Хербьёрг Вассму - Stiklinė pieno

Upės krantas dingo, kai vyras nusviedė ją ant grindų ir prisitraukė už plaukų. Jo daiktas pasidarė panašus į beisbolo lazdą. Jis suėmė jos galvą ir pamėgino uždusinti beisbolo lazda. Skonis kaip sūrių pelėsių. Kai Dortę supykino, jis apsuko ją ir piktai krioktelėjo. Laikė ją tarsi spaustuvu, sėdmenys ore, o veidas prispaustas prie lovos. Tada ji pajuto išilgai kūno smingantį baslį į taktą su pasikartojančiais judesiais. Kai ji sušuko įsikniaubusi į čiužinį, išgirdo jo kimų juoką ir pajuto ant sprando dantis.

Jos dešinė ranka pati savaime pasidavė atgal. Nagai įsikibo į kažką minkštą. Vis dėlto jo šauksmas pasigirdo netikėtai. Jis paleido ją ir keikdamasis pasitraukė atgal. Dortė apsivertė ir išsilaisvino, perbėgo per kambarį ir spruko pro duris. Vonioje ji pasuko raktą laukdama, jog jis išlauš duris. Bet vyras jas tik daužė ir keikėsi. Netrukus išgirdo užsidarant laukujes duris. Akimirką stovėjo šnopuodama ir žvelgdama į savo ranką. Dar kartą patyrė, koks jausmas, kai nagais įsikimbi į akies obuolį.

Kartą tėtis pasakė, kad upė amžina. Ji išteka iš mažyčių upelių ir plyšių kalnuose, išplatėja ir tampa nenugalima – prieš pradingdama jūroje. Saulės spinduliai, driekdamiesi per pliką medį, augantį prie kranto, sudarė plačią raudoną juostą ant pilko vandens. Visur buvo tylu. Ant vandens plūduriavo trys valtys. Ji aiškiai matė irkluojančiųjų kūnus. Lėti, tvirti judesiai. Namų stogai kaime buvo iškirpti iš juodo popieriaus. Ryški juosta geltono dangaus fone. Viena kita antena tarsi išskėsti varnos nagai atsitiktinai užmesti ant viršaus. Kaminai lėtai vyniojo savo pilkus vilnonius siūlus į amžinybę. Prie pat vandens stirksojo miniatiūrinis stagarų miškas. Netrukus ji eis namo. Kur laukia karštutėliai mamos barščiai. Jai išeinant ant spintelės gulėjo burokėliai. Dabar mamos rankos raudonos, o vanduo verda.

23

Lara pastatė į šaldytuvą du litrus pieno, taigi Dortė suprato, kad ji nepateko į didelę nemalonę. Bet žodžių srautas nesiliovė.

– Tu elgeisi kaip kvailė! Galėjai jį apakinti! – pareiškė ji. – Jam trūko kraujagyslės, sutriko rega! Turėjo kreiptis į gydytoją. Dabar jis nori atsiimti pinigus! Ką, po galais, šitoks elgesys reiškia?

– Nedaryk to! – greitai ištarė Dortė.

– Ko gi?

– Neduok jam pinigų!

– Ne, gal manai, kad aš kvaila? Bet jis nebesugrįš, aišku kaip dieną! Be to, jis gali prisigalvoti kokios nors velniavos, kad atkeršytų.

– Kokios gi?

– Ką aš žinau? Niekam neatidaryk durų!

– Juk žinai, kad neatidarinėju! Manai, kad aš kvaila?

– Kas čia per tonas?! – sušuko Lara įsiutusi ir stipriai užtrenkė šaldytuvo dureles. – Gal manai, jog tapai pasaulio čempione vien todėl, kad beveik apakinai vyruką? Ką?

Dortė neatsakė. Bet pabandė pajusti. Tai galėjo praversti. Ji neprisiminė, kad būtų jautusi ką nors panašaus anksčiau. Tarsi Vera būtų jai atsiuntusi dalį savo įsiūčio.

– Ką? – pakartojo Lara pajuodusiomis akimis.

– Nenoriu daugiau jo matyti! Galit nudirti man odą arba užmušti, bet aš nenoriu jo matyti. Galiu pakęsti juos iš priekio, bet ne šitaip! Užmušiu juos!

Dortė su nuostaba klausėsi savo pačios balso. Lara, matyt, irgi. Didelės dažytos jos lūpos šiek tiek sukrito. Ji įsitvėrė abiem rankomis spintelės krašto, stebėdama Dortę.

– Kas tau darosi? Paprastai tu nebūni tokia… pamišusi… vulgari! Turėčiau atitalžyti tau ausis! Bet žinai ką? Aš nenoriu! Dabar Tomas pamatys, kas būna, kai merginos pernelyg globojamos ir lepinamos. Gali nuoširdžiai džiaugtis, kad jis dar nieko nežino, nes šitas vyrukas yra vienas geriausių jo klientų!

– Ar tu jam papasakosi? – nuolankiu balsu paklausė Dortė.

Lara atsiduso. Ji stovėjo virtuvės vidury įrėmusi rankas į klubus, kaip buvo pratusi. Keturių rūšių skambančios apyrankės su amuletais ir blizgučiais vis dar šoko po jos paskutinio judesio. Dabar ji priėjo prie Dortės ir beveik nustūmė ją priešais save prie stalo.

– Sėskis!

Dortė klusniai atsisėdo ir laukė. Lara irgi atsisėdo.

– Tomas ir be tavęs turi užtektinai problemų. Nežinau, kaip jis reaguotų, jei aš papasakočiau. Be to, jis tikisi, kad užsidirbsi šiam butui… – Lara staiga nutilo ir prikando lūpą.

Dortė stebėjo ją pravira burna.

– Visam butui? – sušnabždėjo ji.

– Ne, aišku, kad ne… Bet turbūt supranti, kokią košę užvirei? Tas tipas gali būti mums pavojingas, jei sugalvotų atkeršyti.

– Kaip?

Laros akys apsisuko ratu tarsi mažytės laisvai judančios planetos.

– Jis gali paskleisti gandus… Arba nueiti į policiją. Iš kur man žinot?

– Ar jis pažįsta Tomą?

– Ne, kodėl turėtų?

– Tada Tomas negali nieko sužinoti, jei tu jam nepapa-sakosi.

Lara trinktelėjo delnu per stalą.

– Tu man neaiškink, kas ir kaip! Girdi?

Dortei pasirodė protingiausia nesiginti. Aukso spalvos Laros oda slėpė nuovargį. Bet netrukus triumfuodama ji ištarė:

– Gali pamiršti šiandieninį pasivaikščiojimą!

Ji buvo Dortei pažadėjusi, kad jos eis pasivaikščioti prie upės. Per tiltą. Galbūt pagaliau į bažnyčią, kur uždegtų žvakę. Ji nekantravo visa tai pamatyti. Altorių. Vaškines žvakes. Bet labiausiai – upės krantą.

– Ką gi, – sumurmėjo Dortė, atsistojo ir atidarė šaldytuvo dureles, norėdama išgerti stiklinę pieno. Ji gėrė stovėdama, atsukusi nugarą.

Po akimirkos išgirdo, kaip Lara iš vonios į koridorių tempia šiukšlių maišą su nešvariais skalbiniais.

– Tu sunaudoji be proto daug rankšluosčių ir paklodžių! – sušuko ji. – Per daug didelės skalbimo išlaidos! – Moteris stovėjo tarpdury su išsitaršiusiais plaukais ir prakaituota nosimi. Balsas buvo piktas. – Kiekvienam klientui imi vis naują paklodę?

Dortė linktelėjo nieko nesakydama.

– Turi apversti paklodę! Išnaudoti iki galo! – įsakė Lara ir nuspyrė maišą prie laukujų durų.

– Aš taip negaliu!

Lara apsisuko ir prisiartino prie pat jos veido su iškeltu smiliumi. Žiedas su didžiuliu raudonu akmeniu atrodė grėsmingai. Dortė stipriai užmerkė akis.

– Tu, po velnių, darysi taip, kaip aš pasakysiu! Kitaip pranešiu Tomui, kad nenori bendradarbiauti. Tada jokio avanso tavo mama negaus!

Kai išgirdo, kad Lara pasitraukė, atsargiai atmerkė akis. Lara buvo pakeliui prie kavavirės, o tai reiškė, kad priekaištai baigėsi. Kai jos kaip įprasta sėdėjo prie virtuvės stalo – Dortė su stikline pieno, o Lara su puodeliu kavos, – atrodė, kad ji pamiršo nesutarimus.

– Aš išvažiuoju per Kalėdas, – pareiškė Lara, kaip įprastai kramtydama sumuštinį su rūkyta dešra. Burna tai išsipūsdavo, tai susitraukdavo jai kalbant tuo pačiu metu.

– Per Kalėdas?

– Taip, kadangi taip atidžiai seki kalendorių, turbūt žinai, kad greitai Kalėdos? Šiaip ar taip, gausi kelias ramias dienas, – tarė Lara.

Dortė išgėrė trečią stiklinę pieno.

– Niekas neateis?

– Ne, kol būsiu išvažiavusi. Kaipgi būtų įmanoma?

Kambaryje šiek tiek prašviesėjo.

– Pasiliksiu iki Kūčių išvakarių, dvidešimt trečiosios.

– Kaip aš gausiu pieno?

Lara atlošė galvą su šiaudų spalvos plaukų kupeta ir nusijuokė.

– Tu tikrai keista! – pareiškė ji. – Aptarnauji šešis septynis klientus per dieną, ir vis tiek atrodo, kad tavo vienintelis rūpestis gyvenime, kaip gauti šviežio pieno! Žinai ką? Šaldytuve pienas išsilaiko daugybę dienų. Aš atnešiu užtektinai, tada galėsi švęsti norvegiškas Kalėdas!