paleido ją, kad sudėtų į keptuvę mėsą.