Хербьёрг Вассму - Stiklinė pieno

– Ką man parašyti? – sušniurkščiojo Dortė.

– Parašyk, kad esi gana dideliame mieste, gražiame erdviame name su puikiu vaizdu. Kad mėgsti vaikštinėti prie upės kartu su drauge, su kuria kalbiesi rusiškai. Bet jokių vardų! Girdi? Papasakok, kad dirbi privačioje aptarnavimo įmonėje, turinčioje daug darbuotojų. Kad per savaitę turi vieną laisvą dieną ir gauni gerą atlyginimą. Kad tau čia patinka ir nesi tikra, kada grįši namo. Tu mokaisi norvegų kalbos, buvai bažnyčioje ir uždegei žvakę! Tavo mamai patiks.

– Bet aš juk ten dar nebuvau.

– O Viešpatie! – Lara užvertė akis. – Paklausyk! Ligi šiol tau pavyko tai, kas neįmanoma, turiu galvoje Tomą. Jei taip ir toliau, galbūt galėsi perimti mano darbą, kai išvažiuosiu į Rusiją atidaryti pensiono.

– Pensiono?

– Taip, esu numačiusi vietą. Tik savininkas pirma turi numirti.

Purvina saulės šviesa prasiskverbė pro pilką lango stiklą.

– Žinai, jis juk senas. Žiūrėsim.

Dortė bandė įsivaizduoti, kas per jausmas laukti, kol kažkas numirs, bet nesugebėjo. Turbūt pensionatas jos taip nedomino kaip Laros.

– Nemanau, jog noriu tokio darbo kaip tavo…

– Ne, tu juk tapsi Sabos karaliene ar šiaip kokia garsenybe!? – prunkštelėjo Lara.

– Aš pasiilgau namų… Taip siaubingai pasiilgau namų… – sušnabždėjo Dortė.

Lara staiga šiek tiek sumišo, paskui, tarsi būtų priėmusi sprendimą, čiupo abi Dortės rankas ir geraširdiškai papurtė. Jos delnai buvo sausi ir šilti, kokie būdavo mamos.

– Taigi, taigi… Ne, tai nėra paprasta, – pasakė ji tyliai, beveik meiliai. – Tai niekada nėra paprasta. Bet, pasakysiu tau, tai turi šviesiąją pusę. Ir jei turi tikslą, tikrą tikslą, viskas paprasčiau. Niekada neturi pamiršti, kad turi padėti mamai ir sesei!

– Bet mama… jai nepatiktų… ji niekada neturi sužinoti…

– Ne, aišku, kad ne! Mamos niekada neturi sužinoti. Jos vargo ir taip siaubingai kentė metų metus, jog nusipelnė nežinoti. Nusipelnė ramiai miegoti ir jaustis saugiai, kol numirs. Tiesa? Ei! Būk gera, išsišnypšk nosį! Nekaip atrodai!

– Bet tai baisi nuodėmė. Nes kūnas yra žmogaus šventovė. Po viso to… aš net nedrįstu vakare sukalbėti maldos, nes žinau, kad Dievas įsiutęs.

Lara atsistojo, atplėšė gerą gabalą popierinio virtuvės rankšluosčio ir padavė jai. Dortė paklusniai išsišnirpštė nosį, ant pečių jausdama šiltas Laros rankas.

– Paklausyk! Tai, kad Dievas ant tavęs įsiutęs, yra visiška nesąmonė. Dievas kaip tik ir yra tokiems kaip mes. Tobuliesiems jis nereikalingas. Jie užsiėmę savo pačių puikumu ir kitų žmonių nuodėmių sekimu! O mes, darydamos gera vienišam žmogui, padedame savo artimui. Dievas mus gerbia, kas be ko. Jis mato, jog bandai padaryti viską, ką gali. Aišku. Jis juk ne idiotas! Jis padės tau išmokti norvegų kalbos rekordiškai greitai. Aš manau – tetrenkia mane perkūnas! – Dievas didžiuojasi tavimi, mano mergyt. Manau, turėtum melstis vakarais, kad jis tavęs nepamirštų, – tvirtai užbaigė Lara.

– Aš nelabai moku melstis. Kitaip nei mama. Ji garsiai kalba su Dievu apie viską. Taip galiu ją pažinti.

– Čia dabar! Tu juk pažįsti savo mamą ir per kitus dalykus, ne tik per mūsų Viešpatį! – sušuko Lara masažuodama jos pečius. Skaudėjo, bet vis tiek buvo gera.

– Mama, regis, užsidariusi savo pasaulyje. Ji tokia tapo mirus tėčiui. Ji turi tik Verą ir mane. Tėvai nenorėjo jos matyti, nes ji išsirinko netinkamą vyrą.

– Išsirinko netinkamą vyrą?

– Išsirinko, žinoma, mano tėtį. Mums tai buvo teisingas sprendimas, bet ne jos šeimai.

– Taigi jie buvo šunsnukiai? Papasakok!

– Vera sako, kad močiutė buvo ragana, bet mama nenori apie tai girdėti. Sako, kad kai kas nepajėgia įsijausti į kitų sunkumus. Tai ne tas pats, kas būti blogu žmogumi.

– Štai kaip. Kas nutiko? Kodėl jie nenorėjo tavo tėčio?

– Jie buvo išrinkę kitą, turėjusį aukštą postą Rusijos teisėsaugoje.

– Ir tas šulas pasipiršo? – paklausė Lara sulaikiusi kvapą.

– Taip, jis, aišku, buvo senas ir siaubingai formalus. Mama pasakojo, kad jie buvo vieni kambaryje langais į sodą ir kad ji taip išsigando, jog išlėkė lauk.

– Kiek jai tada buvo metų?

– Aštuoniolika, atrodo. Močiutė sakė, jog tai mamos kaltė, kad senelis negavo to darbo, kuris jam buvo pažadėtas. Vyras, matyt, turėjo didžiulę įtaką advokatams ir norėjo jį nubausti.

– Tavo senelis buvo advokatas?! – sušuko Lara su didele pagarba. – Ir tu sėdi čia! – sumurmėjo ji.

– O tavo mama meldžiasi? – paklausė Dortė ir priglaudė skruostą prie Laros rankos.

Stojo tyla. Laros rankos gulėjo nejudėdamos jai ant pečių.

– Šito aš nežinau. Niekada jos nepažinojau. Net nežinau, ar ji dar gyva. Aš užaugau vaikų namuose Maskvoje. Kai pasidarė visiškai prastai, pabėgau į gatvę, – atsakė Lara ir įkvėpė oro prieš tęsdama: – Sekiojau paskui vyrus, kurie buvo gražiai apsirengę ir atrodė malonūs. Užsikabindavau jiems ant kaklo ir juos suviliodavau. Neturiu supratimo, kur to išmokau. Tiesiog ėmiau mėginti. Landynių kvartale viskas tebuvo mėšlas ir kvaišalų uostymas. Geriau jau tykoti aplink turčių sodų tvoras arba prie gerų viešbučių. Kai sutemsta. Vienai. Išvengti policijos ir sargų. Būti pasiruošus, jei kam nors prireiktų. Diskretiška, bet atkakli. Žiūrėti į juos nelaimingomis akimis ir nešvankiai elgtis. Tai padėdavo.

– Tu neturėjai kur gyventi? – ištarė Dortė pasibaisėjusi.

– Kartais turėdavau. Jei pasisekdavo. Bet dažniausiai valkataudavau. Aš niekada gerai nesijaučiau tarp žmonių. Tada turi įrodyti, koks kietas esi, arba turi paklusti tiems, kurie stipresni. Aš niekada nebuvau kieta, tik žavinga, didelės širdies, – paaiškino Lara, tarsi būtų liaupsinusi kažką kitą. – Puikiai prisimenu pirmą senį, kuriam pirmą kartą įkišau ranką. Tarsi koks refleksas. Ta ranka, turiu tau pasakyti, gan greitai sušilo. Buvau jam kaip naminė katė. Trumpam pasirodydavau ir vėl pradingdavau. Tiesą pasakius, jis buvo praradęs visus savo pinigus per paskutinę pinigų reformą, bet sūnui pasisekė užsienyje. Jis išmokė mane skaityti. Juk niekada nesimokiau normalioje mokykloje, tik pamenu, kad gaudavom pylos. Jam mane grabaliojant, aš jam pasmaukydavau arba pačiulpdavau, kai jis to norėdavo. Jis gyveno vienas ir visada turėdavo maisto, o aš galėdavau nusiprausti. Jo name buvo tamsūs kambariai ir daugybė dulkėtų knygų. Prisimenu knygą, kuri vadinosi Ana Karenina.

– Tolstojus! – įsiterpė Dortė, nors Lara neleido savęs pertraukti.

– Siaubingai liūdna. Galiausiai ji puola po traukiniu, – pasakė Lara, bet Dortė jau buvo pakeliui į savo kambarį. – Seniokas ir aš tam tikra prasme tapome draugais! – sušuko Lara jai pavymui.

Dortė atsiklaupė priešais lovą ir ištraukė lagaminą. Po akimirkos Ana Karenina atsidūrė jos rankoje. Kai ji grįžo, Lara išsprogino akis ir čiupo ją.

– Taip! – ištarė nudžiugusi. – Ta pati knyga!

– Ji mamos, bet aš ją pasiėmiau su savimi. Nori ją pasiskolinti?

Lara truputį pavartė ir atsiduso.

– Ne! Nekenčiu, kai man primenama apie tuos laikus. Jie buvo per daug šlykštūs! – Ji nutrenkė knygą ant stalo.

Dortė užgniaužė nusivylimą, kad Lara neparodė susidomėjimo, ir atsisėdo.

– Kas atsitiko tam seniui?

Lara pritūpė ant kitos kėdės, primerktomis akimis ir atkišusi lūpas tyrinėdama nagus.

– Seniokas ir aš, kaip sakiau, tapome draugais, bet vieną dieną, kai atėjau, jis buvo miręs. Visas namas buvo pilnas godžių giminaičių, besikapstančių jo daiktuose. Buvo pavasaris. Stovėjau už žydinčios vyšnios sode priešais namą ir girdėjau bei mačiau juos pro atvirą langą. Niekada nebuvau teatre, bet įsivaizduoju, kad ten taip ir atrodo. Bet buvo tik vienas žiūrovas. Aš. Įsėlinau jiems manęs nepastebėjus. Jis vadinosi ponu Belinskiu ir gulėjo karste be dangčio. Jo galvą jie buvo aprišę skarele, kad prispaustų apatinį žandikaulį, kol jis sustings. Atrodė, tarsi senis būtų tik prigulęs, nes skauda dantį. Ana Karenina gulėjo ant stalo. Aš ją ir pasiėmiau. Tai buvo velniškai kvaila, galėjau pasiimti ką nors vertingesnio. Beveik nieko už ją negavau.