Хербьёрг Вассму - Stiklinė pieno

Vonia pritvinko garų. Tomas vis dar sėdėjo rimtas su rankšluosčiu ant kelių. Jo rankos atrodė labai vienišos. Ji nedrįso sutikti jo akių, bet jautė jas tarsi laužą. Tada jis atsistojo, ištiesė ranką ir užsuko vandenį prieš apgaubdamas ją rankšluosčiu. Šluostė jis atsargiai, lyg būtų manęs, kad nudegęs visas jos kūnas. Dortė pakėlė rankas, kad jis prieitų. Taip pat ištiesė plaštaką su plastikiniu maišeliu.

Kai Tomas norėjo nušluostyti jos šlaunis, ji žengė žingsnį į priekį, paslydo ir prarado pusiausvyrą. Vyras mėgino ją sugauti, bet ji nugriuvo ant grindų įsitvėrusi į tai, kas buvo arčiausiai – jo trumpikes. Kai jas paleido, jos pliaukštelėjo į jo kojas tarsi šokinėjimo guma. Jis stovėjo pasilenkęs, nukarusiomis rankomis. Gyslotas kūnas buvo nejudrus, sustingęs, tarsi kažko lauktų. Pakėlusi akis ji pamatė, kad jo tarpkojis nepanašus į nė vieno iš vyrų, o labiau į jos pačios.

Dabar jis mane užmuš, pamanė ji.

25

Laikrodis ant naktinio stalelio rodė šiek tiek po aštuonių, dienos šviesa šykščiai sunkėsi į kambarį. Dortė dvejodama sunėrė rankas ant antklodės.

– Brangi Marija, – pradėjo ji užmerkusi akis. – Lara sako, kad turiu melstis, nors ir gėdijuosi. Dabar taip ir darau. Galbūt Tomo tu gerai nepažįsti, bet, matyt, žinai, kokį Dievas jį sukūrė arba kaip jis toks tapo. Ne ką tesuprantu, bet manau, kad Nikolajus būtų labai paėmęs į širdį, jei ten būtų buvęs jis. Tomas neįsiuto ant manęs, nors aš tai ir pamačiau. Bet kai jis vėliau pasakė, kad turiu parašyti mamai laišką, kad man viskas gerai, negalėjau prieštarauti. Atleisk, kad leidžiu Tomui siųsti jai melą. Tu juk supranti, kad negalėjau papasakoti, jog mano kūnas nebėra šventovė. Ačiū, kad miegu geroje lovoje niekieno nekamuojama, kad turiu maisto ir pieno. Ačiū už Laros pagalbą, dėl kurios nelikau sužalota kaip kad Tomas. Nežinau, ką jis padarė, bet atleisk jam! Ir man atleisk, labai prašau! Prašau tavęs, duok man ženklą! Lauksiu iki rytojaus arba tiek, kiek tau reikės. Nusiųsk džiaugsmo ir gražias Kalėdas mamai ir Verai. Ir Nikolajui! Amen!

Ji pasiklojo lovą prieš apsiaudama šlepetėmis ir užsivilkdama chalatą. Kambarys buvo šaltas. Prieškambario sienos atrodė nedraugiškos. Laukujės durys tarsi rudi ją saugantys vartai. Virtuvėje atsimušdavo aidas kiekvieną kartą, kai sužvangindavo stalo įrankiais, todėl duonos gabalėlį ir stiklinę pieno nusinešė į jaukią svetainę. Sustojo prie didžiulio žemo lango. Žemė buvo pabalusi. Mašinos gatvėse išvažinėjusios plačius juodus rėžius. Bet stogų viršūnės baltavo su šešėliais, išsikišimais ir pakilimais. Dangus dunksojo stiklinis, surakintas šalčio ir žiemos šviesos. Priglaudusi galvą prie pat lango ir žvilgtelėjusi aukštyn, ji galėjo matyti, kaip vėjas vaiko nuo šalčio sustirusius debesis. Pažvelgusi žemyn, matė blankių spalvų namus po milžiniškomis sniego skrybėlėmis. Kai kurie medžiai panėšėjo į apsnigtus brokolius. Vienas buvo juodas ir neapsakomai nuogas.

Tomas užsitraukė trumpikes ir užsimetė kitus drabužius, lyg nieko nebūtų įvykę. Vėliau, kai abu sėdėjo svetainėje, jis netgi nusišypsojo, piešdamas laišką rašantį žmogeliuką. Paskui parašė klaustuką prie žodžio mama . Laiškas juk jau buvo parašytas, taigi jai teliko tik atnešti. Vyras pažvelgė į jį, bet juk negalėjo žinoti, kas jame parašyta. Matyt, turės palaukti prieš išsiųsdamas, kol perskaitys Lara.

Prieš išeidamas jis nunešė ją į lovą ir apklojo visai kaip praėjusį kartą. Vis dėlto viskas buvo kitaip. Ji neapsimetė mieganti. Ji jautėsi saugi, nes jei jis nenubaudė iškart už tai, ką ji pamatė, tai niekada to nebepadarys.

Ji bandė įsivaizduoti, kad vaikštinėja ten, apačioje. Su raktu kišenėje. Kad turi reikalų ir gali grįžti į butą kada tik panorėjusi. Kad ketina susitikti su vienu pažįstamu. Ne, dar geriau, galvojo, kad štai turi susiruošti, nes laukan eis apsivilkusi raudonąją pūkinę striukę ir apsiavusi aulinukus. Galvoje sukosi ir kitos mintys. Drąsios mintys apie viską, ką ji galėtų nuveikti, jei norėtų. Ji švęstų su kuo nors Kalėdas ir galbūt papasakotų, kaip jie švęsdavo namie.

Žmonės panėšėjo į mažytes žaislines figūrėles. Kurias iš jų susitiktų? Tą su raudona kepure, kuri eina pasilenkusi į priekį? Ar tą nepridengta galva, kuri paskubomis įlipo į mašiną ir užvedė variklį? Jų buvo ir daugiau. Jos ropojo į visas puses – tarsi aprengti rašybos ženklai, paberti ant balto paviršiaus. Taškas, kablelis, kabliataškis. Brūkšnys pasilenkęs įlipo į mašiną. Ji bandė aiškinti juos kaip Mergelės Marijos ženklus, bet greitai suprato, kad tai tik niekai.

Jos nebuvo ten, lauke. Ji buvo čia. Nežinojo, kiek dar turės vaikščioti tarp geltonų lapelių ir kartoti norvegiškus žodžius, stovėti prie lango, valgyti, klausytis muzikos. Eiti į kambarį su jais. Praustis po dušu, kol, atrodo, nusiners oda. Būti uždarytai tuštumoje. Ar ir Tomas taip jautėsi? Su kuo jis būna, kai švenčia Kalėdas?

Susigraudinusi ir kūkčiodama ji išvydo, kaip tėtis atsistoja ir laužia stačiakampio formos kalėdaitį prieš Kūčių vakarienę. Jie dalydavosi kalėdaičiu, atleisdami vienas kitam ir linkėdami gero. Mažyčiai nelygumai ant staltiesės išduodavo, kur mama pakišo šiaudų Jėzui ėdžiose atminti. Kai Dortė buvo maža, negalėdavo atplėšti akių nuo indo su kūčiukais.

Mama sakydavo, kad tai dėl tėčio jie švenčia lietuviškas Kalėdas. Bet šventės tėčiui nelabai rūpėjo, nors jis ir uždegdavo žvakes žydiškoje žvakidėje. Mama savo ruožtu nenorėjo, kad jai kas primintų rusiškas Kalėdas, tad išmoko senų lietuviškų receptų. Dvylika patiekalų be mėsos. Silkė su džiovintais grybais, kuriuos ji pati rinkdavo. Silkė su burokėliais, kepta žuvis su morkomis ir virtų daržovių iš nuosavo daržo mišrainė.

Paskui ji įpildavo naminio spanguolių kisieliaus. Šnekama būdavo nedaug, nes viskas turėjo būti šventiška. Bet Dortė žinodavo, kad Vera sėdi ir dega nekantrumu pasivaišinti. Jeigu tik niekas nebamba, gali galvoti ką tinkama.

– Kaip malonu, kad dėdė Josefas Kalėdoms atsiuntė laišką, – staiga tarė mama. Jie sėdėjo valgydami, viskas turėjo būti taiku ir gerai.

– Dėde Josefu aš žaviuosi labiausiai. Neįtikėtina, kad jis išsikapstė. Pastarąjį kartą, kai pas jį lankiausi, jis man pasakojo, kaip griebdavosi mažų gudrybių, kad išsaugotų sveiką galvą būdamas nelaisvėje, – pasakė tėtis.

– Būk geras, dabar netinkamas metas apie tai kalbėti, – pamėgino sudrausti mama, bet niekas jos nepaisė.

– Kokių gudrybių? Ką jis sakė? – paklausė Vera sulaikiusi kvėpavimą ir pasilenkė prie tėčio.

– Jis niūniuodavo mintyse tas pačias melodijas. Tas, kurios priminė jam gyvenimą. Be garso deklamavo eiles. Ir matė prieš akis Anos nuotrauką, tą pačią, kuri stovėjo įrėminta namie.

– Nuotrauką? Kodėl ne ją pačią? – paklausė Vera.

Tėtis susimąstė, nurijo šaukštą sriubos, nusišypsojo mamai ir prieš atsakydamas ištarė „niam niam“.

– Sunku nešiotis visiškai aiškų žmogaus įspūdį – mes juk tokie nepastovūs. Nuotrauka sugauna akimirką. Turbūt todėl jomis apsistatome.

– Bet kaip gali mintis apie nuotrauką išgelbėti galvą? – nenorėjo pasiduoti Vera.

– Minties paslaptis yra ta, kad niekas iš tavęs jos negali atimti. Tu gali nuspręsti, kad nepasiduosi, niekas negali tau sutrukdyti. Jie to nė nežino.

– Net jei jie jį mušė, nedavė maisto bei visa kita? Ar galėjo jis tada pats valdyti savo mintis? – sušnibždėjo Dortė.

– Kai kurie tai sugeba. Kaip tik todėl aš žaviuosi dėde Josefu, – rimtai ištarė tėtis.