Хербьёрг Вассму - Stiklinė pieno

– Čia aš. Tomas!

Dortė šnopavo nuleidusi smakrą ant krūtinės. Susiveržė kilpinio chalato diržą bandydama laimėti laiko. Iš pradžių ji nesuvokė, kodėl ją apėmė toks palengvėjimas ir beveik džiaugsmas. Paskui susivokė, jog ji suprato norvegiškus žodžius. Ji įsispyrė į šlepetes su triušio ausimis ir atrakino duris. Tomas stovėjo prie pat durų be batų bei palto ir šypsojosi. Marškinius vilkėjo ne baltus kaip anąkart, bet su mėlynais langeliais. Mūvėjo džinsus ir buvo visiškai kitoks nei tada, kai kepė kiaušinienę su kumpiu, užrakino ją ir išėjo. Skubiai žvilgtelėjusi į prieškambarį, suprato, kad jis su savimi neturi juodojo portfelio.

– Happy birthday to you! Išsipraususi ir graži! – pasakė jis žvaliai, tarsi jie būtų seni pažįstami, kurie vėl susitiko. Bet ji neišsidavė, jog supranta, ką jis sako. Nieku gyvu, nors ir prisiminė Laros žodžius nepykdyti Tomo. Ji nurijo seiles. Jis nusirengė paltą, matyt, ketindamas šiek tiek pabūti.

– Atsinešiau dvi viščiukų puseles, skrudintų bulvyčių ir kolos, – pasakė jis ir klausiamai pažvelgė į ją. Nesulaukęs jokio atsako, nusinešė plastikinį maišelį į virtuvę. Ten sudėjo maistą ant lėkščių, supjaustė ir išdėliojo pomidorus bei agurkus. Ant virtuvės stalo padėjo valgymo įrankius ir stiklines. Dortė stovėjo tarpdury nežinodama, ko nusitverti.

– Tu gal ruošeisi eiti miegoti? Ką gi, neprivalai dėl manęs apsirengti, ilgai neužsibūsiu, – pasakė jis ir, kai ji nieko neatsakė, pakartojo žodžius angliškai. Tarsi ji būtų galėjusi spręsti, kiek ilgai jam pasilikti.

Dortė atsisėdo ant kėdės krašto ir pažvelgė į keptą paukštį, kuris buvo tokios pat spalvos kaip ir Laros oda. Turbūt irgi nenatūrali spalva. Tomas dirstelėjo į ją ir nusišypsojo.

– Lara sako, kad jau šiek tiek supranti norvegiškai.

– Šiek tiek… – Jai toptelėjo, kad nuo tos dienos, kai atvažiavo, nešnekėjo su niekuo kitu, išskyrus Larą. Kiek laiko praėjo?

– Puiku! Lara sako, kad tu jau sveika… Tikrai?

Ji pajuto tuštumą. Kuri išplito. Ji net neįstengė linktelėti. Arba papurtyti galvos.

– Valgyk! Palaikyk man draugiją! – paragino Tomas ir vikriai nulupo auksinės spalvos viščiuko odelę.

Dortė bandė daryti taip, kaip jis pasakė, bet keptas paukštis vis išsprūsdavo. Peilis ir šakutė nenorėjo bendradarbiauti su svetimais pirštais. Jai toptelėjo, kad šitaip jie buvo sėdėję anksčiau. Kelionėje. Tomas trumpam padėjo į šalį peilį ir šakutę, atsigėrė kolos ir pažiūrėjo į ją iš po nuleistų, beveik nematomų blakstienų. Staiga parodė į save.

– Ar manęs bijai?

Ji nuleido akis ir paraudo, nieko neatsakė. Bet netrukus prisiminė, ką Lara buvo sakiusi apie žiūrėjimą žmonėms į akis, ir prisivertė sutikti jo žvilgsnį. Ji pasmeigė šakute kąsnelį skrudintų bulvyčių ir pakėlė prie burnos. Skonis šiek tiek priminė dantų pastą.

– Mokaisi norvegų? – rimtai paklausė jis, apžiūrinėdamas aplink iškabintus lapelius.

– Taip, – galiausiai sušnibždėjo ji.

– Puiku! Vindu , – perskaitė jis ir pažvelgė į lapelį prie lango.

– Vindu , – pakartojo ji.

Jis šypsojosi pravira burna. Vienas priekinis dantis buvo nulinkęs į vidų. Ji nežinojo, ar jis suprato, jog ir ji jam nusišypsojo.

Tomas sutvarkė virtuvę visai kaip aną kartą. Buvo labai tvarkingas. Rūpestingai šiltu vandeniu nuskalavo lėkštes bei stalo įrankius ir sudėjo į indaplovę. Sudėjęs viščiuko likučius į plastikinį maišelį, jį užrišo ir pastatė prie laukujų durų. Į šiukšliadėžę įdėjo švarų maišą. Ji stovėjo prie stalo ir žiūrėjo nežinodama, ką jai daryti. Laimei, vyras neatrodė piktas, nors ir atliko viską pats vienas. Beveik linksmas. Baigęs pamojo, kad ji ateitų į svetainę.

– Mes atsisėsime ir pakalbėsime!

– Kalbėti norvegiškai? – išlemeno ji ir atsisėdo ant sofos. Tada jai šovė į galvą, kad galbūt atsisėdo į jo vietą. Tai juk jo butas. Bet atrodytų labai keistai, jei dabar atsistotų.

– Gerai! – pasakė jis ir klestelėjo šalia jos, kaip niekur nieko, lyg jie būtų buvę mašinoje.

Iš pradžių ji sėdėjo lyg ant adatų, mėgindama suprasti visus žodžius, kurie liejosi iš jo burnos. Paskui prisitraukusi pasikišo po savimi pėdas, apsikamšė chalatu blauzdas ir atsilošė klausydamasi jo balso. Jis skambėjo dar ploniau, nei ji prisiminė. Tarsi jo balso stygos būtų šiek tiek įtrūkusios. Kartkartėmis norvegiški žodžiai įgaudavo prasmę. „Lara ir tu draugės?“ „Tau čia patinka?“ „Nusiųsti mamai pinigų.“

Išgirdusi pastaruosius žodžius ji išlemeno „Labai ačiū!“ Vyras nusišypsojo. Viršutinė jo lūpa susiaurėjo, lūpų kampučiai dar labiau įdubo. Staiga jis ėmė kalbėti apie muziką, vartodamas daugiau žodžių, nei ji mokėjo. Jis atsistojo ir nuėjęs prie kabyklos iš odinės striukės kišenės išsitraukė apvalų daiktą. Atidarė dangtelį ir įdėjo diską. Paskui į ausis įsikišo kamštelius su laidais ir ėmė spaudinėti mygtukus. Kurį laiką jis sėdėjo ir klausėsi linguodamas galva. Dortė bandė į jį nežiūrėti. Galiausiai Tomas išsitraukė kamštelius iš savo ausų ir sukišo į josios. Ji atsitraukė. Jo pirštai per daug priartėjo.

Bet tada ji pasinėrė į muziką – iš lėto, atrodė, tarsi sėdėtų maloniai šiltame vandeny. Rankos ant kelių nurimo. Žandikauliai šiek tiek atsipalaidavo. Pečiai nusviro ant sofos atlošo nusitempdami visą kūną, tarsi ji būtų buvusi viena kambaryje.

– Gražu? – paklausė jis po valandėlės.

Kai Dortė pažvelgė į jį klausiamu žvilgsniu, jis vėl paklausė:

– Gera muzika?

– Taip!

– Gali ją pasilikti. Aš turiu daugiau. Bachą ir Mocartą taip pat. Tai Sibelijus.

Turėjo į jį pažvelgti. Tai įvyko savaime. Viskas buvo netikėta. Dortė suprato, kad tiek prisiklausė Laros perspėjimų, jog pamiršo, koks jis yra, kai juodu būna vieni. Kelionėje. Ten, kur jie miegojo. Laros perspėjimai išnyko su visu jų absurdiškumu. Bet kai jis padėjo galvą jai ant kelių, ištiesė kojas ant ranktūrių ir užsimerkė, ji buvo nepasiruošusi. Nežinojo, kur dėtis. Pusiau gulomis, pusiau sėdomis ji jautė, kaip jo galva spaudžia kelius. Jo šiluma prasiskverbė pro storą chalatą. Jis gulėjo visiškai ramiai. Tik krūtinė kilnojosi. Trys languotų marškinių sagos buvo prasegtos. Džinsai ant vienos blauzdos buvo nuslydę į viršų. Virš juodos kojinės kyšojo beveik balta čiurna. Pilvas atrodė įdubęs. Veido oda glaudžiai aptempusi skruostikaulius.

Aišku, Tomas girdėjo, kad muzika baigėsi, nors kamšteliai tebebuvo jos ausyse, nes jis ištiesė ranką ir paleido ją iš naujo. Tada apsivertė ant šono ir prisitraukė kelius. Netrukus jis atsargiai įkišo ranką po jos chalatu ir liko ten akimirkai, prieš apgraibomis nusigaudamas po naktiniais. Dortė sustingo. Visos poros užšalo. Ji nejudėjo. Bet ir jis nesijudino. Atrodė, tarsi netyčia perkėlė ranką versdamasis ant šono.

Netrukus ji vėl galėjo įkvėpti. Jis tiesiog gulėjo. Vieną kartą vyriškis išsiblaškęs, lyg per miegus paglostė jai blauzdą ir šlaunį. Paskui šiltas delnas apglėbė jos kelį. Ji nežinojo, ar jis miega. Dangus už lango panėšėjo į neperregimą plėvelę. Sniegas tik ir laukė pulti žemyn. Bet virš miesto iškilusioje aukštumoje nenutrūkstama eile mieguistai mirksėjo šviesos. Kai muzika nutilo, Dortė tiesiog liko sėdėti, tarsi viskas turėtų baigtis būtent šitaip.

Ji iš lėto pabudo pajutusi, kad kažkas pasikeitė. Kamšteliai buvo išslydę iš ausų. Jos kelius spaudė ne jo pakaušis. Ten buvo veidas. Burna. Visai prie pat odos. Jis iš lėto paguldė ją ant sofos. Ji juto kažką drėgna. Minkšta. Ir kad jo skruostas dreskia jos šlaunį.